Klausimas:

Sveiki, reiketu patarimo ar kreiptis i psichologa ar galiu apsieti ir be to. Man beveik 20metu, su vaikinu draugauti pradejau nuo 15 metu, taip kad beveik 5metus isdraugavome, nesenai issiskyreme. Pradesiu nuo pradziu, bet pasistengsiu trumpai ir aiskiai...Visada labai ji mylejau, esu silta asmenybe, man visada yra svarbiausia mylimas zmogus, visada rupindavausi juo, zodziu demesio is mano puses niekada netruko jam, tik jis budavo saltas su manimi, tarsi jam nerupejau, ir tai ne man vienai taip atrodydavo, tai mate mano draugai ir netgi jo draugai...Bet man budavo tas pats, mylejau besalygiskai, kaip ir dabar... Jam visada draugai budavo pirmoje vietoje, as tik po ju, per kelis metus jis prarado daug artimu zmoniu ir tai buvo labai sunku jam, bet visada budavau salia, palaikydavau, o draugai pasirode ne visai draugais, zodziu as buvau jam gyvenimo ramstis. Bet...jis vistiek buvo saltas su manim, zodi myliu retai sakydavo, nebent kai isgerdavo (o gerdavo labai retai,progomis). Ir man taip budavo skaudu, as verkdavau, kentedavau, bet jam mano asaros nerupedavo. Pavargau nuo to ir pati atsalau...Beje mes draugavome labai rimtai, niekada nebuvome issiskyre ne trumpam, ir jis visada sakydavo kad jei su panele issiskirciau tai visam laikui:\"senu puodu nelipdau\". Jis man buvo ir yra vienas brangiausiu zmoniu siame pasaulyje. Bet atsalau, o kai atsalau as jis pamate, kad elgiuosi saltai, taip pat kai jis su manimi ir suprato, kad labai mane myli...apsiverte viskas aukstyn kojom, tarsi susikeitem pozicijom...BET...padariau didziausia klaida savo gyvenime...isdaviau ji. Suzinojo ir paliko mane, tai nebuvo siaip isdavyste, tas vaikinas su kuriuo ji isdaviau mane buvo isimylejes ir as buvau ne karta susitikus su juo, bet niekada nebuvau likus viena, visada budavom draugu kompanijoje. Jis mane paliko, bet buvom susitike pakalbet ir jis man tokiu dalyku prisnekejo, kad suzlugde mane, as dabar negaliu miegoti valgyti, mintys tik apie tai. Tai buvo ne siaip eilinio zmogaus zodziai, sake, kad gyvenime prarado artimiausius zmones, bet mane prarasti buvo skaudziausia (jam taip pat 20) ir daug kitu skaudziu dalyku, kuriu negaliu mineti. Galvojo, kad as rezgiau romana ilga laika, bet buvo ne taip. As nuejau ne tuo keliu, kaip sakoma: \"kai prarandi, tik tada ivertini\". Ir menesi ar daugiau mano savijauta buvo gan nebloga. Bet viena vakara grizau namo ir tarsi tik dabar suvokiau kas ivyko,isvien verkiu, sapnuoju...o sapnia labai grazus, du kartus sapnavau, kad nebedaug truksta iki jo atleidimo ir vis nubusdavau. Trecia karta sapnavau, kad man atleido, o visus kitus kartus - kad mes laiminga pora. Labai isgyvenu, man prasidejo odos liga nuo nervu (na taip gydytoja sake,kad nuo nervu) pradejo veltis plaukai, keista, bet tai taip pat nuo nervu...Nebegaliu miegoti, negaliu nieko daryti, i universiteta taip pat nenoriu eiti, nes ten pat ir jis mokinasi, o jei nueinu man tarsi paranoja buna, einu ir dairausi, kad tik jo nesutikciau, ant kitu vaikinu vaidensi jis...o jei sutinku pradedu verkti net pasikukciodama. Labai sunku moraliskai, negaliu niekur iseiti nes man blogai, as matau kitas poras ir pavydziu, negaliu vairuoti masinos, nes blaskausi. Man i galva lindo ir lenda dar vis juodziausios mintys...Paprasiau jo susitikti su manimi ir jis susitiko, prasiau atleidimo, bet neatleido, sake nemato ateities kartu ir gerai, kad tai ivyko dabar, o ne po 10metu, ar tada kai jau butu seima...As nieko nebenoriu tik jo...Ka man daryti? ir dar vienas keistas dalykas, as dziaugiuosi, kad kenciu, o ne taip, kad man dzin. Myliu ji, esu tuo garantutota ir zinau viena, jei nebuciau isdavusi, nebuciau supratusi kaip karstai myliu. Mama sake, kad as ja bauginu, taip kalbedama, bet ji siuo klausimu man nepadeda, bijau, bijau gyvent toliau. Ir cia dar tik puses puse ka papasakojau ir viskas tik i bloga eina... Visada bbuvau pries isdavyste ir va kaip nutiko, bet dabar prisiekiau sau, kad gyvenime mylimo zmogaus neisduosiu, man tas pats ka isgyvenu as, bet kai pagalvoju ka isgyveno jis…