Gastroparezė

Įvadas

Skrandis, užtikrindamas normalų virškinimo procesą, atlieka daug funkcijų. Jam būdingos re­zervinė, sekrecinė, motorinė, rezorbcinė ir endo­krininė funkcijos. Skrandyje maistas kaupiamas, kelias valandas maišomas, minkomas, daugelis maisto sudedamųjų dalių ištirpsta ir veikiant fer­mentams hidrolizuojama. Skrandžio motorinė veikla leidžia sumaišyti maistą su skrandžio sul­timis, taip palengvinant virškinimą, o periodiš­kai susitraukiant lygiesiems raumenims, skran­džio turinys dalimis patenka į dvylikapirštę žar­ną. Esant tam tikriems veiksniams, skrandžio motorinė veikla gali sutrikti. Gastroparezė – tai sutrikęs skrandžio išsituštinimas, kai nėra me­chaninės kliūties (1).

 

Gastroparezės simptomai

Sergant gastropareze, gali pasireikšti anks­tyvas sotumo jausmas (42–86 proc.), skrandžio pilnumo jausmas (54–77 proc.), pykinimas (92– 96 proc.), vėmimas (68–88 proc.), pilvo skaus­mas (36–85 proc.), apetito stoka, vidurių pūti­mas bei svorio kritimas (2, 3). Šie simptomai nėra specifiški gastroparezei, jie gali pasireikš­ti ir esant Helicobacter pylori sukeltam gastri­tui, opaligei ar funkcinei dispepsijai. Dažniau­si simptomai – tai pykinimas, vėmimas ir anks­tyvas sotumo jausmas. Pacientus gali varginti skirtingi simptomai ir jų sunkumas. Sunkesnio laipsnio simptomai gali sukelti komplikacijų – ezofagitą, mitybos sutrikimą ir Mallory-Weisso sindromą. Skausmas dažniau vargina sergančiuo­sius idiopatine gastropareze, nei cukrinio diabe­to sukelta gastropareze. Kadangi gastroparezės simptomai nėra specifiški, svarbu diferencijuo­ti su žarnų nepraeinamumu, funkcine dispepsi­ja, dirgliosios žarnos sindromu ir opalige. Reikia nepamiršti, kad kai kurie preparatai gali sulėtin­ti skrandžio išsituštinimą. Tokį poveikį turi kai kurios narkotinės medžiagos, tricikliai antide­presantai, kalcio kanalų blokatoriai, klonidinas, dopamino agonistai, nikotinas ir progesteronas.

 

Gastroparezės priežastys

Gastroparezė gali išsivystyti po buvusių skrandžio operacijų (su vagotomija ar be jos), persirgus infekcinėmis ligomis, esant pseudo­obstrukcijai, endokrininiams sutrikimams, jun­giamojo audinio ligoms, kaip skleroderma, ser­gant autoimuninėms ligomis, vėžiu, po taikyto spindulinio gydymo, chemoterapijos (priklau­somai nuo rūšies) ar sergant nervine anoreksi­ja. Atliekant bet kurią stemplės, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos operaciją, gali būti pa­žeidžiamas klajoklis nervas (n. vagus), kuris yra atsakingas už žarnų bei skrandžio senso­riką ir motoriką. Parasimpatinė nervų siste­ma per klajoklį nervą skatina skrandžio lygių­jų raumenų susitraukimus ir jo motorinį akty­vumą. Operacijos sukeltos gastroparezės simp­tomai gali pasireikšti iš karto po jos, o kartais net praėjus metams. Taip pat yra žinoma, kad persirgus kai kuriomis virusinėmis infekcijo­mis yra rizika pasireikšti gastroparezei (4, 5). Manoma, kad virusinė liga gali pažeisti plexus myentericus, lygiuosius raumenis ir interstici­nes Cajalio ląsteles.

Vis dėlto dažniausiai gastroparezė diagno­zuojama nežinant ją sukėlusios priežasties, tai – idiopatinė gastroparezė. Net trečdaliui pacientų, sergančių gastropareze, jos priežastis nenusta­toma. Dažniausiai idiopatinė gastroparezė pasi­reiškia jaunoms ar vidutinio amžiaus moterims. 30–50 proc. sergančiųjų idiopatine gastropareze teigia anksčiau sirgę virusine infekcija.

Dažniausia liga, sukelianti sulėtėjusį skran­džio išsituštinimą, yra cukrinis diabetas (CD). Jis diagnozuojamas apie 6 proc. suaugusiųjų. Tyri­mais nustatyta, kad po 10–20 metų kliniškai pa­sireiškusio CD pradeda vystytis visceralinė au­tonominė neuropatija, kurios viena galimų išraiš­kų – gastroparezė (1). Be to, staiga išsivysčiusi hiperglikemija lemia skrandžio išsituštinimo su­lėtėjimą ir sumažina prokinetinių vaistų povei­kį (6). Nustatyta, kad kiek dažniau gastroparezė pasireiškia sergantiesiems 1 tipo CD, palyginti su 2 tipo CD (7, 8).

