Šalyje vyraujantys karščiai sukelia nemažai nepatogomų, vienas iš jų pagausėjęs prakaitavimas. Tereikia tik truputį pajudėti ir prakaito lašeliai nusėja visą kūną. Šiek tiek laiko pabuvęs ant odos jis įgauna nemalonų kvapą ir tuomet jaučiame diskomfortą – nemalonu ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams.
 

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad „susitvarkęs“ žmogus, geba suvaldyti ir prakaitavimą. Tam tikslui yra įvairių priemonių – dezodorantų, antipersirantų, specialių prakaitą sugeriančių įklotų, kai kurie žmonės, siekdami suvaldyti prakaitavimą renkasi dar drastiškesnius būdus – naudojama elektroforezė, botulino toksino injekcijos, simpatektomija (ekrininių liaukų latakų nervų perpjovimas) ar prakaito liaukų pašalinimas chirurginiu būdu.
Tik ar verta stengtis pašalinti tai, kas natūralu?




Vis dėlto, net ir neturintis kvapo prakaitas sukelia mums daug nepatogumų – sudrėkusios marškinėlių pažastys, drėgni delnai, išrasojusi kakta verčia jausti gėdą, atrodo neestetiškai. Nenuostabu, kad žmonės nuolat ieško būdų, kaip šią problemą pašalinti.

Sumažinti prakaitavimą galima dėvint tinkamus – prakaitą sugeriančius, natūralaus audinio, ne pernelyg aptemptus drabužius.

Dauguma nuo prakaitavimo naudojame purškiamus ar rutulinius dezodorantus, jie veikia išoriškai – užgožia prakaito kvapą arba naikina bakterijas, nes jiems veikiant odos pH tampa rūgštus. Deja, paties prakaitavimo jie nesumažina.

Efektyvesni yra antiperspirantai – juose esančios metalo druskos mažina prakaitavimą, nes sumažina prakaito gamybą ir apsaugo nuo nemalonaus kvapo. Nors iki šiol nėra įtikinamų įrodymų, kad antipersperantai ir dezodorantai gali sukelti krūties vėžį, geriau, kai naudojamose priemonėse nėra parabenų.

Kojoms galima naudoti druskos, šalavijų, mėtų, melisų ar kt. natūralias voneles.

Reikėtų vengti alkoholinių gėrimų, kavos, arbatos, gėrimų su saldikliais – jie išvaro iš organizmo skysčius.

Reikėtų dažnai skusti pažastų plaukus, kad ant jų nusėdę prakaito lašeliai neturėtų terpės bakterijoms daugintis.

Ypač erzinantį prakaitavimą kartais bandoma šalinti radikaliomis priemonėmis – botulino injekcijomis ar netgi chirurginėmis operacijomis. Botulino leidžiama į odą maždaug kas 1–2 cm aplink prakaituojantį plotą. Šis preparatas sustabdo nervinių ląstelių galūnių, veikiančių ekrinines prakaito liaukas, funkcionavimą. Efektas trunka apie pusmetį ar net metus. Botulino galima švirkšti į padus, pažastis, sprandą, pakaušį, smilkinius, kaktą, delnus.

Delnų ir padų hiperhidrozei naudojama jonoforezė (mezoterapija be adatų).

Išskirtiniais atvejais siūloma pašalinti ekrinines liaukas arba perpjauti jų latakų nervus, atliekamos lazerinės operacijos. Tačiau nemažai specialistų mano, kad taip gydyti prakaitavimą pavojinga, nes didelė komplikacijų tikimybė.


Prieš

Tiesą sakant, prakaitavimas – ne tik natūralus, bet netgi būtinas, kad galėtume funkcionuoti. Juo organizmas reguliuoja savo vidaus temperatūrą – išsiskiriant prakaitui, pašalinamas šilumos perteklius. Šis procesas neleidžia mums perkaisti, kai sportuojame, jis „atvėsina“ mus ir tada, kai esame apimti streso, nerimo, baimės. Prakaitavimas taip pat pašalina iš organizmo nedidelį kiekį šlakų (amoniako, karbamido). Šiaip prakaitą sudaro daugiausia vanduo.

Grynas prakaitas neturi kvapo. Tik kelias valandas pabuvęs ant odos jis įgauna nemalonų kvapą. Ypač nemalonus apokrininių liaukų išskiriamo prakaito kvapas.

Ant odos esančios bakterijos suskaido prakaite esančius baltymus ir riebalus, todėl atsiranda nemalonus kvapas. Kuo daugiau bakterijų ant odos ir kuo didesnis baltymų ir riebalų kiekis prakaite, tuo kvapas stipresnis ir nemalonesnis.

Pėdų odoje yra daugiausia apokrininių liaukų, be to, avint batus susidaro palankios sąlygos (šiluma ir drėgmė) daugintis bakterijoms, skaidančioms baltymus ir riebalus, todėl kojos įgauna stipriausią ir nemaloniausią kvapą. Jei neavėsite sintetinių kojinių ir pernelyg šiltos avalynės, šios problemos išvengsite.

Be to, dezodorantai nestabdo prakaitavimo, jie tik sunaikina bakterijas, dėl kurių atsiranda nemalonus prakaito kvapas. Antiperpsirantų sudėtyje esančios metalo druskos, tokios kaip aliuminio chloridas ar aliuminio chlorohidratas, mechaniškai stabdo prakaito išsiskyrimą į odos paviršių, tačiau didesnės šių medžiagų koncentracijos gali sukelti odos sudirginimą - iritacinį ir alerginį kontaktinį dermatitą. Retais atvejais, naudojant dezodorantus ar antipersiprantus, gali užsikimšti plauko folikulas ir to pasekoje susiformuoti cista. Supūliavusią cistą reiktų šalinti chirurginiu būdu.


Ar verta mažinti prakaitavimą?