Europos Komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis: „Stebiu sveikatos sistemos reformą ir matau, kur reikėtų veikti aktyviau“

Atsisveikinęs su Lietuva ir Sveikatos apsaugos ministerija, Vytenis Povilas Andriukaitis jau beveik metus (ir, beje, gana sėkmingai) „nešioja“ Europos Sąjungos sveikatos ir maisto saugos komisaro portfelį. Kaip gerbiamam Komisarui sekasi, kaip Lietuvos sveikatos sistema ir jos pokyčiai atrodo iš Briuselio, ką mato taisytina ir ką, jei būtų sveikatos apsaugos ministras, imtųsi ryžtingiau keisti ir reformuoti? Su Europos Komisijos komisaru kalbasi žurnalistė Virginija Grigaliūnienė.

Gerbiamas Komisare, pirmiausia prašyčiau  prisiminti nesenus laikus, kai dar dirbote Lietuvoje, vadovavote Sveikatos apsaugos ministerijai. Anuomet Jūs kartu su kitais valstybės veikėjais kreipėtės į Konstitucinį Teismą, kad išaiškintų, ar ligoninių pertvarka, dėl kurios kilo grėsmė išnykti kai kurioms rajonų gydymo įstaigoms, buvo pradėta teisėtai. Kaip žinia, tada buvote ligoninių pertvarką pristabdęs, o dabar jai vėl degama „žalia šviesa“. Gal galite prisiminti, kokie motyvai lėmė tokį Jūsų sprendimą ir kodėl?

Kreiptis į Konstitucinį Teismą mane paskatino ankstesniosios Vyriausybės priimti sprendimai,neatlikus tokių veiksmų pagrindimo ir analizės, neparengus kompleksinių priemonių, leidžiančių pradėti pertvarką, pasirinkti rajonus, kuriuose būtų vykdoma toji ligoninių pertvarka. Sunku suvokti, kokia buvo tokių sprendimų prasmė, jei nebuvo pateikta jokių pagrįstų skaičiavimų! Buvau įsitikinęs, kad Vyriausybė be viso to negalėjo pradėti pertvarkos, nes nebuvo atlikti būtini veiksmai ir procedūros, kuriuos įpareigoja atlikti įstatymai. To, deja, nebuvo padaryta. Kaip žinote, Konstitucinis Teismas patvirtino, kad mes buvome teisūs.

Nepaisant to, tuometė Vyriausybė pagal jos pačios sprendimus įgyvendino savo taip vadinamą antrąjį ligoninių pertvarkos etapą - jis buvo užbaigtas. Tačiau aš nesiėmiau veiksmų pagal tą patį planą pertvarką tęsti toliau, tai yra vykdyti trečiąjį ligoninių pertvarkos etapą. Tai būtų buvę neteisinga. Kodėl? Todėl, kad ankstesnioji Vyriausybė nepateikė sisteminio ligoninių ir ligonių srautų valdymo plano, neįvardijo veiksmų, kurie yra reikalingi, kad rajonų žmonės nenukentėtų, jeigu gydymo skyriai tuose regionuose būtų uždaryti. Mes nutarėme, kad ligoninių lovų skaičiaus pertvarka negali būti atsieta nuo rajonų demografinės padėties, nuo sergamumo kriterijų, mirtingumo rodiklių, nuo vyraujančių ligų pobūdžio. Būtent dėl to mes anuomet priėmėme sprendimą jungti visas valstybės ligonines į vadinamuosius klasterius – į penkis junginius pagal

vyraujančias didžiausias bėdas arba, kitaip tariant, vyraujantį ligų skaičių. Taip buvo nuspręsta steigti infarkto, insulto, onkologinį, politraumų ir naujagimių klasterius. Būtent šiose srityse situacija Lietuvoje buvo tokia, kad buvo būtina imtis skubių integruotų veiksmų. Svarstydami klasterių steigimo klausimus mes analizavome, kokiose ligoninių bazėse kokio etapo gydymas turi būti sukoncentruotas, o kokiose ligoninėse, atsižvelgiant į tų rajonų demografinę padėtį, reikėtų keisti profilį. Dėl šios priežasties priėmėme sprendimą, kad tuose rajonuose, kuriuose yra labai mažas gimstamumas, kur gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kur demografiniai rodikliai yra neigiami, t. y. mažėja gyventojų, – reikia plėtoti gerontologinę pagalbą, įvedant gerontologines lovas, aktyviai vystant gerontologinę specializaciją. Noriu pabrėžti, kad mūsų tikslas buvo keisti gydymo įstaigų profilį, o ne jas uždarinėti.

