+1
-1
0
Antiseptikų vaidmuo odos pažaidos atveju

Įvadas

Odos ligos yra vienos dažniausių, dėl kurių kreipiamasi į gydytojus. Dažnai pacientai sava­rankiškai gydosi įvairiais medikamentais ir prie­monėmis, kurios veikia įvairias odos infekcijas ar bent turėtų jas veikti. Jų yra daug ir skirtingos kilmės. Dažniausiai žmonės kenčia nuo infekci­nių odos ligų, kurių didelę dalį sudaro bakterinės ar grybelinės. Specialistui būtina atkreipti dė­mesį į odos infekcijas. Jos pavojingos, nes laiku nepastebėtos gali sukelti sunkių padarinių – nuo odos pūlinių iki sisteminių reiškinių. Kito pobū­džio pažeidimai, galintys pažeisti barjerinę odos funkciją, yra mechaniniai veiksniai (traumos, spinduliai), cheminiai dirgikliai (cheminės me­džiagos, alergenai). Tiek vienu, tiek kitu atveju būtina įvertinti odos pažeidimo pobūdį ir paskir­ti tinkamą gydymą.

 

Žaizdos ir jų tipai

Žaizda – tai odos ar gleivinės ir po jomis esan­čių gilesnių audinių vientisumo pažeidimas. Žaiz­dos gali būti paviršinės, gilios, penetruojančios (besiskverbiančios gilyn) ir kiaurinės. Pagrindi­niai žaizdos simptomai yra skausmas, kraujavimas ir audinių defektas arba žiojėjimas. Jeigu žaizdo­je nėra mikrobų, ji vadinama švaria (aseptine), už­teršta mikroorganizmais – nešvaria (infekuota). Tik operacinės žaizdos yra aseptinės, o visos traumi­nės – infekuotos.

Dažniausiai patiriami odos pažeidimai:

  • įpjovimai ir nubrozdinimai – dažniausiai vasarą pasitaikantys sužalojimai. Nedideli įpjovimai ar nubrozdinimai nėra pavojingi ir paprastai užgyja savaime;
  • pūslės. Jų susidaro nuolatinio dirginimo ir tryni­mo vietose. Jei pūslė neskausminga, tereikia ją užklijuoti pleistru. Nepažeista oda yra natūralus barjeras, saugantis nuo bakterijų;
  • nudegimai. Nudegti galima prisilietus prie karšto daikto, taip pat karštais garais, liepsna. Jei nu­degimas gilus, apima didelį odos plotą, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Jei nudegimas nedidelis, pirmiausia pažeista vieta yra atvėsi­nama;
  • nudegimai saulėje. Nudegimo saulėje požymių ir simptomų dažniausiai atsiranda praėjus ke­lioms valandoms po nudegimo – nudegusi oda parausta, ima skaudėti, patinsta, gali susidaryti pūslių. Kadangi paprastai nudega didelis odos plotas, jaučiamas nuovargis, skauda galvą, gali pakilti temperatūra;
  • durtinės žaizdos. Durtinės žaizdos padaromos smailiais įrankiais. Šios žaizdos yra siauros, jų kraštai lygūs, tačiau kartais jos gali būti gilios – šiais atvejais būtina gydyti chirurgiškai. Taip pat šios žaizdos gali būti pavojingos dėl infekcijos rizikos.

 

Pragulos – sunki slaugomų ligonių odos pažaida

Pragulos – tai odos ir gilesniųjų audinių nekro­zė, kuri susidaro sutrikus mitybai spaudžiamuo­se kūno paviršiuose. Dažniausiai pragulos atsive­ria ilgai gulintiems, išsekusiems, paralyžiuotiems ar kraujagyslių bei neurologinėmis ligomis sergan­tiems ligoniams

Literatūros duomenimis, daugiau nei du treč­daliai pragulų atsiranda vyresniems nei 70 metų ligoniams. Pragulų pasitaiko 5–8 proc. neurologi­nių ligonių, kaip mirties priežastis jos pasireiškia 7–8 proc. paraplegikų. Pragulų dažniau atsiranda jaunesnio amžiaus vyrams, tai susiję su trauminiais stuburo smegenų pažeidimais. Vyresnėms mote­rims pragulos yra dažnas reiškinys, siejamas su ilgesne moterų gyvenimo trukme, palyginti su vy­rais. Anatomiškai 67 proc. pragulų susidaro klubų ir sėdmenų srityje, 25 proc. – kulnų, menčių, gir­nelės srityse, jei ilgai gulima ant šono, pragulų at­siranda virš šlaunikaulio didžiojo gūbrio ir kulkš­nies, 8 proc. – ant nosies, skruosto, kaktos, pakau­šio, krūtinės, alkūnių.

