Kaulų lūžiai – viena iš dažniausių griaučių ir raumenų sistemos ligų. Lūžiai diagnozuojami remiantis klinikiniais požymiais ir radiologiniais tyrimais. Įtariant kaulo lūžį, atliekamos 2 krypčių – tiesinės ir šoninės projekcijos rentgenogramos. Sudėtingais atvejais atliekami papildomi radiologiniai tyrimai – įvairių projekcijų rentgenogramos, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kaulų scintigrafija, rentgenoskopija.

 

Lūžis – tai kaulo vientisumo pažeidimas. Šis terminas apima visus kaulo pažeidimus – nuo skilimo iki skeveldrinio lūžimo. Kaulas gali lūžti tiesioginės išorinės jėgos poveikio vietoje. Taip pat jis gali lūžti veikiamas netiesioginės jėgos (toliau nuo jėgos veikimo vietos), pvz., nugriuvus ant ištiestos

rankos, gali lūžti raktikaulis.

Fizinio ištyrimo metu galima pagal būdingus požymius įtarti kaulo lūžį ir matyti odos pažeidimą. Pagal odos vientisumo pažeidimą kaulų lūžiai skirstomi į:

  • uždarus – odos vientisumas nepažeidžiamas, gali būti paviršinių žaizdų, tačiau jos nesusijusios su lūžiu;

  • atvirus – kai žaizda turi tiesioginį ryšį su kaulo lūžio vieta, žaizdoje matomi lūžgaliai. Atviri lūžiai gali atsirasti, kai lūždamas kaulas pažeidžia odą arba, išorinės jėgos veikiami, tuo pačiu metu pažeidžiami ir oda, ir kaulas. Šiuo atveju prognozė blogesnė dėl didesnio minkštųjų audinių pažeidimo ir infekcijos pavojaus. Rentgenologiniai atvirų kaulų lūžių požymiai – kaulo fragmento išsikišimas už minkštųjų audinių ribos, kaulo dalies nebuvimas, dujos po oda, svetimkūniai. Atlikus radiologinius tyrimus, patvirtinama kaulo lūžio diagnozė, nustatomas lūžio tipas. Svarbu aprašyti lūžio lokalizaciją. Ilgųjų kaulų lūžiai gali būti skirstomi į: diafizės (dalijama į 3 dalis: proksimaliąją, vidurinę ir distalinę); metadiafizės; metafizės; augimo plokštelės; epifizės.

 

Kitų kaulų lūžių vieta gali būti apibūdinama pagal anatominę lokalizaciją, pavyzdžiui, žastikaulio chirurginio kaklelio lūžis, girnelės lūžis, viršutinės gaktikaulio šakos lūžis ir t.t.

Pagal sąnarių pažeidimą lūžiai skirstomi:

  • ekstrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai nepažeistas sąnarinis paviršius;

  • intrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai lūžimo linija eina sąnariniu kaulo paviršiumi.

Visi lūžiai skirstomi į paprastus ir skeveldrinius. Paprastam lūžiui būdinga viena lūžimo linija, dalijanti kaulą į 2 fragmentus (pav.). Pagal lūžimo linijos kryptį ir pobūdį jie skirstomi:

  • Spiralinis – lūžis, kai lūžimo linija sukasi aplink ilgojo kaulo diafizę, taip formuodama spiralę pagal kaulo išilginę ašį. Dažniausiai sukelia sukimo jėgos.

  • Įstrižinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos >30°. Šiuos lūžius dažniausiai sukelia netiesioginė trauma.

  • Skersinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos <30°. Tokie lūžiai dažniausiai būna stabilūs ir sukelti tiesioginės traumos.

  • Skeveldrinis lūžis – lūžis, kai susidaro daugiau kaip 2 kaulo fragmentai. Skeveldriniai lūžiai susidaro dėl didelės kaulą veikiančios jėgos, neretai jie yra atviri, sunkiai pažeidžiami minkštieji audiniai. Tokių lūžių atveju padidėja rizika sužeisti šalia esančias kraujagysles ir nervus. Skeveldriniai lūžiai gali būti:

-          segmentiniai – lūžiai, kai susidaro vienas ar daugiau visiškai atskirų kaulo fragmentų;

-          „plaštakės“ (angl. butterfly) – skeveldrinis lūžis, kai susidaro plaštakės formos trikampis kaulo fragmentas.

