+2
-1
+1

Gyd. Aurimas JONAUSKAS, gyd. odontologė Aurelija KIAUŠAITĖ, gyd. odontologė Monika RYLIŠKYTĖ Recenzavo KMUK gyd. burnos chirurgas odontologas Tomas JANELIŪNAS

 

 

ĮVADAS

 

Burnos ertmės audiniuose atsiradę pokyčiai gali būti pirminiai dariniai, galintys lemti kokios nors patologijos progresavimą, arba antriniai, dėl jau esamų sisteminių ligų. Kadangi visi simptomai yra labai svarbūs ir leidžia tiksliau diagnozuoti bei suteikti pacientui veiksmingesnį ir visapusišką gydymą, turėtų būti pastebimos įvairios detalės, galinčios reikšti normos ribų nukrypimą įvairių sričių specialistams.

Dažniausiai šias problemas pastebi šeimos arba ausų, nosies, gerklės gydytojai – svarbu diferencijuoti problema ir esant poreikiui pacientą siųsti į gydytojo odontologo, burnos ar veido ir žandikaulių chirurgo konsultacijai.

Vertinama: lūpos (spalva, paviršius), burnos ertmės gleivinė (spalva, paviršius, konsistencija, vientisumas), poliežuvinė sritis bei liežuvis (spalva, paviršius, dydis), dantys (skaičius, patologiniai pakitimai), apatinio žandikaulio sąnarys (funkcija). Taip pat, esant tam tikrai konkrečiai sisteminei ligai, būdingi specifi niai pokyčiai burnos ertmėje ir aplinkiniuose audiniuose, kurie turi būti fiksuoti (1–5)

 

BURNA IR ĮVAIRIOS ORGANŲ SISTEMOS

 

Kvėpavimo sistema

Kvėpavimo organai fiziologinės funkcijos metu užtikrina organizmo aprūpinimą deguonimi. Sergant šios sistemos ligomis, sutrinka įkvėpimoir iškvėpimo ciklai, pacientus kamuoja kosulys, dusulys, skrepliavimas. Burnos ertmėje tai gali atsispindėti nenormalia, pakitusia gleivinės spalva.

Pavyzdžiui, cianotinis atspalvis gali reikšti nepakankamą aprūpinimą deguonimi, o blyški gleivinė – kraujavimą. Normaliai gleivinei būdingas paviršiaus drėgnumas esant pasunkėjusiam kvėpavimui, kai kvėpuojama pro burną, gali būti pastebimas išsausėjimas, lūpų įtrūkimas.

Kitas svarbus aspektas – dantų ėduonis. Jis gali būti infekcijos šaltinis, todėl šalintinas veiksmingu gydymu.

 

Širdies ir kraujagyslių ligos

Šios sistemos ligų simptomai burnoje panašūs kaip ir kvėpavimo sistemos ligų, nes ir jos susijusios su audinių aprūpinimu deguonimi. Esant sistemos nepakankamumui, pasikeičia burnos ertmės gleivinės spalva – nuo raudonos iki tamsiai mėlynos.

Kadangi kai kurioms širdies ligoms būdingi dusulio priepuoliai, gali būti pakitęs gleivinės paviršius (išsausėjęs). Esant skausmo priepuoliui, pavyzdžiui, miokardo infarkto metu, skausmas gali plisti ir į apatinį žandikaulį. Taip pat įtarus širdies infekcines komplikacijas būtina ekskliuduoti odontogenines priežastis.

 

Virškinimo sistemos ligos

Virškinimo procesas prasideda burnos ertmėje, tik patekus maistui į burną. Tinkama burnos priežiūra užtikrina ir tinkamą maisto pasisavinimą. Virškinimo sistemos sutrikimai dažnai pasireiškia patologiniais pokyčiais burnos ertmėje. Gleivinės spalviniai pokyčiai visada susiję su priplūstančio kraujo kiekiu: lūpų bei burnos gleivinės blyškumas gali rodyti anemiją, pavyzdžiui, dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto. Kraujosruvų pažeista gleivinė, kraujuojančios dantenos – kepenų ligų požymiai.