Skirtingai nuo kitų gastroparezę sukėlusių veiksnių, nervinės anoreksijos ar bulimijos su­kelta gastroparezė dažniausiai praeina normali­zavus mitybą. Visais kitais atvejais gastroparezė dažniausiai gydoma sudėtiniu gydymu.

 

Gastroparezės gydymo principai

Simptominės gastroparezės gydymas yra pa­kopinis, atsižvelgiant į simptomų pobūdį ir li­gos sunkumą. Pirma reikia koreguoti skysčių pusiausvyrą bei mitybos trūkumą, kurie galėjo išsivystyti ilgai varginant pykinimui ir vėmimui bei negalint normaliai maitintis. Taip pat svarbu skirti gydymą, siekiant sumažinti su gastropareze pasireiškiančius simptomus, bei užtikrinti ade­kvatų gastroparezę sukėlusios ligos (CD, sky­dliaukės funkcijos sutrikimų, kt.) gydymą. Ser­gant CD sukelta gastropareze, svarbu vengti hi­perglikemijos, kuri, kaip minėta, lemia sulėtėju­sį skrandžio išsituštinimą. Dieta – tai vienas pa­grindinių gastroparezės gydymo būdų. Skrandis skirtingai virškina tam tikrus maisto produktus, ilgiausiai skrandyje virškinamas riebus ir skaidu­linis maistas, todėl reikia jo vengti. Blogai virški­namas maistas gali užsilikti skrandyje ir formuoti vadinamus bezoarus, kurie gali mechaniškai truk­dyti iš skrandžio slinkti maistui toliau žarnynu. Rekomenduojama valgyti mažomis porcijomis bet dažniau (4–6 k./d.). Mažesnės maisto porci­jos net tik padeda sumažinti ankstyvo sotumo ir pilnumo jausmą, bet ir lengviau slenka virškinimo traktu. Prieš nuryjant svarbu gerai sukramtyti mais­tą, nepatariama vartoti sunkiai sukramtomo maisto. Skysčių vartojimas valgant, sėdėjimas ar vaikščio­jimas 1–2 val. po valgio padeda lengviau išsituš­tinti skrandžiui. Skrandis gastroparezės metu skysčius į dvylikapirštę žarną išskiria dažniau­siai normaliai, todėl, esant sunkesnei gastropa­rezės formai, rekomenduojama vartoti skystą, trintą maistą. Neužtikrinus pakankamos mitybos peroraliai, reikėtų apsvarstyti enterinio zondinio maitinimo galimybes, mitybos nepakankamumą koreguoti įstūmus zondą į plonąjį žarnyną ar ap­svarstyti jejunostomos suformavimo galimybę. Kai gastroparezė yra itin sunki ir enterinis mai­tinimas bei prokinetikai neefektyvūs, rekomen­duojamas parenterinis maitinimas.

Palengvinti skrandžio išsituštinimą gali ir medikamentai. Metoklopramidas – tai dopami­no receptorių antagonistas, šalinantis skrandžio stazę bei stimuliuojantis peristaltiką, taip pat slopina pykinimą ir vėmimą. Šis vaistas reko­menduojamas gastroparezei gydyti ne ilgesniam kaip 12 savaičių laikotarpiui (9), nebent gauna­ma nauda nusveria galimą vaisto vartojimo su­keltą riziką. Kitas galimas vaistas gastroparezei gydyti yra eritromicinas. Jis, be antibakterinių savybių, stimuliuoja motilino receptorius skran­dyje ir plonojoje žarnoje. Veikiant motilino re­ceptorius, sukeliamas skrandžio lygiųjų raume­nų susitraukimas ir skatinamas skrandžio turi­nio slinkimas į dvylikapirštę žarną. Tyrimu ver­tinant CD sukeltos gastroparezės gydymo eritro­micinu veiksmingumą, nustatyta, kad šis vaistas veiksmingas skiriant į veną (lašeliniu būdu per 45 min., siekiant išvengti flebito) po 3 mg/kg kas 8 val. (10). Eritromicinas nerekomenduoja­mas ilgalaikiam gydymui.

Dar vienas gydymo metodas, kurio efekty­vumas patvirtintas, yra skrandžio elektrostimu­liacija.

 

Apibendrinimas

Gastroparezė neigiamai veikia paciento socialinį gyvenimą, lemia sumažėjusį darbingumą, nerimo ir depresijos išsivystymą (1). Svarbu užtikrinti pa­kankamą paciento mitybą, palengvinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Parengė gyd. Jūratė Bazevičienė

Šaltinis: "Internistas", 2017m.NR.1