Antra, politraumų kontekste siekėme užtikrinti, kad tuose rajonuose būtų teikiama skubi traumatologinė pagalba visą parą, būtų sustiprintos skubią pagalbą teikiančių tarnybų – greitosios pagalbos stočių ir atraminių punktų (į kuriuos, kaip į specializuotus centrus, būtų nukreipiami politraumas patyrę nukentėjusieji) veikimo sritys.

Kaip žinia, tada nutarėme, kad Mažeikių, Rokiškio, Telšių, Utenos, Druskininkų, Alytaus, Marijampolės ir Jurbarko ligoninės vaidintų to regiono atraminių ligoninių vaidmenį, kad būtent į jas būtų galima atvežti sudėtingesnes traumas patyrusius ligonius ar tuos pacientus, kuriems reikalinga skubi medicinos pagalba. Taip pat nutarėme, kad jei ligoniui suteikiama pagalba specializuotoje tretinio ar antrinio lygio gydymo įstaigoje, tokį pacientą po dviejųtrijų dienų galima grąžinti toliau gydyti į jo rajono ligoninę, arčiau gyvenamosios vietos, o specialistai iš didesnių gydymo centrų jį ir toliau galėtų prižiūrėti,  konsultuoti. Būtent dėl to ir reikėjo, kad ligoninės būtų sujungtos į sistemą ir bendradarbiautų viena su kita, nes tik tada ligoniai nuolat būtų visų gydymo komandų dėmesio centre. Kitaip sakant, kūrėme į pacientą orientuotą sveikatos sistemą. Dėl to mes ir nutarėme nepratęsti ligoninių pertvarkos, t. y. trečiojo pertvarkos etapo, kurį, kaip jau minėjau, buvo patvirtinusi ankstesnioji Vyriausybė. Taigi mes įvykdėme Konstitucinio Teismo reikalavimą – grąžinome sisteminį valdymą į gydymo įstaigų tinklą, įsteigdami klasterius.

 

Vis dėlto kol kas veikia ne visi Jūsų inicijuoti klasteriai...

Man esant sveikatos apsaugos ministru buvo įsteigti insulto, infarkto ir onkologinis klasteriai, po to pradėjome ruoštis politraumos klasteriui. Na, o toms ligoninėms, kurios nukentėjo dėl antikonstitucinių veiksmų, sudarėme sąlygas padidinti finansavimo koeficientą, suburti ekstra tarnybas bei padidinome greitosios pagalbos aptarnavimo tinklą. Visa tai leido išspręsti bėdas, kurios išryškėjo kaip antrojo ligoninių pertvarkos etapo padariniai.

 

O kaip šalyje vykdoma ligoninių pertvarka šiandien atrodo iš Briuselio? Ar einama teisingu keliu? Kokių trūkumų pastebite? Ką, jei būtumėte sveikatos apsaugos ministras, taisytumėte?

Stebiu procesus Lietuvoje ir galiu pasidžiaugti, kad klasterių principas yra toliau plėtojamas. Mano nuomone, aktyviau turėtų būti diegiama bendrosios chirurgijos programa, turi būti įgyvendinta dienos chirurgijos ir dienos terapijos stacionaro efektyvesnio valdymo sistema, visuose lygiuose sumažinant perteklinį lovų skaičių. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje šiandien tikrai yra tretinio ir antrinio lygio lovų perteklius. Tą teigdamas, turiu galvoje ne rajono ligonines! Todėl manau, kad reikia analizuoti ligoninių lovų koncentraciją didžiosiose, universitetinėse ligoninėse, nes ten išties būtina įgyvendinti patologijos valdymą ta prasme, kad antrinio lygio lovų nebūtų per daug sukoncentruojama tretinio lygio įstaigose. Juk tretinio lygio įstaigos yra skirtos tik specializuotai – efektyviai, labai skubiai – pagalbai teikti, o tolesnis gydymas ar jo tęsimas turi būti antrinio lygio įstaigų reikalas. Taip pat turėtų būti atlikta antrinio lygio lovų analizė visos Lietuvos mastu. Tai nieko bendro neturi su principu „uždarinėti ligonines“. Ligonines reikia ne uždarinėti, o perprofiliuoti, rajonų ir miestų ligoninėms atveriant galimybes užsiimti ir sveikatinimo veikla ar kitomis veiklos rūšimis – ne tik ligonių gydymu.