Gleivinės sausumas gali būti nulemtas organizmo dehidracijos, kuri gali būti sietina su organizmo intoksikacija. Sausumo priežastis gali būti ir sutrikusi seilių liaukų veikla (pavyzdžiui, esant Sjogreno sindromui).

Įtrūkę lūpų kampučiai dažniausiai rodo avitaminozę. Svarbus burnos ertmės organas – liežuvis, jo išvaizda gali kisti net kelis kartus per dieną priklausomai nuo bendros organizmo būklės: atrofiškas liežuvis rodo vitamino B12 stoką, malabsorbciją, o ryškiai raudonas, gali būti padengtas apnašomis, – kandidamikozę.

 

Šlapimą išskiriančių organų sistemos ligos

Esant šios sistemos ligoms, būdingas simptomas – šlapalo kvapas iš burnos, primenantis acetoną, nefritiniai pabrinkimai veide.

 

Kraują gaminančių organų sistemos ligos

Kaip ir kitų sistemų ligoms, taip ir šioms būdingi spalviniai gleivinės pokyčiai, pasireiškiantys lūpų, gleivinės blyškumu. Kiekvienai kraujodaros sistemos ligai yra būdingi saviti simptomai ir dalis jų pasireiškia burnoje – pastebimi nukrypimai nuo fi ziologinės normos ribų (tiek gleivinės spalviniai, tiek paviršiaus dariniai – granuliomos), dantenų išopėjimas, išvešėjimas, liežuvio pokyčiai (vyšninis liežuvis būdingas policitemijai).

 

Veido ir žandikaulių sistemos patologija

Veido ir žandikaulių sistemoje yra vienas derintinis sąnarys – smilkininis apatinio žandikaulio sąnarys (SAŽS). Esant įvairioms judėjimo organų sistemos ligoms, gali būti pažeidžiamas ir šis sąnarys (tačiau nebūtinai dėl sisteminės ligos, gali būti tiesiog SAŽS pažeidimas).

Pagrindiniai simptomai: skausmas, patologiniai garsai, judesio ribotumas, sąstingis. Tuomet priklausomai nuo kitų, papildomų simptomų, diagnozuojama tiksli liga. Būtina veido ir žandikaulių chirurgo konsultacija.

 

Padidėjusio jautrumo būklės

Šiam skirsniui priskiriamos įvairios alergozės, dažniausiai pasireiškiančios bėrimo elementais odoje ir gleivinėje. Alerginės reakcijos gali būti konkrečiai burnos ertmės, dėl alergeno joje, arba gali būti, pavyzdžiui, kur nors odoje, o burnos ertmės pažaida – atsirasti kaip

vienas iš simptomų. Padidėjusio jautrumo būklėms būdingi bėrimo elementai: pūslelės, opelės, erozijos, taip pat niežulys, kvėpavimo sistemos sutrikimai ir papildoma simptomatika.

 

Nervų sistemos ligos

Esant pažaidai šioje sistemoje, dažniausiai burnos ertmėje pasireiškia bruksizmas – kaip iškrovos forma. Bruksuojant pažeidžiami ne vien tiesiogiai kontaktuojantys paviršiai – dantys, bet ir aplinkiniai audiniai bei organai: gleivinė, raumenynas, SAŽS, periodonto audiniai. Konkrečiai patologinį dantų nusidėvėjimą, fasečių susiformavimą, pleištinius defektus reikėtų atskirti nuo virškinimo sistemos ligoms būdingų simptomų dėl rūgščių poveikio. Įvairūs pažeidimai gali atsirasti ir dėl psichostimuliatorių vartojimo, narkotikų, tokių kaip amfetaminas.

 

Odos ligos

Esant odos ligoms, dažnai bėrimo elementai neaplenkia ir gleivinės. Bėrimai skiriasi priklausomai nuo ligos etiologijos – alergija, virusas, bakterija, autoimuninis procesas. Burnos ertmėje dažniausiai pažeidžiamos sritys yra liežuvis, skruostų gleivinė, lūpos, gomurys,

dantenos.