 

Kaulų lūžių terminologija, tipai ir radiologinė diagnostika

 

Papildomai kaulų lūžius galima skirstyti į: visiškus ir nevisiškus. Visiškas lūžis – kai nutrūkęs vamzdinio kaulo kontūras per visą kaulo perimetrą arba plokščiojo kaulo abi plokštelės. Kaulas pasidalijęs į 2 fragmentus. Nevisiškų lūžių atveju lūžimo linija eina ne per visą kaulo skersmenį, tokie lūžiai vadinami įtrūkimu, dažnai būna vaikams. Juos sukelia nedidelė trauma, pažeidimas yra minimalus, todėl gali būti gana sudėtinga nustatyti rentgenu.

Taigi, jei yra klinikinių požymių, leidžiančių įtarti įtrūkimą ar lūžimą, be rutininių rentgenologinių tyrimų, reiktų atlikti papildomų projekcijų rentgenogramas bei pakartotinai atlikti rentgenologinį tyrimą po 7–10 dienų, lūžis gali būti matomas aiškiau.

  • Stabilius ir nestabilius. Stabilūs lūžiai – kai lūžgaliai po repozicijos lieka savo vietoje, o nestabilūs

            kai lūžgaliai turi polinkį pasislinkti.

  • Komplikuoti ir nekomplikuoti. Komplikuotų lūžių atveju matomas ryškus šalia kaulų esančių audinių – raumenų, raiščių, kraujagyslių, nervų ir kt. – sužalojimas. Nekomplikuotų lūžių atveju minkštųjų audinių pažeidimas nedidelis.

  • Atitraukiamieji (avulsiniai) lūžiai susidaro, kai stipriai susitraukdamas raumuo savo prisitvirtinimo prie kaulo vietoje atplėšia dalį kaulo.

  • Įkaltinis – lūžis, kai matosi lūžgaliai, „sulindę“ vienas į kitą. Dažnai pažeidžiami poroziški kaulai.

  • Kompresinis – lūžis, dažniausiai atsiranda išretėjusiuose kauluose, kai pernelyg didelė ašinė jėga suspaudžia kaulą, dažniausiai taip pažeidžiami slanksteliai.

  • Patologiniai lūžiai – tai lūžiai, atsirandantys patologiškai pakitusiuose kauluose, kaulas dažniausiai lūžta dėl nedidelės traumos, nedidelio raumenų įtempimo. Dažniausios priežastys – gerybinės cistos ar tumorai, piktybinis procesas (pirminis ar metastazinis), metaboliniai sutrikimai, osteoporozė, osteomaliacija, Pedžeto liga, infekcijos.

  • Stresiniai lūžiai gali būti skirstomi į pervargimo (nuovargio) ir nepakankamumo (insuficienciniai) lūžius. Pervargimo stresiniai lūžiai atsiranda kaip atsakas į ilgą laiką trunkantį ar besikartojantį nestiprų fizinį traumavimą. Tokie lūžiai atsiranda sportininkams, sunkų fizinį darbą dirbantiems asmenims.

Būdinga lokalizacija: bėgikams – padikauliai, kulnakaulis, blauzdikaulis, šlaunikaulis; baleto šokėjams

·         padikauliai, blauzdikaulis, slanksteliai; krepšininkams

·         alkūnkaulis, kablinis riešo kaulas; gimnastams

·         delnakauliai, dubens kaulai ir pan.

 

Stresiniai nepakankamumo lūžiai atsiranda nuo įprastinio funkcinio krūvio, bet pakitusiuose, silpnuose kauluose, sumažėjus jų mineraliniam tankiui bei elastingumui (sergant osteomaliacija, osteoporoze, Pedžeto liga ir kt.). Būdingiausia lokalizacija – dubens kaulai.

