Nėštumas ir gimdymas, ko gero, yra unikaliausias dalykas, kokį tik gali patirti moteris savo gyvenime. Tačiau dažnai ne juokais baiminasi būsimų pokyčių ir naujos patirties. Baimių kiekis ir stiprumas priklauso nuo auklėjimo vaikystėje, nuo socialinės aplinkos, kurioje moteris gyvena, nuo jos nerimastingumo lygio ir susiformavusio „idealios mamos“ vaizdo. Ir nors baimė yra natūralus dalykas, liudijantis apie tai, kad suveikė psichologinė gynyba ir prasideda moters organizmo adaptacija prie naujų gyvenimo sąlygų, tačiau kartais baimė atlieka ir „meškos paslaugą“. Šį kartą pakalbėkime apie dažniausiai pasitaikančias baimes ir apie būdus joms įveikti.

Pokyčių baimė


Kiekviena atsakinga moteris supranta, kad vaikučio gimimas neišvengiamai susijęs su jos gyvenimo pokyčiais. Vienos moterys pokyčiui ruošiasi palaipsniui, po truputį „pratindamos save prie šios minties“: „Dar dvejus metus eisiu šias pareigas, o tada planuosiu motinystės atostogas“,
„Įsigysim savo būstą, tada bus laikas leliukui“ arba „Užteks dirbti viršvalandžius, laikas pagalvoti apie motinystę, reikia pradėti rūpintis sveikata ir daugiau laiko skirti poilsiui.“ Mažiau ryžtingos moterys atidėlioja nėštumą „geresniems laikams“: „Kada nors man atsibos naktiniai vakarėliai ir kelionės po visą pasaulį. Kada nors mane paskirs į aukštesnes pareigas ir tuomet gal turėsiu daugiau laiko. Štai tada ir tapsiu mama!“ Tačiau dažniausiai dienos bėga, o tinkamas laikas vis neateina, vis randama naujų priežasčių, kodėl ne dabar ir kodėl geriau vėliau...
Kartais žmonės susikuria tiek daug asmeninės erdvės ir komforto, kad tiesiog bijo bet kokių permainų, kurios pasikėsintų į jų laisvą laiką, pomėgius ir patogų gyvenimą. Ypač kai dabartiniu metu taip aktyviai populiarinama nuostata, kad žmogaus tikslas – džiaugtis gyvenimu. Atsikalbinėjimų būna begalės: „Man nepavyks būti gera mama“, „Mūsų gyvenimo būdas nėra tinkamas auginti vaikus“ ir pan. Tačiau po tokiais teiginiais dažniausiai slepiasi moters nenoras „aukoti“ savo interesus ir didžiąją dalį savo laiko ir dėmesio atiduoti vaikeliui. Prie pokyčių baimių priskiriama ir išvaizdos pokyčių baimė, kuomet moteris baiminasi, kad nebus tokia patraukli partneriui, kokia buvo anksčiau, kad pasikeitusi figūra neigiamai paveiks jos patrauklumo suvokimą ir atšaldys partnerio jausmus. Kuo moteriai svarbesnė išvaizda, tuo labiau ją neramins nėštumo ir gimdymo metu patiriami fiziniai pokyčiai.
Tačiau įdomu ir tai, kad būtent šioms moterims geriausiai ir pavyksta išvengti nepageidaujamų pokyčių, nes jos labiau rūpinasi savo išvaizda tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo. Taigi jų baimė atlieka joms paslaugą :)

