+1
-0
+1
Ar kopija lygiavertė originalui

Prof. habil. dr. Arūnas Savickas

LSMU MA Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros vedėjas

Klinikinėje praktikoje vartojami vaistai gali būti skiriami ir klasifikuojami įvairiais aspektais ir pagal įvairias charakteristikas. Medikų ir vaistininkų bendruomenėje labai populiarus vaistų skirstymas į etinius (originalius) ir generinius (gaminamus pasibaigus etinio vaisto patento terminui).

Ar kopija lygiavertė originalui

Originalus (etinis) vaistas –tai atrastas arba pirmą kartą sukurtas, ištirtas ir pagamintas vaistas. Jis dar vadinamas inovaciniu. Generiniais vadinami vaistai, gaminami pasibaigus etinio vaisto intelektinės apsaugos patentui, kuris saugo vaisto cheminę formulę.

Etinio vaisto kūrimo procesas yra labai brangus. Išlaidos kuriant etinį vaistą dažnai gali siekti apie 800 mln. JAV dolerių. Daugiau kaip 60 proc. vaisto kūrimo išlaidų tenka klinikiniams tyrimams. Vaisto kūrimas ir ikiklinikiniai tyrimai užtrunka 1–3 metus, klinikiniai tyrimai – nuo 2 iki 10 metų, o vaisto registracija ir IV fazės tyrimai, kuriuose tiriami šalutiniai poveikiai, užtrunka nuo 1 iki 7 metų. Generiniams vaistams nereikalingi visi šie tyrimai, todėl etinio ir generinio vaisto gamybos kaštai JAV 2005 metais skyrėsi nuo 13 (sergantiesiems dislipidemija) iki 3 (sergantiesiems alergija) kartų. Be abejo, generiniai vaistai taupo valstybės biudžetą. Generinių vaistų kaina dažnai būna maždaug 30 proc. mažesnė nei etinio. Vėliau dėl didėjančios konkurencijos generinio vaisto kaina mažėja dar labiau – net iki 40 proc. buvusios kainos. Daugelyje ES valstybių tokia kaina įteisinta įstatymu.

Kodėl generiniai vaistai kur kas pigesni

Šių vaistų registracijai pakanka atlikti tik bioekvivalentiškumo tyrimus. Generinių vaistų klinikiniai tyrimai jau būna atlikti ruošiant etinį vaistą. Tačiau originalaus vaisto pakeitimas generiku gali pabloginti paciento būklę arba sukelti toksines reakcijas, jeigu vaisto koncentracija kraujo serume bus toksinė ir pasireikš ryškūs šalutiniai reiškiniai (palyginti su originaliu vaistu, koncentracija kraujo serume bus didesnė nei 25 proc.) arba bus per maža, kad būtų pasiektas pakankamas efektas (koncentracija kraujo serume bus mažesnė nei 20 proc., palyginti su originaliu vaistu) (Current Opinion in Cardiology, 2001, 23-8; Journal of Interventional Cardiac Electrophysiology 1999; 3 : 145-7).

Generinio vaisto kelias iki vartotojo yra trumpas. Nepatentinių (generinių) vaistų gamintojai, pasibaigus vaisto patento galiojimo laikui (Europos Sąjungoje – 20 metų) ir vaisto tyrimų duomenų apsaugos laikotarpiui, kuris yra nuo 6 iki 10 metų, gali kurti jau esančių preparatų kopijas. Nepatentinių preparatų diegimas užtrunka tik 2–3 metus, o palyginti pigus gamybos procesas leidžia juos teikti rinkai mažesne kaina. Sulaukus vaisto patento galiojimo pabaigos bei pateikus duomenis, kad nepatentinius vaistus gaminančios farmacijos kompanijos preparatas yra bioekvivalentiškas patentiniam vaistui, nepatentinis analogas patenka į rinką.

Tačiau generinio vaisto gamyba – kitokia. Vaistai gaminami laikantis Geros gamybos praktikos (GMP), taip pat atsižvelgiant į gamybos reglamentą-instrukciją, kuriame nurodomos atskiros vaisto gamybos stadijos, vaistinės medžiagos ir pagalbinių medžiagų kokybiniai rodikliai bei kiti duomenys. Kiekviena gamykla, sukūrusi vaisto gamybos reglamentą-instrukciją, detaliai nurodo gamybos proceso eigą, todėl ji yra slapta, ir tik gamintojas žino, kaip konkretus vaistas gaminamas. Visa tai nusakoma vienu anglišku žodžiu – know-how.

Skiriasi pagalbinės medžiagos

Etinio ir generinio vaisto pagalbinės medžiagos skiriasi. Nei FDA (JAV Maisto ir vaistų tarnyba), nei EMEA (Europos medicinos agentūra)nereikalauja, kad generinio vaisto sudėtis būtų identiška etiniam: pagalbinės medžiagos ir jų kiekiai gali skirtis. Vaisto charakteristikų santraukoje pagalbinės medžiagos tik išvardijamos, nenurodant jų kiekio. Natūraliai kyla klausimas – ar pagalbinės medžiagos nėra tokios svarbios? Pagalbinės medžiagos galbūt farmakologiškai indiferentiškos, tačiau daro įtaką vaisto atsipalaidavimui iš tabletės, o tai veikia vaisto farmakodinamiką ir farmakokinetiką.