Pragulos klasifikuojamos pagal audinių pažei­dimo laipsnį. Praktiškai naudojama 4 stadijų klasi­fikacija (1 lentelė).

 

 

Odos pažeidimai, kuriuos sukelia cukrinis diabetas

Odos pažeidimas sergant cukriniu diabetu (CD) nėra specifiškas. Kai pagausėja gliukozės, neretai at­siranda furunkulų ir karbunkulų. Furunkuliozė ga­lima ir tada, kai sutrinka tolerancija gliukozei. CD dekompensuojantis, dėl dehidratacijos oda pasida­ro sausa, raukšlėta, sumažėja jos tamprumas, blogai gyja žaizdos. Kartais intensyviai ragėja padų oda, sustorėja nagai, pasireiškia hiperkeratozė. Dėl pėdos deformacijų sutrinka normali pėdos mechanika, atsi­randa nuospaudų. Kai dekompensacija užtrunka, vy­rauja katabolizmas ir galūnių raumenys atrofuojasi. Pasitaiko diabetinė nekrobiozė, kurią sukelia lipoi­dinė kalogeno distrofija. Ji būna 0,3–1,2 proc. dia­betu sergančių pacientų. Pažeidimų dažniausiai atsi­randa priekinėje blauzdos dalyje, medialinio kulkš­nelio srityje. Daliai ligonių pažeidimai išopėja. Šių pokyčių retai pasitaiko nesergantiesiems diabetu. Jų dažniau būna jaunoms moterims.

Jauniems pacientams, ypač jei CD nekontroliuo­jamas, parausta skruostai, kakta, viršutiniai vokai, pasmakrė, nes išsiplečia kapiliarai. Tai vadinama­sis rubeosis diabetica.

Kandidozė – dar viena dažna sergančiųjų CD odos infekcija. Besikartojantis vulvovaginitas kar­tais būna pirmas ar vienintelis 2 tipo CD simptomas ligos pradžioje.

Diabetinė dermopatija – dažniausias odos pažei­dimas sergant CD. Pažeidžiami priekiniai blauzdų paviršiai. Pažeidimas dažnesnis vyrams. Esant žie­dinei granuliomai, pažeidimų dažniausiai pasitaiko ant plaštakų ar pėdų dorsalinio ar lateralinio krašto. Tai besimptomis, savaime išnykstantis odos pažeidi­mas. Diabetinės pūslės – staigus savaiminis simetri­nis pūslių susidarymas ant rankų ir kojų. Pūslės pri­pildytos skaidraus skysčio, bet paraudimo aplink ne­būna, tačiau reikia siekti, kad neprisidėtų infekcija.

Sergantiesiems CD neretai pažeidžiamos krau­jagyslės. Pažeista vieta negauna pakankamai de­guonies ir maistingųjų medžiagų, reikalingų giji­mui. Svarbu atkreipti dėmesį į diabetikų kojas, ypač pėdas, kurios yra potencialiai didesnės rizikos sri­tys – gali vystytis neurologiniai sutrikimai, išemi­ja, atsiradusi dėl periferinių kraujagyslių funkcijos nepakankamumo, metabolinių komplikacijų sukel­ta giliųjų audinių destrukcija, formuotis opos, joms atsivėrus, gali blogai gyti žaizdos, padidėti infekci­jų ir sepsio rizika. Tai dažniausiai yra pagrindinės pacientų hospitalizavimo ir apatinių galūnių ampu­tacijų priežastys

 

Odos pažeidimo pavojai

Pažeidus odos vientisumą, sukėlėjai gali daugin­tis įsiskverbimo vietoje (lokali infekcija), o kai ku­rie kraujotakos ir limfinės sistemų takais išplisti po visą organizmą. Viena dažniausių ligų, sukeliančių sunkius odos negalavimus, yra pūliuojanti žaizda.

