H2 receptorių antagonistų vartojimas klinikinėje praktikoje

H2 receptorių blokatoriai – vieni pirmųjų vaistų, kurie sukurti skrandžio rūgštingumui mažinti ir pra­dėti vartoti klinikinėje praktikoje nuo 1981 metų. At­siradus naujai vaistų grupei, protonų siurblio inhibi­toriams, H2 receptorių blokatorių vartojimas smar­kiai sumažėjo. Kokia padėtis dabar? Kokiais vais­tais rekomenduojama pradėti gydyti įvairias ligas ar būkles, kurių metu pasireiškia rūgšties perte­klius skrandyje? Ar visada pagrįstai skiriama pro­tonų siurblio inhibitorių?

Kalbamės su Vilniaus Antakalnio konsultaci­nės poliklinikos gydytoja gastroenterologe Roma Uogeliene.

 Kokios yra pagrindinės ligos arba būklės, pa­sižyminčios padidėjusiu skrandžio rūgštingumu?

Dažniausiai tenka gydyti pacientus, kurie skun­džiasi tokiais nemaloniais pojūčiais, kaip rėmens graužimas, skrandžio tempimas, atsirūgimas, skausmas ir diskomfortas epigastriumo srityje, kt. Šie ir kiti simptomai gali pasireikšti sergant funk­cine dispepsija, gastritu, opalige, gastroezofaginio refliukso liga (GERL). Taip pat neretai skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų prireikia pacien­tams, kurie nuolat patiria stresą, rūko, dažnai var­toja nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU), aspirino. Galima sakyti, kad kone kiekvienas pa­cientas, ateinantis pas šeimos gydytoją, dažniau­siai arba skundžiasi kokiu nors minėtu simptomu, arba rūko, arba vartoja NVNU. Taigi problema iš tiesų aktuali.

Gydant su rūgštingumu susijusias ligas, reikš­mingi yra 3 veiksniai: rūgštingumo slopinimo laips­nis, rūgštingumo slopinimo ir gydymo trukmė.

Kaip vyksta skrandžio sulčių sekrecija? Nuo ko ji priklauso?

Skrandžio sulčių sekrecija – tai kompleksinis procesas, kurį reguliuoja 3 parietalinių ląstelių re­ceptoriai: histamino, gastrino ir acetilcholino. Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 1,5–2 l sulčių, kurių rūgštingumas (pH) yra 1–2. Skrandžio sulčių sekrecija būna stimuliuota ir ne­stimuliuota. Nestimuliuota – tai bazinė sulčių se­krecija, kurios metu sulčių išsiskiria nelabai daug (2–3 mmol/val., pH mažas). Stimuliuota – kai sul­čių išsiskiria 10 kartų daugiau (20–25 mmol/val., pH didesnis).

Žinoma, kad labiausiai skrandžio rūgštingumas priklauso nuo parietalinių ląstelių aktyvumo. Kai žmogus nevalgęs, parietalinės ląstelės neaktyvios, kartu nėra aktyvinti ir protonų siurbliai. Tokiu atve­ju skirti medikamentų, kurių veikimas pagrįstas pro­tonų siurblio slopinimu, nėra tikslinga. Šios grupės medikamentai neveiks tinkamai. Parietalinėms ląs­telėms esant aktyvioms, stimuliuotoms maistu, pro­tonų siurblio inhibitoriai blokuoja vandenilio jonų pernešimą kanalu ir sutrikdo druskos rūgšties susi­darymą. Kita vertus, histamino receptoriai, kurie taip pat turi įtakos skrandžio rūgštingumo reguliavimui, veikia esant parietalinėms ląstelėms ir aktyvioms, ir neaktyvioms, todėl histamino receptorių blokatoriai mažina tiek bazinį, tiek stimuliuotą rūgštingumą.

Kokios yra pagrindinės vaistų, skirtų rūgštin­gumui mažinti, grupės? Prašome pakomentuo­kite kiekvienos grupės privalumus ir trūkumus?

Pagrindiniai vaistai rūgštingumui mažinti skirs­tomi į 3 grupes: antacidiniai vaistai, H2 receptorių antagonistai (populiariausias ranitidinas), protonų siurblio inhibitoriai (populiariausias omeprazolas). 1970 metais J. W. Blackas nustatė selektyvią H2 receptorių blokadą ir pradėjo H2 receptorių blokato-rių paiešką. Pirmasis ranitidinas į klinikinę praktiką atėjo 1981-aisiais. Taigi vaistai praktikoje jau dau-giau kaip 30 metų, jais gydyta per 200 mln. pacien-tų. Tai daug ką pasako apie vaisto saugumą, nes jis išliko iki šių dienų. Kitas saugumo įrodymas – tai yra nereceptiniai vaistai.

Pagrindinis H2 receptorių blokatorių povei-kis siejamas su histamino receptorių blokavimu skrandžio parietalinėse ląstelėse, todėl ir sumažė-ja skrandžio sulčių sekrecija. Privalumai: H2 recep-torių antagonistai mažina ir stimuliuotą, ir bazinę, naktinę skrandžio sulčių sekreciją (1 pav.). Tuo jie skiriasi nuo protonų siurblio inhibitorių. Trūkumai: ilgai vartojant H2 receptorių antagonistų, jų povei-kis skrandžio sulčių sekrecijai gali mažėti – gali vystytis tolerancija vaistui. Vadinasi, vaisto dozę reikėtų didinti, nes jis nebeveiktų taip efektyviai. Tolerancija šiems vaistams vystosi tik 21 proc. pacientų ir tik tada, kai skiriamos didelės vaisto dozės, vaistas vartojamas ilgą laiką, ypač intra-veniniu būdu.

<img src="