Esant įvairiems organizmo negalavimams, burnos ertmėje pasireiškia panaši simptomatika, apimanti spalvinius gleivinės pokyčius, vientisumo sutrikimą, skausmą, perštėjimą, skonio pokyčius, paviršiaus drėgmės pakitimus, nemalonų kvapą ir kitus specifi nius požymius.

Todėl svarbi diferencinė diagnostika, padedanti atskirti odontologinės kilmės ligas nuo simptomų, atsiradusių burnos ertmėje dėl sisteminės ligos. Diferencijuoti padeda išsami paciento anamnezė, etiologijos nustatymas, apžiūra ir kiekvienai ligai būdingų požymių žinojimas (1–7)

 

ODONTOLOGINĖ PATOLOGIJA

 

Kraujo krešumas ir odontologinės manipuliacijos

Esant kraujo krešumo sutrikimams, įvairioms komplikacijoms, susijusioms su krešumu, vartojamos papildomos priemonės: vaistai, reguliuojantys kraujo krešėjimą, gali sukelti daug nepageidaujamų poveikių vykdant manipuliacijas burnoje.

Chirurginės odontologijos, periodontologijos sritims svarbi kraujo krešumo problema, nes šiose srityse yra dirbama panaudojant priemones, sukeliančias kraujavimą, kurio nesustabdžius, gali įvykti komplikacijos.

Todėl labai svarbu, kad pacientai, vartojantys kraujo krešumą mažinančius vaistus (tromboembolijos prevencijai, turintys protezuotus vožtuvus), būtų paruošti net ir nedidelėms chirurginėms procedūroms (pavyzdžiui danties rovimui).

Pacientas turėtų įspėti gydytoją odontologą ar burnos chirurgą, kreiptis į šeimos gydytoją, kad būtų parinkta geriausia gydymo taktika.

Įvairių autorių duomenimis, jeigu pooperacinio kraujavimo rizika nėra didelė, nėra tikslinga nutraukti ar pristabdyti kasdienio antikoaguliantų vartojimo. Tačiau vis dėlto yra autorių, teigiančių, kad reikėtų kurį laiką prieš chirurginę intervenciją sumažinti vartojamų antikoaguliantų dozes. Tai daryti reikia saugiai, laipsniškai, kad būtų išvengta padidėjusio krešumo pasekmių.

Yra nuomonių, kad pooperacinį kraujavimą galima sumažinti net nesikišant į antikoaguliacinių vaistų dozavimą. Tai daroma atliekant profesionalią burnos ir dantų higieną, išgydžius burnos audinių uždegimą, parinkus subtilią operacijos techniką, susiuvant ir panaudojant hemostatines medžiagas (1, 2, 3).

 

Odontogeninės infekcijos

Odontogeninės infekcijos yra pagrindinis veido ir žandikaulių infekcijos židinys. Literatūroje nurodoma, kad tai gali sudaryti apie 90 proc. visų veido srities infekcijų. Kartais odontogeniniai židiniai gali nesukelti jokių simptomų ir pacientai gali kreiptis į šeimos gydytoją

skųsdamiesi bloga savijauta, bendriniais nemaloniais pojūčiais, ypač jeigu infekcija paūmėja.

Burnoje susidarančios infekcijos prasideda dėl ėduonies, danties pulpos uždegimo – simptominio ar besimptomio pulpito. Neišgydžius danties kanalų, infekcija tęsiasi už danties ribų, komplikuojasi iki periodontito ar periodonto pūlinio. Infekcijos plitimui įtakos turi ir periodonto ligos, kurias veikia ir žmogaus sisteminė būklė, genetika, hormoniniai svyravimai. Burnos mikroflora yra labai įvairi, joje yra tiek aerobinių, tiek anaerobinių bakterijų. Sunkiausios komplikacijos prasideda, kai odontogeninis židinys susidaro aplink šaknies viršūnę ir formuojasi apikalinis židinys, tada pagrindinę mikrofl oros dalį sudaro anaerobinės bakterijų rūšys Prevotella, Peptostrptociccus, Veillonella, Actinomyces.