Pagrindinė klinikinė problema – pacientai nege­ba tinkamai įvertinti užkrėstos žaizdos pavojų. Kai iki tol sveikiems asmenims infekuojasi ūminė trau­minė, nudegimo sukelta ar dėl chirurginio veiksmo atsiradusi žaizda, infekavimosi požymiai paprastai gerai matomi – paraudimas, patinimas, karštesnė oda, pūlingos išskyros. Deja, kai infekuojasi lėti­nė žaizda ar susilpnėjusį imunitetą turinčių pacien­tų žaizdos, infekciją nėra lengva nustatyti, nes tiek vietiniai, tiek ir sisteminiai jos požymiai nėra savi­ti, aiškiai matomi ir atpažįstami.

Pačios pragulos slaugomiems ligoniams didina negalią ir mirštamumą. Jos gali komplikuotis sepsiu, raumenų nekroze, osteomielitu, nekroziniu fascitu, sepsiniu artritu, celiulitu, disrefleksija, amiloido­ze, šlaplės fistule, audinių piktybine transformacija.

 

Žaizdų priežiūra

Norint sumažinti mikroorganizmų, galinčių in­fekuoti chirurgines žaizdas, svarbi laiku atliekama ir adekvati žaizdos higiena, infekcijos prevencija, kurią sudaro rankų dezinfekcija ir kitos antisepti­nės priemonės. Norint infekuotose žaizdose suma­žinti mikroorganizmų, būtina kruopščiai jas išvalyti, pašalinti pūlius ir nekrozavusius audinius, drenuoti chirurginiu būdu ar gydant adsorbuojamaisiais tvars­čiais, vietiniu neigiamu spaudimu. Ne mažiau svar­bu perrišant žaizdą kaskart išplauti. Plaunant paša­linami mikroorganizmai ir nepažeidžiami žaizdos audiniai. Manoma, kad plauti žaizdą geriausia anti­septiniu kūno temperatūros tirpalu arba vandenilio

peroksidu. Geriausia žaizdos dezinfekcijai naudoti antiseptikus. Antiseptikai yra cheminės medžiagos, naudojamos vietiškai ant pažeistos odos ir žaizdų. Jie efektyviausiai gydo traumos sukeltas ir lėtines žaiz­das, kurioms būdinga didelė kontaminacija įvairių rūšių mikroorganizmais. Jodo turintys antiseptikai yra vieni plačiausiai vartojamų antiseptikų žaizdoms gydyti ir infekcijų profilaktikai. Šios grupės atsto­vas, joduotas povidonas, pasižymi stipriomis anti­mikrobinėmis savybėmis, todėl yra rekomenduoja­mas ilgai ir sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti.

Joduotas povidonas yra skirtas odos antisepti­kai prieš įvairias chirurgines intervencijas ir žaizdų bei nudegimų gydymui. Jis veikia baktericidiškai, fungicidiškai, sporocidiškai, protozoocidiškai ir vi­rucidiškai dėl mikroorganizmų gyvybinių struktū­rų jodavimo ir oksidacijos, kai jodas atsipalaiduo­ja iš polivinilpirolidono (PVP) ir jodo komplekso.

Moksliniai tyrimai rodo, kad joduotas povido­nas, vartojamas prieš chirurgines procedūras, maži­na žaizdos infekcijos riziką. P. Pouline su bendraau­toriais 2014 metais publikuotame straipsnyje siūlo naudoti joduotą povidoną prieš chirurgines interven­cijas, ypač ausų, akių, nervų sistemos, taip pat ope­ruojant vaikus ir esant ūminei traumai.