Vaistinės ir pagalbinės medžiagos turi būti tinkamos, farmakologiniais ir klinikiniais tyrimais įrodytos kokybės (dispersija, izomerija ir kiti veiksniai). Pavyzdžiui, įvairiose Lietuvos farmacijos įmonėse buvo gaminamos askorbo rūgšties tabletės po 0,5 gramo, tačiau jų kokybė ryškiai skyrėsi, nes jos buvo gaminamos naudojantskirtingas pagalbines medžiagas. Nebivololis turi 16 galimų izomerų. Skirtingi nebivololio izomerai nevienodai blokuoja beta1 receptorius, stereoizomeras SRRR (D-nebivololis) blokuoja beta1 receptorius 0,8 IC50 (nMol), o RSSS (D-nebivololis) – 140 IC50 (nMol).

Vaistinės medžiagos išvalymas nuo nereikalingų pašalinių medžiagų yra dar sudėtingesnis procesas nei veikliosios vaistinės medžiagos pagaminimas (sudėtingi technologiniai procesai). Pavyzdžiui, ištyrus kelias parduodamo ranitidino rūšis paaiškėjo, kad šie vaistai skiriasi savo sudėtimi, o kai kurie iš jų turi antibiotikų priemaišų (penicilino).

Pateikti vaistų gamybos pavyzdžiai įrodo, kad generinio vaisto efektyvumas gali būti ir kitoks...

Ar tikrai pacientas sutaupo

Ar pacientai, pasirinkdami nepatentinį vaistą, tikrai sutaupo savo lėšų? Klinikinio tyrimo su 12 tūkst. pacientų šešiuose JAV regionuose duomenimis, pigesniais nepatentiniais vaistais besigydantys pacientai „ženkliai dažniau kreipėsi į gydymo įstaigas“. Sudėję visas gydymo išlaidas, tyrėjai nustatė, kad gydymas nepatentiniu vaistu buvo brangesnis. Nors farmacijos kompanijos teigia, kad jų pagamintų nepatentinių analogų poveikis niekuo nesiskiria nuo etinių vaistų, patirtis parodė, kad taip yra ne visada (Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos lektoriaus, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nervų ligų skyriaus gydytojo neurologo dr. Daliaus Jatužio interviu „Gydymo menui“ (Journal of Pharmaceutical Cociety of Japan. 2004 Jun; Vol. 124 (6), pp. 341-7; Diabetes Self Managment 2004 Jan-Feb; Vol. 21 (1), pp. 8-10, 12).

AACE (Amerikos klinikinių endokrinologų draugija), ATA (Amerikos skydliaukės ligų draugija) ir TES (Endokrinologų draugija) atliko 2006 metų Farmakologinio saugumo apklausą. Buvo apklaustas dėl skydliaukės ligos levotiroksinu gydomas 1421 pacientas. 96 proc. apklaustųjų vaistą vartojo nuolat, o 77,5 proc. pacientų kitų preparatų nevartojo. Buvo nustatyti šie vaisto keitimo rezultatai: originalus vaistas pakeistas į generinį preparatą 75 proc. apklaustų pacientų; vieno gamintojo generinis vaistas pakeistas į kito gamintojo generinį vaistą 10 proc. apklausoje dalyvavusių pacientų, o be gydytojo žinios vaistas keistas net 87,6 proc. apklaustųjų. 31,4 proc. respondentų išsivystė sunkūs nepageidaujami reiškiniai, todėl prireikė neatidėliotinos gydytojo konsultacijos. Dalis pacientų pateko į ligoninę, iš jų kai kurie buvo gydomi intensyviosios terapijos skyriuje.

Kokį vaistą – etinį ar generinį pacientui galėtų pasiūlyti vaistininkas

Be abejo, generiniai vaistai taupo sveikatos apsaugai skirtas lėšas ir valstybė gali įsigyti naujų vaistų kitų ligų gydymui. Tačiau ligos kontrolė yra svarbiausias visų lėtinių ligų gydymo tikslas. Dažniausios grėsmės ligos kontrolei – nepakankamas vaisto efektyvumas, galimas vaisto toksiškumas, alerginės reakcijos ir šalutinių reiškinių pasireiškimas. Tai yra dažniausia vaistų nevartojimo priežastis. Manyčiau, kad mūsų visuomenėje tik gydytojas gali gauti žinių-duomenų apie paciento būklę, sužinoti laboratorinių tyrimų rezultatus, todėl tik jis gali iš esmės spręsti, kokiu vaistu geriausia gydytis konkrečiam pacientui. Tai itin svarbu gydant lėtines ligas, kai kiekvienu atveju vaistų keitimas galimas tik rekomenduojant ir prižiūrint gydančiam gydytojui.

Žurnalas Farmacija ir laikas