Hipertenzijos gydymas KKB: daugiau galimybių apsaugoti inkstus

Kas ketvirta pirminė galutinės stadijos inkstų nepakankamumo priežastis yra arterinė hipertenzija. Vyresniame amžiuje dažnesnė tampa izoliuota sistolinė hipertenzija: jos paplitimas 80 metų ir vyresnių žmonių grupėje pasiekia 20 proc. ar daugiau. Senstant taip pat natūraliai dėl involiucinių priežasčių silpnėja inkstų veikla, kurios blogėjimą paspartina hipertenzija. Iki šiol nebuvo pakankamai patikimų duomenų, kaip vyresnio amžiaus žmonių inkstų funkcijos raidą veikia hipertenzijos gydymas ir kokia jos raida, jei hipertenzija negydoma.

 Atsakymų į šiuos klausimus pateikia dvigubai aklas placebu kontroliuojamas Syst-Eur (angl. Systolic Hypertenzion in Europe) tyrimas, kuriame dalyvavo 60 metų arba vyresni pacientai, sergantys izoliuota sistoline hipertenzija, kai negydytas sistolinis jų kraujospūdis buvo 160 mm Hg arba didesnis, o diastolinis – 95 mm Hg arba mažesnis. Apie 10 proc. pacientų būklė komplikuota 2 tipo cukrinio diabeto. Tyrime dalyvavo 4406 hipertenzija sergantys pacientai, vidutinė ligos (hipertenzijos) trukmė buvo 2 m. (1–97 mėn.). Tiriamąją grupę sudarė 2258, placebo grupę – 2148 pacientai. Tiriamosios grupės pacientams buvo skiriamas gydymas kalcio kanalų blokatoriumi (KKB) dihidropiridinu nitrendipinu (10–40 mg/d.), prireikus, pridedama enalaprilio (5–20 mg/d.) arba hidrochlortiazido (12,5–25 mg/d.) arba abiejų šių vaistų. Siekta, kad sistolinis kraujospūdis sėdint sumažėtų 20 mm Hg arba daugiau iki žemesnio nei 150 mm Hg lygio. Inkstų funkcija vertinta pagal du parametrus: kreatinino koncentraciją ir proteinuriją (300 mg/l). Lengvas ar sunkus inkstų nepakankamumas buvo apibrėžiamas kreatinino koncentracija atitinkamai 176,8 ir 353,6 mcmol/l. Kreatinino koncentracija buvo nustatoma tyrimo pradžioje, o vėliau dar mažiausiai vieną kartą iki tyrimo pabaigos.

 Rezultatai

Šis tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus pacientus, sergančius izoliuota sistoline hipertenzija, gydant nitrendipinu, galima veiksmingai apsaugoti nuo proteinurijos ir inkstų disfunkcijos. Renoprotekcinis nitrendipino poveikis ypač reikšmingas sergantiesiems izoliuota sistoline hipertenzija, dažniau pasitaikančia vyresniems asmenims, ir cukriniu diabetu. Aktyvus gydymas nitrendipinu sumažino:

  • proteinuriją;
  • lengvos inkstų disfunkcijos atsiradimo riziką;
  • kreatinino koncentraciją pacientams, turintiems pradinę proteinuriją.

Aktyviosios grupės pacientams, kurie buvo gydyti nitrendipinu, kreatinino koncentracija per visą tyrimo laiką nepasikeitė, o pacientams, kurie vartojo hidrochlortiazido arba hidrochlortiazido su kitais antihipertenziniais vaistais, kreatinino kiekis plazmoje padidėjo. Kreatinino koncentracija, kreatinino klirensas ir proteinurija yra tarpiniai klinikinių baigčių žymenys, tačiau jie tiesiogiai susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo ir mirštamumo nuo jų rizika. Taigi šiuo metu turimi klinikinių tyrimų duomenys rodo, jog kai kurie ilgo veikimo kalcio kanalų blokatoriai dihidropiridinai apsaugo inkstų funkciją nepriklausomai nuo jų antihipertenzinio veikimo.

 

Įrodyta, kad ne visi KKB dihidropiridinai pasižymi vienodu nefroprotekciniu veikimu

Kalcio kanalų blokatorių antihipertenzinės, organoprotekcinės ir kitos klinikinės savybės nemažai priklauso nuo kalcio kanalų, esančių kraujagyslėse, širdyje ir kituose organuose, blokados selektyvumo: kuo selektyviau veikiami kraujagyslių kalcio kanalai, tuo aktyviau mažinamas padidėjęs kraujospūdis, mažiau veikiama širdies funkcija, ryškesnė inkstų apsauga. Iš dabar klinikinėje praktikoje vartojamų dihidropiridinų selektyviausias kraujagyslių kalcio kanalamsyra lerkanidipinas (lyginant su širdies kalcio kanalais, santykis PI-50):

  • lerkanidipinas 730;
  • lacidipinas 193;
  • amlodipinas 95.