+0
-1
-1
Kosulio gydymas fenspiridu

Kosulys – vienas dažniausių kvėpavimo sistemos ligų simptomų. Neretai jį lemia ūminis ar lėtinis uždegimas kvėpavimo takuose. Sergant kvėpavimo takų infekcija, pacientai dažniausiai rūpinasi būtent dėl kosulio ir visada siekia kuo greičiau nustoti kosėti. Tačiau reikia nepamiršti, kad kosulys – svarbus apsauginis refleksas, apsaugantis nuo aspiracijos ir užtikrinantis kvėpavimo takų išsivalymą. Šis simptomas gali nurodyti kvėpavimo takuose esantį uždegimą. Gydytojo uždavinys – išaiškinti pacientui kosulio svarbą ir paskirti tinkamą, uždegimą slopinantį ir kosulį lengvinantį gydymą. Fenspiridas – pasaulyje plačiai vartojamas, o Lietuvoje tik dabar pasirodęs preparatas simptominiam kosulio bei sekrecijos kvėpavimo takuose gydymui, sergant uždegiminėmis bronchų ir plaučių ligomis. Tyrimai su fenspiridu ne tik plačiai aprašo jo uždegimą slopinantį veikimą, bet įrodo ir jo bronchus plečiantį, antioksidacinį, antihistamininį poveikius. Dėl šių savybių preparatas gali būti skiriamas tiek esant sausam, neproduktyviam kosuliui su bronchų spazmu, tiek lėtiniam apatinių kvėpavimo takų uždegimui su gausiu skrepliavimu, ligos paūmėjimo metu ir profilaktikai esant remisijai. Gydymas fenspiridu nepakeičia gydymo antibiotikais, tačiau gali būti su jais derinamas ir plačiai taikomas gydant ūmines bei lėtines apatinių kvėpavimo takų infekcijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

 

Kosulys – dažniausias kvėpavimo sistemos ligų simptomas

Vienas dažniausių kvėpavimo takų ligų simptomų, su kuriuo susiduria šeimos gydytojai bei gydytojai specialistai, yra kosulys. Jį lemia uždegimas viršutiniuose ar apatiniuose kvėpavimo takuose. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems dažniausiai pasitaiko ūminis kosulys – staiga prasidėjęs ir trunkantis mažiau nei 3 savaites.

Labai dažnai tokio kosulio priežastis yra viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos – ūminis nosiaryklės už degimas, ūminis ryklės migdolų (adenoidų) ar veidinių ančių uždegimas (sinusitas), laringitas, tracheitas. Uždegimui apėmus ir apatinius kvėpavimo takus, susergama bronchitu ar plaučių uždegimu. Įprastai pasveikstama per 2–3 savaites. Ūminis kosulys iš pradžių dažniausiai būna sausas, dirginantis, priepuolinis, neproduktyvus – t. y. neatkosima sekreto, nes uždegimo pradžioje kvėpavimo takų gleivinė dar nepradėjo jo gaminti. Po kelių dienų kosulys dažniausiai tampa drėgnas, produktyvus – atkosima sekreto, skreplių.

Tai natūrali ūminių kvėpavimo takų infekcijų eiga [1] . Užsitęsęs ar lėtinis kosulys pasitaiko rečiau, ypač vaikų amžiuje, tačiau sukelia daug daugiau problemų. Yra daugybė priežasčių, sukeliančių užsitęsusį (3–8 sav.) ar lėtinį kosulį, trunkantį daugiau nei 8 savaites. Vaikams tokius simptomus dažniausiai sukelia alerginės viršutinių bei apatinių kvėpavimo takų ligos (alerginis rinitas, bronchų astma) ar užsitęsę infekciniai procesai (adenoiditai, sinusitai, bakteriniai bronchitai). Suaugusiesiems šalia jau minėtų ligų reikia nepamiršti lėtinių bronchitų ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL). Visas šias ligas lemia lėtinis kvėpavimo takų uždegimas, kuris ir yra nuolatinių simptomų, pirmiausia kosulio, priežastis.

 

Kvėpavimo takų uždegimas

Uždegimas – tai nespecifinis organizmo atsakas į infekciją, alergeną ar kitą dirgiklį. Kvėpavimo takų uždegimo metu į pažeistos srities kvėpavimo takų gleivinės kraujagysles priteka daugiau kraujo, padidėja kraujagyslių pralaidumas ir dėl išsiskyrusių mediatorių prasideda uždegimas. Uždegimo apimti audiniai paburksta, juose pradeda kauptis granulocitai (neutrofilai, eozinofilai), o vėliau mononuklearai – fagocitai. Jų migraciją į audinius skatina įvairūs uždegimo mediatoriai – interleukinai, chemokinai, eotaksinas, kt. [2].