Šis antiseptikas yra efektyvus lėtinėms, sunkiai ir ilgai gyjančioms žaizdoms gydyti. Klinikinis tyri­mas, kuriame joduoto povidono efektyvumas gydant lėtines kojų opas buvo lyginamas su sidabro sulfa­diazinu ir chlorheksidino diglukonatu bei kontroli­ne grupe (hidrokoloido geliu), atskleidė, kad gijimo laikas buvo statistiškai reikšmingai trumpesnis pa­cientų, gydytų joduotu povidonu, grupėje, palygin­ti su kitomis tiriamųjų grupėmis. Šeštą gydymo sa­vaitę visiems tiriamiesiems buvo paimta biopsija iš opos. Mažesnis bakterijų tankis ir uždegimo ląstelių kiekis nustatytas visose pacientų, gavusių gydymą antiseptikais, grupėse, palyginti su kontroline gru­pe. Biopsijos rezultatai parodė, kad joduotas povi­donas neturėjo įtakos fibroblastų kiekiui. Tai rodo, kad šis preparatas yra mažai toksiškas. Daroczy su bendraautoriais teigia, kad joduotas povidonas reikš­mingai sumažina bakterijų kiekį, paraudimą ir ede­mą gydant opas, sukeltas limfostazės.

Esant nudegimui, labai padidėja žaizdos infek­cijos tikimybė. Apskaičiuota, kad 75 proc. mirčių po nudegimo yra sukeltos infekcijos. Dažniausiai nudegimo žaizdas kolonizuoja mikroorganizmai iš virškinimo trakto ir kvėpavimo takų, tačiau įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad nustatoma ir kitų bakte­rijų – P. aeruginosa, S. aureus, E. coli, Klebsiella spp., Enterococcus spp., Candida spp., Peptostrep­tococcus spp., Bacteroides spp., Propionibacterium acnes. Joduotas povidonas veikia platų mikroorga­nizmų spektrą, todėl yra efektyvus nudegimams gy­dyti. Vehmeyer-Heeman su bendraautoriais stebėjo 10 nudegimus patyrusių pacientų. Daliai pacientų pooperacinė vieta buvo perrišama vazeline mirky­tais tvarsčiais, daliai – joduotame povidone mirky­tais tvarsčiais. Rezultatai parodė, kad mažesnė žaiz­dos infekcijos rizika ir trumpesnis sveikimo laikas nustatytas pacientų, kurių žaizda buvo perrišama jo­duotu povidonu, grupėje. Pacientų, gavusių gydymą šiuo preparatu, skydliaukės funkcija išliko normali.

Vienos Vengrijos ligoninės Dermatologijos sky­riaus gydytoja pasidalijo savo kelerių metų klinikine patirtimi naudojant joduotą povidoną pirminėms ir antrinėms žaizdoms, kojų trofinėms opoms ir nude­gimams gydyti. Nenustatyta, kad šis preparatas su­keltų toksinį poveikį, alergines reakcijas, jis buvo efektyvus ir greitino žaizdų gijimą.

Tyrimai rodo, kad gydant infekuotas žaizdas vie­tiškai naudojamas joduotas povidonas esti toks pat efektyvus, kaip ir derinant su sistemiškai vartoja­mais antibiotikais.

Apibendrinimas

Pažeidus odos vientisumą, sukuriama palanki terpė daugintis mikroorganizmams. Lėtinės, sun­kiai gyjančios žaizdos ir nudegimai linkę infekuo­tis įvairiomis bakterijomis. Tokių žaizdų užkrėtimo profilaktikai ir esančios vietinės infekcijos gydymui rekomenduojami vietinio poveikio antiseptikai, iš kurių vienas populiariausių yra joduotas povidonas. Joduoto povidono veikimo mechanizmas yra nespe­cifinis. Laisvasis jodas reaguoja su mikroorganizmų fermentus ir struktūrinius baltymus sudarančių ami­norūgščių besioksiduojančiomis SH– ir OH– grupė­mis, todėl juos denatūruoja, ir šie tampa neaktyvūs. Vaisto poveikis pasireiškia greitai, jį nereikšmingai veikia kraujas, pūliai, sekretas. Dėl nespecifinio jo­duoto povidono veikimo mechanizmo, ilgai jį var­tojant, atsparumas nepasireiškia.

Parengė gyd. Rūta Jasiukevičiūtė

Šaltinis: "Internistas" Nr.5, 2016m.