Šiuolaikinio gydymo koncepcija – chemoterapijos ir biologinės medicinos vienovė

Šiuolaikinio gydytojo kompetenciją nulemia profesionalus natūropatinės ir alopatinės medicinos žinių suvokimas bei jų pritaikymas laiku koordinuojant paciento sveikatą. PSO Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ skelbiama, kad visų Europos šalių vyriausybių tikslas – sveikata visiems. Šiam tikslui pasiekti gydytojai bei kitų medicinos specialybių atstovai turėtų sujungti homeopatijos, fitoterapijos, moderniosios medicinos žinias ir padėti pagrindus kompleksinei medicinai. Ir alopatinių, ir natūropatinių gydymo priemonių tikslas turėtų būti fiziologinių procesų, vykstančių žmogaus organizme, harmonizacija, o medicinos pagalbos efektyvumas būtų grindžiamas supratimu, jog organizmas yra vieningas.


PSO 2002–2005 metų strategijoje augalinės kilmės preparatai jau priskiriami klasikinei medicinai. Dabar pasaulyje 35–40 proc. visų vaistų gaminama iš augalinių žaliavų. Vaistinėms augalinėms žaliavoms, iš jų pagamintiems preparatams būdinga farmakologinio veikimo įvairovė. Jie turi mažesnį šalutinį poveikį žmogaus organizmui negu cheminiai vaistai. Įvairių šalių farmakopėjose aprašoma daugiau kaip 1000 vaistinių augalų rūšių, o Lietuvoje leidžiamos vartoti 189 jų rūšys. PSO ir Geros gamybos praktikos reikalavimai bei direktyvos, Europos ir nacionalinės farmakopėjos yra pagrindas auginant vaistinius augalus ir ruošiant vaistinę augalinę žaliavą, nes vaistinių augalų žaliava ir iš jos pagamintų produktų kokybė turi atitikti saugumo, stabilumo ir veiksmingumo rodiklius. Registruojant augalinius, homeopatinius preparatus reikalaujami ikiklinikinių bei klinikinių tyrimų duomenys. Kokybės reikalavimai registruojant atitinka cheminiams preparatams keliamus reikalavimus. Tradicinių augalinių preparatų registracijos Europos Sąjungos šalyse reikalavimų ypatybė – vietoje ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų pateikti bibliografinius įrodymus ar ekspertų išvadas, patvirtinančias, kad teikiamas registruoti ar jį atitinkantis preparatas vartotas medicinoje ne trumpiau kaip 30 metų, iš kurių bent 15 metų – Bendrijoje.

Susidomėjimas fitoterapija, homeopatija didėja, nes plečiasi cheminių vaistų sukeltos ligos (netgi pediatrijoje) ir ypač didžiulis vartojimas temperatūrą mažinančių, uždegimą slopinančių, antibakterinių, antihistamininių bei kitų vaistų. Dažnėja ligos, kurioms būdinga lėtinė intoksikacija, energinių resursų išsekimas: disbakteriozė, distrofijos, organizmo saugos sistemų pažaidos ir kitos sisteminės ligos. Siekiant išgydyti disbiozę, kartu koordinuoti imuninę sistemą, pagerinti žarnyno peristaltiką, toksinų pašalinimą, vidurių užkietėjimą, rekomenduojama vartoti prebiotikų (augaluose esančių polimerinių junginių – pektinų, celiuliozės, hemiceliuliozės, oligosacharido – inulino) derinius su probiotikais (bifi do ir laktobakterijomis). Prebiotikai, žarnyne nevirškinami angliavandeniai, stimuliuoja žarnyno bifidobakterijų, laktobakterijų augimą, stabdo patogeninių bakterijų dauginimąsi, moduliuoja imuninę sistemą. ,,Gerosioms“ žarnyno bakterijoms augant išskiriami fermentai, kurie skaido prebiotikus į rūgštis. ,,Gerosios“ žarnyno bakterijos išskiria į antibiotikus panašias medžiagas bakteriocinus. Rūgšti žarnyno terpė ir bakteriocinai slopina ligas sukeliančių mikroorganizmų dauginimąsi. Chemoterapijos preparatai slopina daugelį procesų žmogaus organizme: blokuoja kai kurias biochemines reakcijas ir receptorius, neutralizuoja hormonų, prostaglandinų ir kitų biologiškai veiklių medžiagų poveikį. Tad cheminiai preparatai įsimaišo į organizmo veiklą, sutrikdydami ne tik ligos patogenezės mechanizmą, bet ir kai kuriuos normalios reguliacijos procesus.

