Homeopatinių vaistų gamyba

Homeopatijoje naudojamos medžiagos: ~70 proc. yra augalinės kilmės, ~25 proc. mineralinės arba cheminės kilmės medžiagos, ~5 proc. gyvulinės kilmės.

Homeopatijoje yra išbandyta ir vartojama apie 1600 vaistų. Tačiau daug simptomų apimančių ir dažnai praktikoje vartojamų vaistų yra apie tris - keturis šimtus, kiti dar retai vartojami.
Gaminant homeopatinius vaistus siekiama išvengti toksinio poveikio, praplėsti vaisto veikimo spektrą, sustiprinti efektą, todėl vaistai homeopatijoje yra potencijuojami, t. y. atliekami serijiniai skiedimai ir supurtymai, o potencijavimo metu atsiradęs vaisto gydomosios galios didėjimas yra vadinamas vaisto dinamizacija.

Yra trys pagrindinės vaisto potencijų skalės (šalia pažymėtas santykis, kuriuo skiedžiamas vaistas kiekviename potencijavimo etape):
D (X) decimalinės, dešimtinės 1 prie 9
C centimalinės, šimtinės 1 prie 99
LM penkiasdešimt-tūkstantinės 1 prie 50 000

C potencijų vaisto gamyba

Gaminant C potencijas 1 dalis veikliosios medžiagos maišoma su 99 dalimis skiediklio (distiliuoto vandens arba alkoholio) ir visa tai supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Taip gaunama 1C potencija. Norint gauti 2C potenciją, imama 1 dalis 1C potencijos tirpalo ir 99 dalys skiediklio ir vėl supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Kartojant tą pačią procedūrą gaunama 3C potencija. Pakartoję ja 200 kartų turėsime 200C potenciją. Jeigu sektume medžiagos koncentraciją, tai matytume, jog pirmajame mėgintuvėlyje butų santykis 1:99 (suapvalinus 1:100), o kiekviename vėlesniame etape prisideda dar po du nulius.


D potencijų vaisto gamyba

Gamindami D potencijas skiedžiame 1:9, taigi, D potencijoje medžiagos koncentracija sulig kiekvienu praskiedimu mažėja dvigubai lėčiau. Pavyzdžiui, 3C potencijoje pradinės medžiagos santykis su skiedikliu yra 1:1 000 000, o norint tokią koncentraciją gauti D potencija, reikės 6D. Kaip matote, potencijavimo metu labai mažėja pradinės medžiagos koncentracija. Pvz., 6C ji yra 1:1012, t. y. 1:1 000 000 000 000; tai maždaug atitiktų lašą gydomosios medžiagos dideliame ežere vandens; 7C tuomet atitiktų lašą medžiagos 100-te didelių ežerų. O homeopatijoje naudojamos ir 200C, 1000C, 10 000C ir dar aukštesnės potencijos...

Potencijavimo procesą ir dinamizacijos fenomeną atrado irgi S. Hahnemannas. Iš pradžių homeopatiniam gydymui buvo naudojamos vaistinės medžiagos to meto įprastinėmis terapinėmis dozėmis, tik jau pagal naują principą. Rezultatai buvo geri, tačiau tiek gydytojui, tiek pacientui nerimą keldavo paūmėjimas pradėjus vartoti panašų vaistą. Tai nesunku įsivaizduoti - pvz., esant viduriavimui paskiriami (žinoma, atsižvelgiant į viduriavimo pobūdį bei kitą simptomątiką, įskaitant ir bendrą būklę) vidurius laisvinantys vaistai. Ieškodamas būdų išvengti paūmėjimo, S. Hahnemannas pabandė skiesti vaistus pagal mūsų jau minėtą metodiką. Pasirodė, kad gydomosios savybės nuo to nesusilpnėja, o paūmėjimas būna švelnesnis. Tuo pat metu išryškėjo ir paradoksas - sulig kiekvienu tolesniu praskiedimu vaistas veikia stipriau, ilgiau, ir, kas įdomiausia - išryškėja nauji pradinei medžiagai nebūdingi simptomai.

Potencijavimo atradimas leido saugiai išbandyti bei naudoti stipriai toksiškas medžiagas: Arsenicum album (arseno trioksidą), Mercurius vivus (gyvsidabrį), nuodingus augalus, gyvačių nuodus ir kt. Iki tol inertinėmis laikytos medžiagos: Silicea (silicio oksidas), Natrum muriaticum (valg. druska!) pasirodė esantys labai giliai veikiantys vaistai, šiuo metu priskiriami prie polichrestų - gerai išbandytų, dažnai naudojamų ir daug simptomų apimančių.

Vaisto potencija žymima šalia vaisto pavadinimo, pvz., Calendula ø (t. y. motininė Calendula tinktūra, gauta užpylus spiritu medetkas); Arnica 30D, Arsenicum album 200C, Lachesis 1M - tai yra potencijų žymėjimo pavyzdžiai. Taip homeopatinius preparatus galite atskirti nuo fitoterapinių (žolinių) preparatų. Prie homeopatinio preparato visada bus pažymėta jo potencija. Aukštesnių potencijų (pvz., 200C ir daugiau) vaistai veikia specifiškiau, stipriau ir ilgiau. Potencijavimas sumažina vaisto organotropiškumą ir praplečia jo poveikio spektrą: žaliava (motininė tinktūra) veikia tam tikrus organus ar organų sistemą, o potencijuoti preparatai veikia visą organizmą: tiek fizinį kūną, tiek psichiką. Aukštų potencijų preparatai skiriami didesniais intervalais: vieno žirnelio veikimo gali užtekti mėnesiams gydant kai kuriuos lėtinius atvejus.

Potencijuotas preparatas sukelia silpnesnį pirminio paūmėjimo fenomeną, tačiau aukštų potencijų preparatų sukeltas paūmėjimas yra sunkiau kontroliuojamas. Aukštų potencijų vaistus gali skirti patyręs homeopatas, nes „nepataikyti" paskirti vaistą dirbant su aukštų potencijų preparatais gali būti pavojinga. Žemesnių potencijų vaistai, pvz. 6C, 3C, tas pats būdinga ir D potencijoms, veikia trumpiau, ne taip specifiškai, jiems būdingas ryškesnis organotropinis poveikis, jie yra saugesni, todėl gali būti naudojami savigydai. Vakaruose homeopatinė savigyda yra gana paplitusi: žmonės nusiperka specialių žinynų, jie turi vaistinėlę, kurioje yra 30-40 dažniausiai vartojamų homeopatinių vaistų ir, esant nedideliems negalavimams, patys susiranda tinkamą vaistą. Kompleksiniuose homeopatiniuose preparatuose taip pat naudojamos žemesnių potencijų veikliosios medžiagos, nes žemesnių potencijų preparatai yra saugesni, be to, juos lengviau suderinti nei aukštesnių potencijų preparatus.

Parengta pagal: "Gamtos galia" Nr. 2 (8);