+1
-1
0

Dažna patologija

 

Tarp virškinimo sistemos ligų reikšmingą dalį sudaro vadinamoji funkcinė dispepsija. Įvairių autorių duomenimis, net iki 60 proc. pacientų, kurie skundžiasi virškinimo sutrikimais, „pilvo diskomfortu“ ir skausmu, tiriant nerandama jokios morfologinės organinės  patologijos, tai verčia įtarti esant funkcinį negalavimų pobūdį. Likusioji dalis tenka opaligei (apie 10 proc.), gastroezofaginio refliukso ligai (GERL), virškinimo trakto navikams ir kt.

Vilniaus universiteto Gastroenterologijos ir dietologijos Centro gydytoja med. dr. Goda Denapienė sako, kad dispepsija yra vienas labiausiai paplitusių negalavimų – jos simptomų turi iki 25 proc. žmonių, taigi, ši liga reikšminga ir kaip visuomenės sveikatos problema. Nors funkcinė dispepsija dažniausiai nesukelia ryškių organizmo sutrikimų, nekelia tiesioginės grėsmės ligonio gyvybei, jos varginantys simptomai pasižymi atkaklumu, yra linkę kartotis ir pastebimai blogina paciento gyvenimo kokybę.

Diagnostika. Klinika

Pasak med. dr. G.Denapienės, funkcinė dispepsija pagal Romos II kriterijus yra nuolatinis ar pasikartojantis skausmo ar diskomforto jausmas epigastriume, kai skundų negalime paaiškinti jokiais struktūriniais pokyčiais. Skundai neturi ryšio su defekacija. Skundų trukmė – bent 12  savaičių per 12 mėnesių.

Skausmas ar diskomforto jausmas epigastriume (pilnumo jausmas, ankstyvas prisisotinimas po valgio, pūtimas, pykinimas) dažnai būna susiję su valgiu, palengvėja pavartojus rūgštingumą mažinančius preparatus.

Taigi funkcinė dispepsija diagnozuojama pagal klinikinius simptomus eksliudavimo principu, kai tyrimų (FGDS, pilvo organų sonoskopijos, stemplės ir skrandžio Ro, pasažo žarnynu, kolonoskopijos ar irigoskopijos) duomenimis nerandama jokios struktūrinės patologijos.

Pagal tai, koks simptomas vyrauja, funkcinė dispepsija skirstoma į:

-          opaligę primenančią, kai vyrauja skausmas,

-          dismotorinę, kai vyrauja pykinimas, pilnumo, ankstyvo sotumo jausmas

-          nediferencijuotą, kai negalime išskirti vyraujančios simptomo.

Esant funkcinei dispepsijai gali būti ir rėmens graužimas. Bet, jei rėmens graužimas yra vyraujantis simptomas, visų pirma ligonis tiriamas dėl gastroezofaginio refliukso ligos. Dažnai funkcinės dispepsijos ir GERL simptomai persikloja.

Funkcinės dispepsijos simptomus apsunkina neadekvati mityba, stresas, nutukimas, nejudrus gyvenimo būdas

 

Funkcinės dispepsijos diagnozė abejotina, jei yra aliarmo simptomai:

          Vėmimas

          Gelta

          Svorio netekimas

          Melena

          Disfagija

          Anemija

          Vyresnis amžius >50 metų.

Dažniausiai funkcinę dispepsiją reikia diferencijuoti nuo virškinimo trakto navikų, tulžies akmenligės, lėtinio pankreatito, celiakijos, medikamentų sąlygotų dispepsinių skundų.

Funkcinės dispepsijos etiopatogenezės mechanizmai nėra visai aiškūs. Pastebėta, kad šia liga dažniau serga labilios nervų sistemos, depresiški, įvairių funkcinių negalavimų turintys asmenys. Manoma, kad įtakos gali turėti:

-          skrandžio motorinės funkcijos sutrikimas,

-          padidėjęs virškinimo trakto dalies gleivinės jautrumas įvairiems dirgikliams (druskos rūgščiai, pepsinui, tulžies refliuksui ir kt.).

-          Persirgta virškinimo trakto infekcija

-          Manoma, kad yra genetinė predispozicija, galinti sąlygoti neurotransmiterių serotonino (5HT), norepinephrino (NE) ir cholecistokinino (CCK) disfunkciją ir skatinti šios ligos atsiradimą.

-          H. pylori? Ankstesnės prielaidos, kad funkcinę dispepsiją, kaip ir opaligę, sukelia Helicobacter pylori infekcija, neįrodytos. Nors daugeliui sergančiųjų funkcine dispepsija būna teigiami H.pylori testai, šios bakterijos panaikinimas antibiotikais tik 10 proc. pacientų panaikina dispepsijos simptomus.

