Efektyvaus LOPL gydymo veiksniai

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) gydymą lemia ne vien veiksmingas inhaliuojamasis vaistas, bet pirmiausia – paciento pastangos laikytis vaistų įkvėpimo režimo, gebėjimo tinkamai įkvėpti vaistus ir naudotis inhaliatoriumi. Apie šios sunkios ligos gydymo ypatumus plačiau kalbamės su gydytoju pulmonologu, Kauno klinikinės ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju doc. Alfredu Bagdonu.

LOPL gydyti naudojami inhaliatoriai. Kaip vertinate tokio prietaiso svarbą: ar Jums svarbesnė šiame prietaise esančio vaisto veiklioji medžiaga, ar gydymosi naudojant šį prietaisą potogumas?

Gydymo inhaliuojamaisiais vaistais efektyvumą lemia šie veiksniai: pacientui tinkamas inhaliatorius (prietaisas), gera inhaliavimo technika, veiklus esantis inhaliatoriuje vaistas ir vartojamumas. Pastarųjų metų tyrimai parodė, jog net 70–80 proc. pacientų inhaliavimo technika buvo bloga: negalėjo teisingai atlikti inhaliatoriaus paruošimo veiksmų ar suformuoti reikalingą įkvėpimo srovę, t. y. nepriklausomai nuo to, koks vaistas buvo prietaise, jis nepateko į kvėpavimo takus arba jo pateko per mažai. Kita vertus, nustatyta, jog nesudėtinga, daug veiksmų nereikalaujanti inhaliavimo technika sumažino klaidų skaičių, o dozavimas vieną ar du kartus per dieną pagerino vartojamumą. Kuriant naujus inhaliatorius siekiama į tai atsižvelgti. Patys naujausi sausų miltelių inhaliatoriai (pvz., Ellipta, Genuair) sukurti siekiant išspręsti minėtas problemas: jų paruošimui pakanka atlikti tik 2 veiksmus, o optimaliam vaisto patekimui į plaučius pasiekti reikalinga nedidelė įkvėpimo srovė. Tikimasi, jog tai pagerins ilgalaikio gydymo efektyvumą. Šiandien sergančiųjų LOPL ilgalaikiam gydymui naudojami dviejų tipų inhaliatoriai: dozuoti aerozolio inhaliatoriai (DAI) ir sausų miltelių inhaliatoriai (SMI). Patys pirmieji – DAI, pradėti naudoti 1958 m. ir nuėjo ilgą modernizacijos kelią. Pakeitus inhaliatoriaus propelentą į hidrofluoralkaninį, sumažėjo aerozolio dalelių skersmuo, išpurškiamo aerozolio debesėlio greitis, todėl padidėjo vaisto dalis, patenkanti į plaučius. Pagrindinė problema gydant DAI – paspaudimo ir įkvėpimo koordinacija.

Dalis pacientų net po inhaliavimo technikos mokymų negeba teisingai naudotis DAI. Todėl gydymo DAI efektyvumui padidinti ir įkvėpimo koordinacijos problemai išspręsti turi būti naudojamos tarpinės. Pastaraisiais metais atsirado naujo tipo aerozolio inhaliatoriai (Respimat), kurie nebeturi propelento, užpildyti vaisto tirpalu ir labai lėtai išpurškia gana vienalytį aerozolio dalelių debesėlį. Tai labai palengvina įkvėpimo procesą, o į plaučius patenka kelis kartus didesnė vaisto dalis, lyginant su kitais DAI. Gydant SMI nėra įkvėpimo koordinacijos problemos, juos lengviau ir paprasčiau naudoti, tačiau į plaučius patenkanti vaisto dalis labai priklauso nuo paciento įkvėpimo srovės greičio, tūrio ir įkvėpimo trukmės. Kadangi SMI skiriasi savo konstrukcijos ypatumais, norint pasiekti optimalų vaisto patekimą į kvėpavimo takus, kiekvienam inhaliatoriui reikalinga skirtinga įkvėpimo srovė (l/sek.). Žinome, jog progresuojant LOPL mažėja bronchų laidumas ir paciento galimybės suformuoti reikalingą įkvėpimo srovės greitį. Todėl prieš parenkant pacientui tinkamą SMI būtina išmatuoti paciento maksimalų įkvėpimo srovės greitį. Taigi, sudarant sergančiojo LOPL ilgalaikio gydymo planą, nepakanka pasirinkti farmakologinę vaistų klasę, daug svarbiau parinkti pacientui tinkamą prietaisą ir išmokyti teisingos inhaliavimo technikos.

Kas turėtų vykdyti inhaliavimo prietaisų parinkimą ir kontrolę? Ar tuo užsiimti turėtų bendrosios praktikos gydytojas?

Parinkti pacientui tinkamą inhaliatorių, išmokyti inhaliavimo technikos bei sudaryti ilgalaikio medikamentinio LOPL gydymo planą turi gydytojas pulmonologas. Bendrosios praktikos gydytojas kiekvieno paciento apsilankymo metu turėtų patikrinti inhaliavimo techniką, jei reikia, ją koreguoti.

Kada pacientą, sergantį LOPL, reikėtų siųsti konsultuoti specialistui pulmonologui? Kada paaiškėja, jog vartojamo vaisto jam jau nebeužtenka?

Pirmiausia – LOPL diagnozei patvirtinti, ligos sunkumui nustatyti bei medikamentinio gydymo planui sudaryti. Bendrosios praktikos gydytojas tęsia paskirtą gydymą ir, jei gydymas yra nepakankamai efektyvus (jei teisingai vartojant paskirtus vaistus išlieka nuolatiniai simptomai ar jie sustiprėja, kartojasi paūmėjimai), būtina nukreipti pulmonologo konsultacijai. Taip pat vieną kartą per metus gydymo adekvatumui įvertinti būtina siųsti pulmonologo konsultacijai sergančius sunkia ir labai sunkia LOPL, taip pat tais atvejais, kai reikia skirti gydymą geriamaisiais gliukokortikoidais ar deguonies terapiją.

Ar Lietuvoje atliekama LOPL paūmėjimų registracija? Kas turėtų registruoti ligos paūmėjimus (šeimos gydytojas, pulmonologas ar pats pacientas)?

LOPL paūmėjimo pradžią ir pabaigą, sunkumą, galimas priežastis bei taikytą gydymą ambulatorinėje kortelėje privalo nurodyti bendrosios praktikos gydytojas. Retrospektyviai per praėjusius metus buvusių paūmėjimų dažnį, sunkumą, vartotus vaistus savo konsultacijoje privalo nurodyti ir gydytojas pulmonologas. Ši informacija labai svarbi parenkant individualizuotą, paūmėjimų riziką mažinantį medikamentinį gydymą.

Kalbino R. Pečeliūnienė

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas”, Nr.10, 2016m.