Ne veltui sakoma, kad cheminis vaistas veikia lyg dvibriaunis kalavijas. Augalinis preparatas – taip pat cheminių biologiškai aktyvių junginių visuma. Tačiau tų pačių cheminių junginių, pvz., salicilo rūgšties, alkaloidų, statinų, lignanų, kumarinų inkorporacija į kitų biologiškai veiklių junginių (flavonoidų, chlorofilo, glikozidų, taninų ir kt.) kompleksus iki minimumo sumažina nepageidaujamus augalinių vaistų vartojimo poveikius. Homeopatiniai, augaliniai preparatai veikia organizme daug „atsargiau“, skatindami organizmą aktyviai priešintis ligos patogenui ir stiprindami tuos mechanizmus, kurie reikalingi išgijimui. Dažniausiai jie skatina imuninę sistemą, bioenergetiką, bioreguliacijos ir bioinformacijos procesus, adaptaciją, organų ir viso organizmo funkcijų atsinaujinimą. Fitoterapijos, homeopatijos vartojimo pranašumai: leidžia vartoti natūralius medžiagų apykaitos reguliatorius, mobilizuoja savigydos sistemas (imuninę, endokrininę, detoksinimo, nervų). Sveikatos pagrindas – organizmo homeostazė. Pagrindinės homeostazę palaikančios organizmo sistemos yra imuninė (imuniniai organai ir ląstelės), endokrininė (vidaus sekrecijos liaukos) ir nervų (centrinė ir periferinė nervų sistemos). Augaliniais, homeopatiniais vaistais galima sėkmingai koordinuoti šių sistemų veiklą. Infekciniai veiksniai sukelia įvairias organizmo imuninės sistemos pažaidas, todėl atsiranda imunodeficitas, autoimuninių procesų, alergijų. Sergant recidyvuojančiomis kvėpavimo, virškinimo, urogenitalinės sistemos, odos ir kitų organų infekcinėmis ligomis arba užkratas tampa atsparus antibiotikams, arba ligonis šiems vaistams tampa alergiškas. Senatvėje išryškėja autoimuninės ligos, taip pat imunodeficitas.

Vis dažniau imunitetą koreguoti rekomenduojama augalinėmis, homeopatinėmis priemonėmis. Augalai gali veikti kaip nespecifiniai imunostimuliatoriai: aktyvinti mononukleozinių fagocitų sistemą, makrofagus, T, B limfocitus ir jų subpopuliacijas. Jie taip pat gali veikti kaip adjuvantai, t.y. medžiagos, sustiprinančios imuninę reakciją esant imunogenui. Adjuvantai skiriasi nuo imunostimuliatorių, nes vartojami norint sustiprinti imuninę sveiko organizmo reakciją, bet ne normalizuoti pakitusį imuninį reaktyvumą. Augalai adjuvantai vartojami profilaktiškai. Teigiamas poveikis yra sąlyginis, priklauso nuo individualių veiksnių, augalo rūšies, veikimo trukmės, dozės ir ypač nuo to, kada augalas yra vartojamas – prieš ar po kenksmingo antigeno (patogeniškų bakterijų, virusų ir t.t.) patekimo į organizmą. Dažniausiai teigiamų rezultatų sulaukiama vartojant augalą adjuvantą prieš tiesioginį organizmo ir ligą sukeliančio antigeno sąlytį.

Rausvažiedžių ežiuolių (Echinacea purpurea (L.) žolės bei šaknų ir šakniastiebių preparatai medicinoje vartojami ūminėms ir lėtinėms kvėpavimo ligoms, odos bei lėtinėms urogenitalinės sistemos ligoms gydyti, taip pat profilaktikai. Imuninį deficitą koreguoja augaliniai imunomoduliatoriai, skatinantys interferono gamybą. Tai augalai, kaupiantys polisacharidus: paprastasis alavijas (Aloe vera (L.), islandinė kerpena (Cetraria islandica L.), plačialapis gyslotis (Plantago major L.), pūslėtasis guveinis (Fucus vesiculosus L.). Augalai, kaupiantys eterinį aliejų – anyžinė ožiažolė (Pimpinella anisum L.), vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris L.), blakinė kalendra (Coriandrum sativum L.), tikroji levanda (Lavandula angustifolia Mill.), paprastoji pušis (Pinus silvestris L.), kvapusis rozmarinas (Rosmarinus officinalis L.), balzaminis miramedis (Commiphora abyssinica Engl.) – aktyvina lizocimo biosintezę. Sutrikus fagocitozei reiktų atkreipti dėmesį į silicio rūgštį kaupiančius augalus: kartųjį rūgtį (Polygonum hydropiper L.), dirvinį asiūklį (Equisetum arvense L.), vaistinį čiobrelį (Thymus vulgaris L.), vaistinę dirvuolę (Agrimonia eupatoria L.), mikroelemento cinko turinčius augalus – anyžinę ožiažolę (Pimpinella anisum L.), juodauogį šeivamedį (Sambucus nigra L.), vaistinę melisą (Melissa officinalis L.), pelkinį pūkelį (Gnaphalium uliginosum L.).