Būtina pereiti prie ženkliai aktyvesnio profilaktinių programų diegimo ir jungimo, įtraukiant į šiuos veiksmus visą turimą ligoninių potencialą, atsižvelgiant į sveikatos atkūrimo užduočių formavimą. Noriu pasidžiaugti, kad Konstitucinio teismo sprendimas dėl privalomojo sveikatos draudimo yra įgyvendinamas visa apimtimi, tačiau neramu dėl to, kad kai kurie kiti Konstitucinio Teismo nutarimai nėra įgyvendinti iki galo. Tos pataisos, kurias mes padarėme ir kurias Seimas šiek tiek koregavo, buvo tik dalinės. Dabar reikėtų visiškai įgyvendinti nemokamo gydymo dėl gyvybei pavojingų būklių įstatyminį reguliavimą, taip pat – nemokamos pagalbos teikimo visos Lietuvos mastu konstitucinį reguliavimą, konstituciškai tiksliau aprašyti privalomojo sveikatos draudimo apimtis, parengti programas ir užtikrinti, kad viešosios įstaigos ir tos įstaigos, kurios sujungtos į tinklą, užtikrintų konstitucinę, vienodą teisę į sveikatos priežiūros paslaugas visiems gyventojams, kad tasai viešųjų įstaigų tinklas turėtų ir prioritetinį finansavimą. Manau, kad šie dalykai konstituciškai turi būti iki galo išnagrinėti ir įtvirtinti įstatymu.

Planavimas, gydytojų pirminės sveikatos priežiūros tinklo priartinimas prie žmonių, o ne pirminių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo koncentravimas apie didžiuosius medicinos centrus – štai kas yra labai svarbu! Taip pat būtina reikalauti teritorinio išplanavimo – kad to regiono gyventojams pirminės sveikatos priežiūros centras būtų kuo arčiau, kuo patogiau ir greičiau prieinamas. Dar, mano nuomone, pirminės sveikatos priežiūros grandyse reikėtų aktyviau diegti kompleksinį aptarnavimą, į bendrą darbą įtraukiant ir socialinius darbuotojus, psichologus, kineziterapijos bei kitus specialistus. Juk ne tik gydymas yra problema – ne mažesnė problema yra ir profilaktika, žmonių sveikatos išlaikymas kuo aukštesnio lygio. Manau, kad ši sritis Lietuvoje galėtų būti ženkliai aktyviau aptariama, dėl to galėtų būti daugiau diskutuojama, kalbama, aiškinamasi, o konstituciniai principai į sveikatos sistemą irgi turėtų būti diegiami kur kas aktyviau. Juk Konstitucijos 53 straipsnis yra privalomas mums visiems, bet, apmaudu, kai kurie dalykai iki šiol taip ir nėra įgavę įstatyminės išraiškos.

 

Ačiū už konkrečius ir taiklius pastebėjimus, patarimus. O dabar papasakokite, kokie yra Jūsų, kaip Europos Komisijos komisaro, svarbiausi darbai, artimiausi veiklos užmojai?

Man, kaip Europos Komisijos komisarui, yra skirtos užduotys veikti dviejose sudėtingose srityse. Pirma, tai maisto saugos sritis. Ši sritis didelei daliai visuomenės yra gana tolima ir nelabai suprantama, bet noriu pabrėžti, kad maisto sauga apima didžiulį sektorių – nuo javų ir gyvulių auginimo iki pašarų perdirbimo, iki maisto, pasiekiančio žmonių stalą. Tai ir pesticidų, ir genetiškai modifikuotų augalų plėtros reguliavimas, ir gyvulių auginimo sąlygos, tai ir mėsos perdirbimo, infekcinių ligų, kurios plinta per maistą, reguliavimo klausimai... Kaip matote, mano portfelyje „skyrelių“ yra pakankamai daug. Kartu noriu pažymėti, kad šiose srityse yra be galo daug karštų taškų ir prieštaravimų.

