Sergamumas kokliušu yra aktuali šiandienė problema. Tai parodė Kokliušo epidemiologinių charakteristikų tyrimas, vykdytas 10-yje Vidurio ir Rytų Europos šalių (angl. Comparative Epidemiologic Characteristics of Pertussis in 10 Central and Eastern European Countries, 2000–2013. PLoS ONE 11(6):e0155949. doi:10.1371/journal.pone.0155949). Tyrimas patvirtino, kad kokliušo problema niekur neišnyko ir egzistuoja visame pasaulyje. Lietuvoje padėtis dėl sergamumo šia liga yra tokia pati kaip ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Tai buvo ir viena šio tyrimo išvadų.
Problemos esmė – po vakcinacijos, kaip ir persirgus kokliušu, visam gyvenimui imunitetas kokliušui nesusiformuoja. Jo trukmė neviršija 10 metų. Ir dabar, kai išsivysčiusiose valstybėse pasiektas labai didelis vakcinacijos mastas, kai beveik nėra vadinamojo laukinio kokliušo sukėlėjo cirkuliavimo visuomenėje, stebima, kad vakcinos sukelto imuniteto trukmė yra nepakankama ir to padarinys – sergančiųjų kokliušu gretų didėjimas. Šis didėjimas ir sergančiųjų skaičius, be abejo, yra nepalyginamai mažesnis, negu buvo iki skiepų pradžios. Tačiau tai yra nerimo signalas. Todėl buvo ieškoma priežasčių, o svarbiausia išeičių – ką daryti, kaip pagerinti padėtį?
Vienas žingsnis problemos sprendimo link – kitų amžiaus grupės žmonių, kurie turėtų būti skiepijami nuo kokliušo, įtraukimas į skiepų kalendorių. Naujiena Lietuvoje – nuo 2015 metų vakcina su kokliušo komponentu pradėti skiepyti paaugliai, t. y. 15–17 metų vaikai. Tokie skiepai atliekami daugelyje Europos ir pasaulio valstybių. Kodėl jų reikia?
Skaičiuojama, kad povakcininė imuniteto trukmė yra iki 10 metų. Vadinasi, sulaukę 17–18 metų paaugliai, kuriems paskutinė kokliušo vakcinos dozė buvo įskiepyta prieš einant į mokyklą, jau nebeturi imuniteto kokliušui. Kodėl tai pavojinga? Pirma, dėl to, kad patys paaugliai gali susirgti. Antra, ir svarbiausia, kad imuniteto neturi žmonės, kurių šeimose gimsta pirmagimiai, t. y. nuo 17–18 metų iki 30-ies. Užtat paskiepiję sustiprinančia kokliušo vakcinos doze paauglius, apsaugosime ir pačius paauglius, ir jaunus suaugusiuosius, ir jų šeimas ypač svarbiu periodu, kai jie susilaukia pirmųjų vaikų, nes būtent naujagimiams kokliušas kelia didžiausią grėsmę ir gali baigtis mirtimi.
Paauglių skiepai nuo kokliušo – nėra atskiras ir papildomas skiepijimas. Jie to nė nepajunta. Iki šiol šios amžiaus grupės paaugliai buvo skiepijami dvivalente vakcina nuo difterijos ir stabligės. Dabar jie skiepijami ne 2, o 3 komponentų vakcina, papildomai pridėjus komponentą nuo kokliušo.
Noriu pažymėti ir tai, kad nors vakcinos sukelto imuniteto trukmė nėra visam gyvenimui, tačiau šiuolaikinė vak cina yra moderni, saugi ir veiksminga. Lietuvoje naudojamos tos pačios vakcinos, kaip ir kitose ES šalyse, atitinkančios visus keliamus reikalavimus, saugumo, veiksmingumo, kokybės standartus.
Taigi paauglių skiepijimas – naujas žingsnis kovoje su kokliušo plitimu. Kitas žingsnis arba perspektyva galėtų būti suaugusiųjų skiepijimas. Lietuvoje jau būta tokių bandymų, tačiau vakcina buvo mokama. Suaugusiųjų skiepijimas galėtų apsaugoti naujagimius ir kūdikius. Tai vadinamoji kokono strategija, kai skiepijami visi šeimos nariai, kurie kontaktuoja su mažyliu. Tokios šalys, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija ir kitos, skiepą nuo kokliušo suaugusiesiems siūlo kartoti kas 10 metų, t. y. taip pat, kaip rekomenduojama kartoti skiepus nuo difterijos, stabligės.
Kol kas Lietuvoje dar nekalbama apie nėščiųjų skiepijimą nuo kokliušo. Tai būtų tolesnė perspektyva. Šiandien Lietuvoje to nedaroma, nes vakcina nuo kokliušo, kuri skirta suaugusiesiems, nebuvo tirta su nėščiosiomis. Tačiau tokios šalys, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, įvertinusios teorinį vakcinos saugumą, nėščiąsias šiais skiepais skiepija jau keletą metų. Šių šalių skiepų priežiūros komitetai įgalioti nustatyti papildomas indikacijas. Sukaupta patirtis patvirtina nėščiųjų skiepijimo kokliušo vakcina saugumą ir veiksmingumą tiek nėščiajai, tiek jos būsimam kūdikiui.
ŽURNALO „INTERNISTAS“ PRIEDAS INFEKCINĖS LIGOS Nr. 1 (10), 2016