Stresiniai lūžiai diagnozuojami remiantis anamneze, klinika (skausmas, mažėjantis ramybės ir stiprėjantis fizinio krūvio metu, patinimas, lokalus skausmingumas), radiologiniais tyrimo metodais. Rentgenografija pradžioje dažnai neinformatyvi, po 10–20 d. gali būti matoma plona skersinė šviesi juostelė, einanti per kaulo žievinio sluoksnio kraštą, švelnus linijinis periostitas, osteosklerozė. Ankstyvai diagnostikai tinkama scintigrafija – matomas radioaktyvios medžiagos kaupimasis stresinio lūžio vietoje, tačiau tai nėra labai specifiškas tyrimas. MRT parodo ankstyvus pakitimus – kaulų čiulpų edemą, kortikalinio sluoksnio, antkaulio, minkštųjų audinių pažeidimus. MRT stresiniai lūžiai atrodo kaip žemo signalo intensyvumo linijinė zona, kurią supa šiek tiek didesnio intensyvumo, bet vis tiek hipointensinis neryškių, neaiškių kontūrų plotas T1 režimo vaizduose. T2 vaizduose matoma linijinė žemo intensyvumo zona, kurią supa platesnis aukšto intensyvumo plotas. Gali būti šalia esančių minkštųjų audinių edema.

Vaikų kaulai būna elastingi, turi stiprų antkaulį, todėl gali nelūžti, o išlinkti lanku („plastinis lūžis“), taip pat gali įlūžti tik viename pakraštyje ir deformuotis nedideliu kampu, susidarant išgaubai (torus). Taip pat gana būdingas poantkaulinis žalios šakelės tipo lūžis (angl. greenstick). Dažnai augantiems vaikams pasitaiko lūžis per epifizinę augimo zoną – epifizeolizė arba osteoepifizeolizė su dislokacija ar be jos.

Daugelis lūžių pavadinti žmonių, pirmųjų aprašiusių lūžį, pavardėmis – Colles, Smith, Monteggia, Galeazzi‘s ir kt. Kaulų lūžiai gali būti įvairiai klasifikuojami. Ortopedai-traumatologai naudoja ilgųjų kaulų lūžių AO klasifikaciją, kurioje atsispindi lūžio lokalizacija, tipas, sudėtingumas ir pan. Pediatrai naudoja Salter-Harris klasifikaciją, kurioje klasifikuojami kaulo augimo plokštelės lūžiai. Gustillo klasifikacija naudojama atviriems kaulų lūžiams klasifikuoti.

Pagrindiniai rentgenologiniai kaulo vientisumo pažeidimo simptomai yra lūžimo linija ir lūžgalių poslinkis. Lūžimo linija rentgenogramose matoma kaip įvairaus platumo, įvairios formos, ryškių kontūrų, dažniausiai šviesi, rečiau tamsi, juostelė kaulo ribose. Poslinkis – lūžgalių pasislinkimas vienas kito atžvilgiu. Dislokacijos kryptis vertinama pagal distalinio fragmento poslinkį, palyginti su proksimaliuoju.

Skiriamas priekinis, užpakalinis, lateralinis ir medialinis poslinkis. Taip pat turi būti nustatytas dislokacijos laipsnis – lūžgalių paviršių kontakto procentinis dydis. Taip pat reikia įvertinti kampinį poslinkį. Turi būti išmatuotas kampas tarp pagrindinių lūžio fragmentų išilginių ašių bei nustatyta kampinio poslinkio kryptis. Šis poslinkis apibūdinamas pagal distalinio lūžio fragmento padėtį. Kampinis poslinkis būna priekine, užpakaline, lateraline ir medialine kryptimi. Valgus deformacija – distalinė lūžio dalis pakrypus į lateralinę pusę, palyginti su proksimaliąja dalimi, jei distalinė dalis pasisukus į medialinę pusę, tai vadinama varus deformacija.

Išilginis poslinkis gali būti su pailgėjimu, su sutrumpėjimu arba su įsikalimu. Atitraukimas – tai lūžio fragmentų atsiskyrimas pagal išilginę ašį. Sutrumpėjimas atsiranda, kai lūžgaliai iš dalies uždengia vienas kitą.

Rotacinis poslinkis susidaro, kai vienas kaulo fragmentas sukasi pagal savo išilginę ašį, palyginti su kitu fragmentu. Rotacinį poslinkį gali lydėti ir kitos poslinkių rūšys. Rotacinis poslinkis gali būti lengvai nepastebėtas rentgenogramose, jei jos neapima sąnarių, esančių virš ir žemiau lūžio vietos.