 

Klinika

Išplitusios odontogeninės infekcijos klinika priklauso nuo pūlių išplitimo kelio: Periodonto abscesas: būna lėtinis ir ūmus, pagrindiniai požymiai, kad praplatėja dantenų vagelė, edema. Dentoalveoliarinis abscesas. Pagrindiniai simptomai – edema, gali pasireikšti tiek intraoraliai, tiek ekstaroraliai, paskui uždegimas plinta toliau – į liežuvio, lūpų, akių sritis.

Vietinė klinika: skausmas būna pačioje aktyviausioje stadijoje, dantis gali tapti paslankus. Sisteminiai reiškiniai gali būti tokie, kaip aukšta temperatūra, krečia šaltis, raumenų, sąnarių skausmas, nemiga, viskas gali komplikuotis į limfadenitą, osteomielitą ir septicemiją. Pagrindinė diagnostika yra klinikiniai požymiai. Eksudatas plinta trimis keliais: per audinių tarpus, per limfi nę sistemą ir per kraują. Gali pūliai plisti link skruosto ar link gomurio/liežuvio, priklauso nuo dantų išsidėstymo ir pūlinio lokalizacijos.

Pūlingas eksudatas gali plisti į alveolę, po periostu, po minkštaisiais audiniais, po oda ir galiausiai migruoti į veido ir kaklo sritis. Susiformuoja pūlynas, kurį reikia būtinai atverti.

Vienas sunkesnių pūlynų yra Liudvigo angina – nekrotinis ūmus uždegimas, įtraukiantis pažandikaulinį ir paliežuvinius tarpus, kuri atsiranda dėl periodonto infekcijos, ypatingai jei dantų šaknys yra tarp m.mylohyoideus raumens. Pasunkėja kvėpavimas, kalba, fl iuktuacijos beveik nėra, nes pūlių lokalizacija yra giliai.

Lėtiniai abscesai: jei ūmus uždegimas nėra gydomas, jis gali pereiti į lėtinį ir drenuotis per odą. Taip atsiveria fi stulė į išorę. Fistulė gali atsiverti tiek intraoraliai, tiek ekstraoraliai. Taip pro fistulę periodiškai išsivalo uždegiminis eksudatas. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad pūliai absorbuojasi per kraujo indus ir limfi nius mazgus. Lėtiniai uždegimai dažniausiai yra asimptomiai, kartais gali būti nežymus maudimas, dantis jautrus vertikaliai perkusijai, negyvybingas (7–15).

Lėtinė infekcija gali baigtis dantų netekimu, paūmėjusiomis infekcijomis ir infekcijų komplikacijomis: smegenų pūlynu, endokarditu, kvėpavimo takų obstrukcija, mediastinitu, pneumonija ir sepsiu (15).

Viena sunkiausių komplikacijų yra nusileidžiantis nekrozinis mediastinitas (9). Esant infekcijai apatiniame žan eksudatas gali nukeliauti, pavyzdžiui, į submandibuliarinį tarpą ir pasiekti priekinį mediastinumą per prieštrachėjinį tarpą. Dėl minėtos anaerobinės mikrofloros gali išsivystyti nekrozinis uždegimas, kuris laiku negydomas gali pasibaigti mirtimi (9).

Ypač reikia atkreipti dėmesį į imunosupresinėmis ligomis sergančius pacientus. ŽIV, o sergant cukriniu diabetu ir kraujo ligomis – fagocitų gamybos sutrikimai, leukemijos. Ši ligonių grupė yra pati jautriausia prasidėjusiai infekcijai.

Ypač komplikacijų rizika padidėja po danties rovimo. Gali staigiai prasidėti karščiavimas, disfagijos ir trismus reiškiniai, o infekcija – sunkiai pasiduoti antibiotikų terapijai (8). Dėl infekcijos žandikaulių srityje paūmėti gali ir dentinogeninės cistos. Jos dažniausiai būna žandikauliuose – atsiranda dėl dantų susigrūdimo ar dėl jų neišdygimo. Nesindrominiams pacientams tai reta liga. Gali pasireikšti patinimu (10).