Ligos, kurias galima priskirti ląstelinei fazei (degeneracijos fazė, diferenciacijos fazė) ir kurioms būdingi fermentinių reakcijų reguliacijos sutrikimai ar jų blokavimas, taip pat ląstelių kvėpavimo grandinės sutrikimai, kartu yra energinių procesų trikdžiai, pvz.: neuralgija, vegetacinė distonija, migrena, dermatozės, žvynelinė, vitiligo, pūslelinės, bronchų astma, hepatozė ir kiti kepenų pažeidimai, pankreopatija, nefropatija, lėtinis nefritas, širdies raumens pažeidimai, krūtinės angina, aterosklerozė, galvos kraujagyslių sklerozė, vidaus sekrecijos liaukų disfunkcija ir disreguliacija: cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijos sutrikimai ir kt.

Šių ligų atsiradimą nulemia oksidaciniai procesai. Laisvieji radikalai pažeidžia fermentų  sistemas, ląstelių funkcijas bei jų membranas, kraujagysles plečiančio ir trombocitų agregaciją slopinančio prostaciklino bei kraujagysles sutraukiančio ir agregaciją skatinančio tromboksano A2 pusiausvyrą. Jei antioksidacinės sistemos negali kovoti su veikliosiomis deguonies  formomis, laisvųjų radikalų sukeltos grandininės reakcijos sutrikdo organizmo veiklą. Ši būklė vadinama oksidaciniu stresu. Manoma, kad oksidacinis stresas skatina daugelį patologinių procesų ir ligų. Sergantiems minėtomis ligomis aktualu vartoti augalus antioksidantus, nes jų sudėtyje esti veikliųjų medžiagų, kurioms būdingos antioksidacinės, laisvuosius radikalus ardančios ir antilipoperoksidacinės savybės.