Nėštumo baimė

Mėgstama sakyti, kad nėštumas – ne liga, tačiau moteriai vos tik pastojus, iškart sudaromas vizitų pas gydytojus planas, numatomi reikalingi tyrimai ir prisakoma griežtai laikytis rekomendacijų. Taip prasideda visų reikalingų medicininių patikrų maratonas: vitaminai iš vaistinės, vizitai pas okulistą, odontologą, endokrinologą, kraujo tyrimai ir t. t. Todėl moteris, kuri, pavyzdžiui, nebuvo pratusi prie nuolat lankytis pas gydytojus ir tiek daug dėmesio neskirdavo savo sveikatai, sutelkia visą dėmesį į ją ir kartu pradeda baimintis, kad „tik kas nors nebūtų ne taip...“
Tada ima skaityti, klausinėti draugių ar tiesiog kalbasi prie ginekologo kabineto su kitomis būsimomis mamytėmis. Sužino ir raminamų dalykų, bet išgirsta ir visokiausių istorijų, būtų ir nebūtų dalykų, kurie lengvai įgauna baimių pavidalą jau vien dėl nėštumo metu padidėjusio jautrumo ir įtaigumo. Dažniausiai nėštumo baimės baigiasi antrojo trimestro metu. Auga pilvukas, pradedami jausti vaisiaus judesiai ir džiugūs potyriai apmalšina nėštumo baimę.

Gimdymo baimė

Tyrimai rodo, kad kiekviena moteris kažkuriuo gyvenimo momentu bijo gimdyti. Vienos bijo dar nė nepastojusios, kitos bijo viso nėštumo metu, trečios – gerą mėnesį iki gimdymo, dar kitos – kai prasideda gimdymas...
Gimdymo baimė dažniausiai priklauso tai baimių grupei, kuri susiformuoja ne asmeninės patirties (patyriau sunkų gimdymą, todėl bijau gimdymo), o kitų žmonių suformuotos nuomonės pagrindu (panašiai kaip gyvačių baime, kuri yra viena dažniausių, nors žmogus iš arti net nėra matęs gyvatės, nekalbant jau apie įkandimą). Dažnai tenka girdėti:
„Visai norėčiau vaikelio, bet taip bijau gimdyti... Girdėjau, kad gimdant net mirti galima. Aš labai jautri, net kai pamatau imant iš piršto kraują – silpna darosi, o čia – gimdymas! Aš taip bijau skausmo...“
Pagrindinė gimdymo baimė yra skausmo baimė. Viena vertus, mūsų organizmas ir psichika yra užprogramuoti vengti skausmo, nes apsisaugojimas nuo situacijų,
kurios sukelia skausmą, užtikrina mūsų išgyvenamumą. Todėl natūralu, kad tai, kas kelia skausmą, lydi baimė. Nugalėti skausmo baimę dažnai padeda informacija apie skausmo malšinimo būdus ir patiriamo skausmo fiziologinės reikšmės gimdymo metu supratimas. Kai suprantamas skausmo reikalingumas, sumažėja ir baimė. Kartais bijoma taip, kad moteris net prašo cezario pjūvio vietoje natūralaus gimdymo.
Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 20 metų cezario operacijų, kai jos nėra būtinos, skaičius išaugo nuo 3,6 iki 5,5 procentų. Dažniausiai šį gimdymo būdą pasirenka pasiturinčios moterys. Tai leidžia daryti prielaidą, kad kuo lengvesnį gyvenimą gyvena moteris, tuo labiau ji baiminasi dėl galimų subjektyviai suvokiamų sunkumų ir yra labiau linkusi jų išvengti.
Moterims, kurios svarsto apie cezario operaciją, kai ji nebūtina reikalinga pasikalbėti su psichologu arba užsirašyti į besilaukiančių mamų kursus, nes tai liudija apie neadekvačią baimę.
Dažnai gimdymo baime „prisidengia“ moterys dar psichologiškai nepasirengusios motinystei arba neužtikrintos dėl santykių su partneriu. Kartais pati moteris nesuvokia tokių savo minčių, tačiau projekciniais testais galima išsiaiškinti tikrąsias gimdymo baimės priežastis.

