Anemijų diagnostika ir gydymas šeimos gydytojo darbe

 Įvadas

Anemija žinoma nuo seniausių laikų. Jau XVI amžiaus viduryje pasirodė pirmieji įrašai apie ane­miją ir galimas jos priežastis. Iki šių laikų ši liga – didelė sveikatos problema, su kuria susiduria net 12 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų. Adekvatus ligos diagnozavimas ir gydymas, dar iki išsivystant anemijai, labai svarbus šeimos gydytojo darbe, nes gali sumažinti anemijos komplikacijų riziką. Todėl būtina teisingai įvertinti ligą ir tinkamai pasirinkti medikamentus.

Anemijų patogenezė ir klasifikacija

Anemija – patologinė būklė, kuriai būdingas per mažas eritrocitų ir / arba hemoglobino kiekis kraujy­je, todėl pablogėja deguonies transportas į audinius ir kyla audinių hipoksija. Anemijos skirstomos pagal etiologiją (geležies, folatų stokos, posthemoraginės, kt.), klinikinę eigą (ūmios ir lėtinės), mažakraujys­tės sunkumo laipsnį. Vadovaujantis Pasaulio svei­katos organizacijos ir Nacionalinio vėžio instituto rekomendacijomis, anemijos laipsnius atitinka šios hemoglobino normos ribos: lengva anemija (pirmo laipsnio) – hemoglobino ne mažiau nei 100 g/l; vi­dutinė (antro laipsnio anemija) – 100–80 g/l; sunki (trečio laipsnio) – 79–65 g/l; kai hemoglobinas nu­krinta mažiau nei 65 g/l, būklė yra pavojinga gyvy­bei (ketvirto laipsnio anemija). Suaugusiųjų vidaus ligų klinikinėje praktikoje dažniausiai pasitaiko ge­ležies, vitamino B12 ir folatų stokos anemija, lėtinių ligų sukelta anemija. Taip pat anemijos klasifikuo­jamos pagal etiologiją:

1) anemija po nukraujavimo (ūminė ir lėtinė);

2) anemija dėl sutrikusios eritropoezės;

3) hemolizinė anemija.

Anemija dėl sutrikusios eritropoezės dar skirsto­ma į grupes pagal eritrocito dydį ir tūrį (1 lentelė).