Flavonoidai, esantys augaluose, dėl fenolinių hidroksidų lengvai oksiduojasi ir taip redukuoja kitas medžiagas arba sustabdo jų oksidinimą, turi antialerginių, antiproliferacinių, uždegimą slopinančių (dėl arachidono rūgšties poveikio metabolizmo procesui), antivirusinių savybių, taip pat didina katecholaminų  oncentraciją. Atsižvelgiant į cheminę struktūrą, flavonoidai mažina kapiliarų trapumą, normalizuoja kraujagyslių pralaidumą, todėl vartojami gydant venų nepakankamumą, parestezijas, edemas, glaukomą. Flavonoidas kvercetinas ardo laisvuosius radikalus, slopina ksantino oksidazę ir lipidų peroksidazę. Tiesiogiai mažina MTL (mažo tankio) cholesterolio oksidaciją arba veikia per vitaminą E, apsaugodamas jį nuo oksidacijos. Taip pat slopina uždegimą, mažindamas jį sukeliančių fermentų (ciklooksigenazės ir lipoksigenazės) bei mediatorių (leukotrienų ir prostaglandinų) aktyvumą. Flavonoidas kemferolis yra stiprus antioksidantas, padedantis apsaugoti ląsteles, lipidus ir DNR nuo oksidacinių pažaidų, taip pat reikšmingas aterosklerozės prevencijai, nes slopina mažo tankio lipoproteinų oksidaciją ir trombocitų agregaciją. Nustatyta, kad kemferolis slopina monocitus prijungiantį baltymą (MCP-1), kuris svarbus pradiniame aterosklerozės plokštelių formavimosi etape. Luteolinas yra svarbus hipoglikemijai, nes didina jautrumą insulinui, normalizuoja gliukozės koncentraciją kraujyje ir padeda reguliuoti kūno svorį. Liuteolinas svarbus oftalmologijai, nes gydo kataraktos ir kraujagyslių sutrikimus, tinka prevencijai. Liuteolinas yra veiklus įvairių hialuronidazių, kurios modifikuoja hialurono rūgštį, inhibitorius. Hialurono rūgštis, heteropolisacharidas, yra vienas iš polimerų, nulemiančių  kremzlių ir sausgyslių kietumą bei lankstumą. Liuteolinas neutralizuoja laisvuosius radikalus, mažina oksidacinį stresą, uždegimą, reguliuoja padidėjusios imuninės sistemos aktyvumą ir normalizuoja angliavandenių apykaitą. Taip pat atitinkamų homeopatinių preparatų vartojimas remiasi prielaida, kad šie preparatai aktyvuoja blokuotas ląstelių funkcijas, todėl dažniausiai skiriami esant lėtiniams susirgimams. Daugelio ligų atveju racionalu vartoti ir cheminius, ir augalinės kilmės vaistinius preparatus, tačiau reikia atminti, kad tarp šių vaistų galima sąveika. Yra keli vaistų sąveikos pasireiškimo mechanizmai. Svarbiausias jų rezultatas – vaisto absorbcijos, metabolizmo ar eliminacijos pasikeitimai. Vaistų sąveika gali atsirasti ir tada, kai vaistai turi panašų (besisumuojantį) ar priešingą (poveikį mažinantį) veikimą. Dauguma metabolizmo procesų vyksta kepenyse. Ten grupė fermentų, vadinamų citochromo P450 sistemos fermentais, yra atsakingi už šį procesą. Nustatyta, jog daugelis vartojamų augalinių vaistų veikia citochromo P450 fermentus. Tiriant vyresnio amžiaus asmenis (60–76 m.) paaiškėjo, kad paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.) skatina fermentų CYP3A4 (maždaug 140 proc.) ir Cyp2E1 (maždaug 28 proc.) aktyvumą, valgomojo česnako (Allium sativum L.) aliejus slopina CYP2E1 (maždaug 22 proc.), o kininis ženšenis (Panax ginseng C. A. Mey.) slopina CYP2D6 (maždaug 7 proc.) aktyvumą. Nustatyta, jog dėl šios sąveikos gali padidėti cheminio vaisto koncentracija kraujyje ir atsirasti jo šalutinių reiškinių arba koncentracija gali sumažėti,tada nebus laukiamo vaisto poveikio. Cheminio vaisto koncentracija kraujyje sumažėja ir tada, kai augalinių vaistų biologiškai veiklūs komponentai, pvz., taninai, baltymai, absorbuoja cheminį vaistą virškinamajame trakte (dėl to jis nepatenka į kraują) arba kai jie aktyvuoja vaisto katabolizmą ir kartu padidina vaisto išsiskyrimą iš organizmo. Atsargiai reiktų vartoti augalinius preparatus, jei vartojami kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai, nesteroidiniai uždegimą slopinantys vaistai – aspirinas, ibuprofenas ar naproksenas). Rimtas pavojus gali kilti vartojant hepariną, varfariną ir augalinius preparatus, kurių cheminėje sudėtyje dominuoja kumarino dariniai, pvz., geltonžiedis barkūnas (Melilotus officinalis (L.) Desr.). Patartina vengti vartoti liepų žiedų arbatą kartu su benzodiazepinais, nes šis augalas turi veiklius benzodiazepinų receptorių ligandus ir gali atsirasti potencijuotas sedatyvinis ar anksiolitinis poveikis. Manoma, kad liepos žiedų cheminėje sudėtyje esantys flavonoidai pagerina geležies absorbciją, todėl rekomenduojama vartoti kartu su geležies preparatais. Skirtingos kilmės vaistų sąveikos intensyvumas labai priklauso nuo individo, vartojančio vaistus, fiziologijos ar net genetikos. Todėl gydytojas turi profesionaliai parengti strategiją, padedančią įvairius gydymo būdus kompleksiškai derinti vienus su kitais, kad būtų nepavėluota liga ir gautas geriausias rezultatas gydant konkretų ligonį.


Literatūra:
1. Bruneton J. Pharmacognosy, Phytochemistry. Medicinal Plants. Paris – H. 1995.
2. Bisset N.G. and M. Wichtl (Ed.). Herbal Drugs and Phytopharmaceuticals Second Edition, CRC Press, Boca Raton L.-N.Y.-W., 2001.
3. European Pharmacopoeia, Strasbourg. 2002.
4. Farmakopėjos straipsnių rinkinys 2002. Kaunas. 2002.
5. Herbal Medicine / Expanded Commission E Monographs (M. Blumenthal Senior Ed.), USA. 2000.
6. WHO traditional medicine strategy 2002-2005. Document WHO/EDM/TRM/2002. 1.
7. Mills SY et al. Eff ect of a proprietary herbal medicine on the relief of chronic arthritic pain: a double-blind study. Br J Rheumatol 1996; 35: 874-8.
8. Bombardelli E, Morazzoni P. Hypericum perforatum. Fitoterapia 1995; 66: 43-68.
9. Linde K, Mulrow CD. St John’s wort for depression (Cochrane Review). In: The Cochrane Library, Issue 1, 2000. Oxford: Update Software.
10. Vitiello B. Hypericum perforatum extracts as potential antidepressants. Pharm Pharmacol 1999; 51: 513-17.
11. Tagashira M, Ohtake Y. A new antioxidative 1,3-benzodioxole from Melissa officinalis. Planta Med 1998; 64: 555-8.

N. Savickienė
Biologinė medicina 2006 (2)