Baimė, kad nebus „gera mama“

Kiekviena moteris individualiai supranta sąvoką „gera mama“. Dažnai ši nuomonė susiformuoja asmeninės patirties pagrindu (ką mama darė gerai ir ko iš jos trūko) ir yra pakoreguota socialinių normų. Taigi, moteris iš anksto sau turi aibę reikalavimų ir lūkesčių. Susilaukus vaikelio, vienu pagrindinių vertinimo kriterijų tampa kūdikio verksmas, t. y. tai, ar mamytė sugeba nuraminti verkiantį kūdikį. Jeigu ji mano, kad vaikelis verkia per dažnai ir per ilgai, pradeda manyti esanti „bloga“ mama. Jeigu guodžiasi draugei, kuri vaikelio dar neturi, pastaroji ima bijoti, kad ir ji nesusitvarkys. Šiuo atveju mamai būtina nusiraminti ir suprasti, kad kūdikio verksmas – tai jo bendravimo priemonė, o ne „gyvas priekaištas“ mamai.

Baimė dėl kūdikio sveikatos

Rūpestis dėl vaikelio sveikatos atsiranda dar nėštumo metu ir lydi mamą visą gyvenimą. Iš pradžių baiminamasi dėl vaisiaus vystymosi, gimdymo eigos, vėliau – dėl verkimo priežasčių ir laukiama momento, kai vaikas pats galės pasakyti, ar jam ką skauda. Tačiau ir tuomet nerimas išlieka – kiekvienam amžiaus tarpsniui savos baimės. Labiau dėl vaiko sveikatos nerimauja mamos, kurios ir dėl savo sveikatos nerimavo labiau nei kitos, taip pat tos, kurios augo apsuptos savo mamų baimių: „Oi, nelipk ten – nukrisi“, „Atsargiai – nudegsi“, „Kokia nelaimė – temperatūra pakilo“, „Varge tu mano, kiek aš dėl tavęs išgyvenau“ ir pan. Tad tikėtina, kad ateityje tokia moteris baiminsis būti priklausoma nuo savo pačios baimės dėl būsimo vaikelio gerovės.

Antrasis nėštumas – kitokie jausmai

Pirmąkart besilaukiančios moterys labiau bijo nėštumo sukeltų pokyčių ir paties gimdymo. Tuo tarpu vaikelį jau turinčios mamos, žinančios, ką reiškia bemiegės naktys, nerimas dėl kūdikio verksmo, emocinė ir fizinė priklausomybė nuo mažylio pirmaisiais mėnesiais (o kai kurioms ir metais), labiau nerimauja dėl pogimdyvinio periodo ir sako, kad „nėštumas yra poilsis, gimdymas – juokas, o štai po gimdymo...“ Jeigu ankstesnis nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, iš tiesų mažiau bijoma paties nėštumo, o dar mažiau – gimdymo. Moteris labiau pasitiki savimi, nėra nežinomybės baimės ir netgi siekiama nėštumo ar gimdymo metu kai kuriuos dalykus daryti geriau (pvz., mankštintis, sveikiau valgyti, geriau išsimiegoti ir pan.). Labiau baiminamasi dėl to, kaip reikės organizuoti abiejų (ar visų) vaikučių priežiūrą, nerimaujama, kaip pirmagimis reaguos į sesės ar brolio atsiradimą. Iš tiesų nėštumu labiau mėgaujamasi ir džiaugiamasi. Neretai moterys, pirmojo gimdymo metu pasirinkusios gimdyti su nejautra, antrąjį kartą įsidrąsina ir nori gimdyti natūraliai, kad visapusiškai išgyventų vykstantį gamtos stebuklą.

Kaip kovoti su savo baimėmis?

Gimdyti bijančioms moterims reikėtų labiau pasitikėti savimi ir savo organizmu. Kadangi gimdymas yra natūralus procesas, vadinasi, organizmas pats geba susitvarkyti su šiuo iššūkiu, o medikų dalyvavimas užtikrina proceso sėkmę. Nepasitikinčiai savimi moteriai atrodo, kad ir pagimdyti ji nesugebės. Todėl pasitikėjimo savimi didinimas yra iš tiesų svarbus veiksnys.
Nėštumas ir gimdymas yra savo kūno galimybių pažinimas. Dažnai moterys, galvodamos apie gimdymą taip įsigilina į save ir savo patyrimą, kad pamiršta, jog pagrindinis šiame procese yra vaikelis. Tai jam yra iškilęs esminis uždavinys ateiti į šį pasaulį, o mama bus jo pagalbininkė. Toks požiūris moters poziciją iš „palengvinti sau gimdymą“ keičia į „palengvinti
vaikelio atėjimą“.