 

Gydymas ir diagnostika

Svarbiausia diagnozuojant surinkti medicininę anamnezę. Papildomas tyrimas – radiologinis. Gydymas ūmaus pūlyno atveju, drenuoti pūlius ar per danties kanalus ar per intraoralinę inciziją, ar prireikus, rauti dantį. Gydant tik antibiotikais, šios infekcijos galutinai neišgydoma. Prieš atliekant inciziją yra svarbus praskalavimas chlorheksidino tirpalu. Nuskausminimas atliekamas aplink uždegiminį plotą, atliekant nervų šakų blokadas. Svarbu, gerai žinoti anatomiją, kad nepažeisti nervų ir kraujagyslių. Pjūvį geriausiai yra daryti pačioje minkščiausioje ir labiausiai paraudusioje vietoje, kur labiausiai jaučiamas tempimas (13).

Jokiu būdu negalima dėti šildančio kompreso, nes pūliai gali dar labiau išplisti. Galima įdėti jodoforminį tvarstelį, kad pūliai galėtų toliau valytis. Paskirti antibiotikus. Inciziją daryti intraoraliai, dreną reikėtų palikti maždaug 48 valandoms.

Liudvigo anginos gydymas: incizija privalo būti abipusė, ekstraoraliai ir intraoraliai – lygiagreti su seilių liaukomis.

Drenai paliekami maždaug tris dienas, kol praeina infekcija. Esant lėtiniams uždegimams – svarbiausias gydymas – kanalų valymas (13, 14).

 

Odontogeninis sinusitas

Ausų, nosies, gerklės ligų specialistai dažnai susiduria su odontogeniniais sinusitais. Apie 10–15 proc. viršutinio žandikaulio sinusitų yra odontogeninės kilmės ir dažniausiai susiję su periodonto ligomis bei viršūniniu periodontitu. Viršutinio žandikaulio kaplių ir krūminių dantų šaknys yra arti sinuso, o kartais pačiame sinuse. Taigi dėl tokio kontakto dažnos sinuso odontogeninės infekcijos, nes infekuoto danties drenažas gali vykti į sinusą. Esant giliam ėduoniui ir prasidėjus pulpos uždegimui, liga gali baigtis šaknies viršūnės pūliniu. Sinuso membrana gali neatlaikyti sekreto ir trūkti: visas turinys pateks į sinusą. Be to, jatrogeninės priežastys taip pat gali daryti įtaką šiai patologijai: dantų gydymas

endodontiškai, perstumiant plombinę medžiagą ar raunant dantį (12).

Esant odontogeniniam sinusitui, pagrindiniai klinikiniai simptomai gali būti: dantų, galvos skausmas, viršutinio žandikaulio jautrumas. Diagnostika: klinikiniai simptomai ir radiologiniai tyrimai, taip pat skruostų palpacija, minkštieji audiniai patinę. Gali nežymiai mausti, nes

sekretas gali būti visame sinuse. Rinoskopija ir radiologinis tyrimas yra išsamiausi.

Gydymas: išgydyti šaknų kanalus arba net išrauti dantį. Esant reikalui, skiriama antibiotikų terapija.

 

APIBENDRINIMAS

 

Dažnai odontologinėms problemoms per mažą dėmesį skiria šeimos, nosiesburnos- gerklės specialistai, nors kartais išeitis gali būti letali. Burnos higiena yra svarbi bendrai žmogaus savijautai. Svarbiausios profi - laktikos priemonės yra dantų valymas 2 kartus per dieną, naudojant papildomas higienos priemones: dantų siūlas, tarpdančių šepetėliai, tinkama burnos protezų priežiūra.

Svarbu reguliariai lankytis pas odontologą ir gydyti ėduonies ir periodonto židinius, rauti nereikalingas dantų šaknis. Gali prireikti veido ir žandikaulių ar burnos chirurgo konsultacijų.

Tačiau dažniausiai pacientas patenka pas šeimos gydytoją, todėl apžiūrint burną būtina įvertinti ne tik paraudusias tonziles, liežuvį, bet ir bendrą burnos būklę, rekomenduoti atitinkamų specialistų konsultacijas.

 

Žurnalas „Internistas“