 

Netiesioginiai kaulų lūžių požymiai

 

Lūžiai gali būti sunkiai matomi rentgenogramose, todėl svarbu atkreipti dėmesį į netiesioginius požymius. Minkštųjų audinių patinimas padeda nustatyti sužeidimo vietą. Skysčių (kraujo, riebalų– kraujo) išsiliejimas į sąnarius taip pat yra netiesioginis lūžimo požymis. Antkaulio reakcija rodo ankstyvą lūžio gijimą.

 

Radiologinės diagnostikos metodai

 

Rentgenografija ir rentgenoskopija

 

Rentgenografija yra pagrindinis ir anksčiausiai atliekamas radiologinis tyrimas, įtariant kaulų lūžį. Rentgenogramose dažniausiai vertinami kaulai, tačiau galima gauti naudingos informacijos apie greta esančius minkštuosius audinius. Reikia atlikti bent 2 projekcijų rentgenogramas: tiesinę ir šoninę. Galūnių rentgenogramos dažniausiai apima ir distalinį bei proksimalųjį sąnarius, norint įvertinti galimą jų pažeidimą. Kartais atliekamos įstrižinės projekcijos rentgenogramos, kurios padeda vizualizuoti sudėtingesnės anatomijos sričių, pavyzdžiui, riešo kaulų, pažeidimus. Esant riešo bei pėdos sužalojimams ir vaikams palyginimo tikslu atliekamos ir priešingos pusės rentgenogramos. Jei lūžis įtariamas, bet nesimato rentgenogramose, galima pakartoti tyrimą po 7–10 dienų arba rinktis kitą metodą. Rentgenoskopija dažnai naudojama per operacijas reponuojant ir fiksuojant kaulų lūžius ir dislokacijas.

 

Kompiuterinė tomografija (KT)

 

KT nėra pirmo pasirinkimo tyrimas, ji atliekama vėliau negu rentgenologinis tyrimas, norint sužinoti daugiau apie lūžio fragmentų lokalizaciją. KT atliekamas sudėtingų, komplikuotų lūžių atvejais, tomogramose gerai matomas sąnarių, minkštųjų audinių sužeidimas. Intraveninio kontrastavimo lūžiui įvertinti dažniausiai nereikia, nebent įtariama kraujagyslių, pilvo ar dubens trauma. Metaliniai objektai, tokie kaip kulkos fragmentai ar ortopedinės priemonės gali sumažinti vaizdo kokybę. KT metodas dažniausiai naudojamas riešo, pėdos, kaukolės, stuburo ir dubens lūžiams nustatyti ir charakterizuoti. Retkarčiais nedislokuoti lūžiai nėra lengvai matomi tomogramose.

 

Magnetinio rezonanso tomografija

 

MRT – tinkamas metodas, identifikuojant osteoporoze sergantiems pacientams rentgenografijoje nematomus kliniškai ryškius lūžius, tokius kaip šlaunikaulio lūžis. Stresiniai lūžiai, kaulų čiulpų edema gerai matomi MRT metodu. MRT suteikia galimybę puikiai matyti minkštuosius audinius, todėl yra neįkainojama, nustatant minkštųjų audinių, sąnarių pažeidimus.

 

Kaulų scintigrafija

 

Kaulų scintigrafija leidžia įvertinti griaučių metabolinį aktyvumą. Kaulų scintigrafija yra vertingiausia, nustatant stresinius lūžius ir rentgenografijoje nematomus lūžius, ypač osteoporoze sergantiems pacientams. Nors jie nėra matomi rentgenogramose ar tomogramose, šie lūžiai gali būti nustatomi ankstyvų stadijų, atliekant kaulų scintigrafiją. Tačiau scintigramoje gali būti sudėtinga nustatyti tikslią anatominę sužeidimo lokalizaciją.

 

Ultragarsinis tyrimas

 

Vis didėja ultragarso reikšmė vertinant griaučių ir raumenų sistemos sužeidimus. Nors ir naudingas tiriant kai kuriuos rentgenografijoje nematomus lūžius (krūtinkaulio, šonkaulių), tačiau pirmiausia

naudojamas minkštųjų audinių pažeidimams diagnozuoti. Gerai matomas raumenų sužeidimas, sausgyslių ir raiščių plyšimai.

 

Parengė Laura Zubaitė

Kauno medicinos universiteto studentė

Konsultavo Kauno medicinos universiteto

Radiologijos klinikos gydytoja radiologė

Bijūnė Dobkevičiūtė

Žurnalas “Gydymo menas”