Man visa tai irgi buvo nauja, iš pradžių dirbti buvo labai sunku, bet šiose pareigose dirbu jau ilgiau kaip metus, taigi žinias po truputį išplėčiau. Štai dabar ant mano darbo stalo yra Veterinarijos įstatymo pataisos, taip pat – Maisto kontrolės naujosios sistemos pataisos – tai pakankamai sudėtingi klausimai, susiję su chemikalų, kurie gali paveikti žmonių endokrininę sistemą, naudojimo reguliavimu, taip pat antimikrobinio atsparumo, arba antibiotikų vartojimo tiek veterinarijoje, tiek žuvininkystėje, tiek žmonėms gydyti reglamentavimas, žmonių apsauga nuo antibiotikams atsparių bakterijų... Tai išties sunkūs klausimai, turintys labai daug aspektų, nes reikia įvertinti tokių dalykų reguliavimą ir Europos Sąjungos, ir pasauliniu mastu. Man tenka bendrauti su daugybės organizacijų atstovais ir ieškoti bendrų sprendimų. Na, o žmonių sveikatos problemų srityje didžiuliai darbai laukia įgyvendinant Tabako direktyvą, taip pat – gydymo teikimo kitose valstybėse narėse direktyvą, numatančią pacientų teises, jei jie vyksta gydytis į kitas Europos Sąjungos šalis. Dar labai svarbūs Lietuvai yra retų ligų gydymo ir referencinių centrų steigimo Europos Sąjungos mastu klausimai.

 

Kiek dėmesio Europos Komisaras skiria farmacijos verslo klausimams?

Tenka daug dirbti aiškinantis labai sudėtingą sritį – vaistų kainų ir medicinos prietaisų kainų reguliavimą. Daug dirbame prie metodikų, kurios padėtų įvertinti tiek vaistų kūrimo, tiek medicinos prietaisų ir priemonių kūrimo kainodarą. Tai yra sveikatos technologijų įvertinimo sistema, kuri, jeigu mums ją kitais metais pavyks užbaigti, padėtų Lietuvai ir kitoms šalims narėms įvertinti vaistų bei medicinos prietaisų kainas, kartu tai būtų puikūs instrumentai diskutuojant su farmacijos kompanijomis, su farmacijos pramonės atstovais tiek industrijos technologijų, tiek vaistų kainų ir jų kompensavimo, tiek kitais klausimais. Juk vaistų kainų ir kainų kompensavimo klausimai reikalauja tikslių metodikų ir argumentų, kurie galėtų padėti apskaičiuoti kaštus, kartu palengvintų diskusijas dėl inovatyvių medicinos prietaisų ir vaistų kainodaros bei kompensavimo. Tai labai aktualu visoms 28 Europos Sąjungos valstybėms, taigi ir Lietuvai.

 

Ar galėtumėte įvardyti, kas labiausiai trukdo sėkmingai dirbti Europos Komisijoje, Europos Sąjungos Parlamente? Ar stipriai juntamos lobizmo apraiškos?

Kaip žinia, Europos Sąjungos parlamente lobistai yra oficialūs. Mes Europos Komisijoje įsteigėme oficialų skaidrumo registrą, kad tie parlamentarai, kurie nori pristatyti savo lobistinius interesus, pirmiausia užsiregistruotų oficialiame registre. Visos gamybos šakos turi savo atstovus, nesvarbu, ar tai būtų farmacijos, tabako ar apdirbamoji pramonė. Todėl, pajudinus bet kokį klausimą, išlenda tūkstančiai interesų. Tačiau tie interesai pristatomi viešai, skaidriai, kad kitos valstybės, šalys narės ir jų nevyriausybinės organizacijos tai aiškiai matytų. O kadangi gvildenant bet kurį klausimą atsiranda tūkstančiai nuomonių, neabejotinai jos visos svarstomos, diskutuojamos. Ir tai, be abejo, padeda priimti geriausią sprendimą. Tiesa, dėl užsitęsusių svarstymų šiek tiek sulėtėja politikų darbas.

 

Kaip pats jaučiatės? Kokia Jūsų sveikata, savijauta? Kaip sekasi kovoti su sunkia liga? Ar tiesa, kad ją pavyko įveikti, kad viskas klostosi į gerą pusę?

Ačiū, tikrai neblogai jaučiuosi, viskas gerai, krūvius sėkmingai atlaikau. Neseniai pasitikrinau sveikatą, kaip priklauso po pusės metų – tyrimai geri. Po pusmečio vėl pasitikrinsiu. Žodžiu, viskas yra puiku. Mano pavyzdys, manau, yra akivaizdus įrodymas, kaip svarbu nepamiršti profilaktikos, prevencijos, reguliarių sveikatos pasitikrinimų. Jie išgelbsti žmones nuo didelių bėdų...

Šaltinis: "Lietuvos gydytojo žurnalas"Nr1, 2016m.