Šiuo metu vyrauja požiūris, kad funkcinė dispepsija yra polietiologinė liga, kurią sukelia eilė genetiškai predisponuotų ir įgytų psichogeninių ir funkcinių patofiziologinių veiksnių.

Gydymas

Funkcinės dispepsijos gydymas turėtų būti kompleksinis. Teigiamai veikia mitybos, gyvenimo būdo korekcija, darbo ir poilsio režimo sutvarkymas, geros emocijos. Dažnai kartu tenka skirti ir medikamentus.

Opaligę primenančios funkcinės dispepsijos gydymo pagrindą sudaro antisekreciniai, agresyvių skrandžio sulčių gamybą slopinamieji vaistai. Dismotorinė funkcinė dispepsija pradedama gydyti virškinimo trakto motoriką koreguojančiais vaistais metoklopramidu (cerukaliu), domperidonu (motyliumu). Jei nepadeda, motoriką gerinantys medikamentai kombinuojami su antisekretiniais ir kt.

 

Med. dr. G.Denapienės teigimu, gydant funkcinę dispepsiją dažniausiai pirmojo pasirinkimo priemone būna skrandžio sulčių sekreciją slopinamieji vaistai. Jais efektyviai nuslopinami labiausiai varginantys simptomai – epigastriumo skausmas, deginimas duobutėje ir už krūtinkaulio, rėmuo, rūgštūs atpylimai ir atsirūgimai ir kt.

Šiuo metu klinikinėje praktikoje vartojami dviejų farmakologinių klasių antisekreciniai preparatai:

  • histamino 2 receptorių blokatoriai ir
  • protonų siurblio inhibitoriai (PSI).

PSI antisekreciškai veikia aktyviau, todėl skiriami sunkesniais atvejais arba tada, kai endoskopiškai nustatoma virškinimo trakto pažeidimų (erozijų, opų), nebūdingų funkcinei dispepsijai.

Daugelis klinikinių tyrimų rodo, kad H2 receptorių blokatoriai yra optimalus pasirinkimas funkcinei dispepsijai gydyti, nes šie vaistai:

  • efektyviai slopina padidėjusią skrandžio sulčių (HCl) gamybą;
  • yra saugūs, ligonių gerai toleruojami netgi ilgai vartojami;
  • palyginus pigūs.

Anot med. dr. G.Denapienės, pirmieji H2 receptorių blokatoriai buvo sukurti XX a. 8-tojo dešimtmečio viduryje.

Atlaikęs laiko išbandymus, šiai dienai populiariausias yra H2 blokatorius ranitidinas, nes jis pasirodė besąs efektyvesnis ir geriau toleruojamas nei famotidinas, cimetidinas ir kiti šios grupės vaistai. Su ranitidinu 1979-1992 m. laikotarpiu atlikta beveik 200 klinikinių studijų Jos įrodė ne tik ryškų šio vaisto antisekrecinį aktyvumą, bet ir didelį, placebui prilyginamą, saugumą.

Med. dr. G.Denapienės teigimu, gydant funkcinę dispepsiją, ranitidinas turi tam tikrų pranašumų prieš protonų siurblio inhibitorius:

  • greičiau pradeda veikti, ligonių gerai toleruojamus;
  • gydymas ranitidinu santykinai pigus

Vaistų rinkoje yra keletas ranitidino preparatų, tačiau, anot med. dr. G.Denapienės, tarp jų visų pagal efektyvumo ir kainos santykį optimaliausias pasirinkimas būtų „Berlin Chemie“ gaminamas Raniberl. Gerą vaisto efektyvumą, matyt, lemia aukštos (vokiško) šio vaisto gamybos technologijos, kai kurie kiti preparato sintezės niuansai.

Ranitidinu sergantieji funkcine dispepsija turėtų būti gydomi ne trumpiau kaip 1 mėnesį, pakankamomis dozėmis (po 150-300 m 1-2 kartus per dieną) 20-30 min. prieš valgį.

Jei monoterapija ranitidinu nepakankamai veiksminga,  papildomai skiriam protonų siurblio inhibitorių – PSI geriausia gerti rytais, nes jie aktyviau slopina maisto stimuliuotą sekreciją. O ranitidiną galima pridėti vakare, nes  jis aktyviai slopina bazinę sekreciją.Ranitidinas gerai dera ir su kitais virškinimo trakto veiklą koreguojančiais vaistais, kurių gali tekti skirti gydant funkcinę dispepsiją – pavyzdžiui, su prokinetikais ar kt.).

Be šių vaistų, sergantiesiems funkcine dispepsija, esant indikacijų, gali būti skiriama spazmolitikų, psichotropinių vaistų ( triciklių antidepresantų, serotonino receptorių reabsorbcijos inhibitorių ir anksiolitikų), nustačius H.pylori infekciją – antibakterinių vaistų (pagal schemą) ir kt.