Būsimoms mamytėms rekomenduojama skaityti specialią literatūrą, nenaršyti interneto forumus ir „nekolekcionuoti“ įvairių negatyvių istorijų apie patirtus siaubus, o verčiau lankyti nėščiųjų kursus, kuriuose dažnai labai kompetentingai moteris parengiama gimdymui tiek fiziškai, tiek psichologiškai, na ir, žinoma, konsultuotis ir visus klausimus aptarti su nėštumą prižiūrinčiu ginekologu.

Dažnai kiekvienas vizitas pas gydytoją sukelia papildomą stresą ir nerimą, todėl rekomenduojama sakyti: „aš einu pas gydytoją įsitikinti, kad man ir kūdikiui viskas gerai“. Jeigu nuolat vargina mintys apie vaikelio išsigimimą, būtina kreiptis į psichologą ir išsiaiškinti baimės priežastis, nes tai nėra susiję su nėštumui būdingomis baimėmis. Jei tokia mintis retkarčiais šmėksteli, priminkite sau, kad pasitikite savo organizmu ir tikite, kad viskas bus gerai.

Reikia stengtis neprovokuoti baimių, „blogas“ mintis vyti šalin. Daugiau būti gryname ore, vaikščioti gražiose vietose. Vengti būti patalpose ar transporto priemonėse, kuriose trūksta oro, nes deguonies stoka skatina nerimą ir baimes. Žiūrėti tik gražius, nuotaikingus, gerai pasibaigiančius filmus. Galvoti, kad šis periodas toks trumpas, ypatingas ir neprilygstantis niekam kitam. Todėl mėgaukitės juo ir, žinoma, didžiuokitės savimi. Pasirūpinkite, kad dienos būtų ramios, įdomios ir pilmos grožio, net jeigu tai tiesiog baltų ramunių puokštė ant stalo...

Patartina saikingai pasidomėti informacija apie gimdymo komplikacijas. Kadangi ir taip baiminamasi, tad natūralu, kad moters psichika „vengia“ tokios informacijos. Tiesa, būna ir atvirkščiai: moteris tiesiog „maniakiškai“ ieško informacijos apie gimdymo siaubus. To ištakos – moters santykiai su tėvais vaikystėje: jei ji buvo barama ir gąsdinama, kad kažką pasiektų (pvz., gautų gerus pažymius), tuomet suaugusi moteris bus linkusi save „gąsdinti“, kad jai viskas gerai pavyktų. Tačiau dažnesniu atveju natūraliai vengiama gilintis į galimas komplikacijas ir tai yra gerai, kai moteris nusprendžia gimdyti prižiūrima medikų. Apie komplikacijas daugiau reikėtų žinoti moterims, kurios nusprendžia gimdyti namuose.

Kartais draugės ar giminaitės nuolat pasakoja apie gimdymo „siaubus“. Kas sako: „Man nuolat pasakoja“, vadinasi, tas „nuolat klauso“. Taigi, taisyklė Nr.1: pirmą kartą išklausyti ir jei tai, kas buvo išgirsta, išgąsdino, tai aptarti su prižiūrinčiu gydytoju. Taisyklė Nr. 2: antrąkart tos pačios istorijos neklausyti, nes, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo – per laiką žmogui viską galima įteigti. Mandagiai atsiprašykite ir išeikite trumpam iš kambario arba švelniai pakeiskite temą.
 

Kad stebuklo netemdytų tamsūs debesys arba apie nėštumo ir gimdymo baimes