Vienas iš svarbiausių ankstyvosios uždegimo fazės mediatorių yra histaminas bei įvairūs eikozanoidai (arachidono rūgšties metabolizmo produktai). Tarp jų gerai žinomi prostaglandinai – PGE2 ir PGI2, kurie skatina kraujagyslių pralaidumą ir dar stimuliuoja chemotaksinius faktorius. Kiti arachidono rūgšties metabolizmo produktai – tromboksanas A2 ir PGD2 turi bronchokonstrikcinių savybių ir dažnai dominuoja esant bronchų alerginiam uždegimui. Leukocitų patekimas į uždegimo vietą reguliuojamas leukocitų – endotelio ląstelių adhezijos molekulių, kurios atsakingos už leukocitų adheziją ir migraciją per kraujagyslės endotelį į audinius [2].

Nors uždegimas yra gynybinė, apsauginė organizmo reakcija, jis gali pažeisti audinius, pavyzdžiui, plaučius. Uždegimo metu neutrofilai, eozinofilai, monocitai ir limfocitai gamina oksidantus – deguonies radikalus bei įvairias medžiagas tiems oksidantams neutralizuoti: enzimus (superoksido dismutazė, katalazė, gliutationo peroksidazė) ir neenzimines medžiagas, kurios ne visada spėja susitvarkyti su dideliu laisvųjų radikalų kiekiu. Granulocitų membranoje esantis fermentas nikotinamido adenino dinukleotido fosfato (NADPH) oksidazė generuoja įvairias aktyvias oksiduojančias medžiagas – superoksido radikalus, vandenilio peroksidą, hidroksilo radikalus. Šios medžiagos gali pažeisti nervines galūnėles kvėpavimo takuose ir padidinti jų jautrumą cholinerginiams dirgikliams. Taip pat nustatytas ryšys tarp agresyvių deguonies atmainų ir eikozanoidų biosintezės stimuliacijos [1, 2]. Taigi uždegimo metu organizmas gali nukentėti dėl oksidacinio streso.

Neutrofilų ir eozinofilų granulėse taip pat esama mikrobicidinių medžiagų ir virškinimo fermentų. Pavyzdžiui, eozinofilų granulėse esantys uždegimo žymenys – eozinofilų katijoninis proteinas (ECP), eozinofilų proteinas X (EPX) ir didysis proteinas (MBP). Jie gali ne tik apsaugoti organizmą, bet ir pažeisti kvėpavimo takų epitelį [2].

Yra daug žinoma apie nespecifinių dirgiklių, alergenų ir infekcijų sukeliamus antigenui specifinius ir nespecifinius uždegimo mechanizmus, tačiau daug mažiau suprantame apie šių veiksnių nuslopinimą ir pasveikimą. Labai svarbu, kad kvėpavimo takai, ypač plaučiai, baigiantis uždegimui liktų kuo mažiau pažeisti. Sveikstant uždegimo ląstelių antplūdis turi atslūgti, o žalingi deguonies radikalai ir proteazės – inaktyvuotis. Skysčiai, baltymai ir žuvusios audinių ląstelės turi būti pašalinti, o pažeistos epitelio ląstelės atkurtos. Organizmas turi kelis mechanizmus šioms gijimo funkcijoms vykdyti [3]. Yra chemotaksinių faktorių inaktyvavimo sistema, makrofagai šalina audinių likučius, o jų išskiriami parenchiminių ląstelių augimo faktoriai palaiko normalią kvėpavimo takų architektūrą.

Tiesa, šie gijimo mechanizmai ne visada laiku įsijungia ir uždegimas gali persistuoti toliau. Tai gali nutikti dėl organizme išliekančių ar į kvėpavimo takus nuolat patenkančių svetimų agentų (alergenų, dirgiklių, bakterijų ar virusų) arba dėl nežinomų paties organizmo apsauginių mechanizmų sutrikimų. Tarpusavio sąveikos tarp kininų, krešėjimo, fibrinolizinės ir komplemento sistemų sutrikimai gali lemti perteklinę uždegimo mediatorių gamybą ir užsitęsusį uždegimą. Taip pat svarbi genetiškai determinuota organizmo reakcija į aplinkos veiksnius. Jei dėl visų minėtų priežasčių organizmas negeba laiku pagyti, uždegimas tampa lėtiniu.

 

Kosulio gydymas

Tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija gali išplisti į apatinius kvėpavimo takus. Bronchitas – dažniausia apatinių kvėpavimo takų liga. Tiek ūminio, tiek lėtinio bronchų uždegimo metu dažniausiai pacientus vargina kosulys. Iš pradžių jis gali būti neproduktyvus, tačiau vėliau kosulį gali sunkinti tirštas, sunkiai atkosimas ar gausus sekretas, o kartais ir bronchų obstrukcija – bronchų gleivinės paburkimas dėl uždegimo, bronchų lygiųjų raumenų spazmas bei dusulys. Sergant kvėpavimo takų infekcija, pacientai dažniausiai rūpinasi būtent dėl kosulio ir visada siekia kuo greičiau nustoti kosėti. Todėl paprastai ieškoma vaistų, gydančių šį simptomą.

Tačiau reikia nepamiršti, kad kosulys – svarbus apsauginis refleksas, apsaugantis nuo springimo (aspiracijos) ir užtikrinantis kvėpavimo takų išsivalymą. Jis yra tik simptomas, nurodantis, kad kvėpavimo takuose dar yra uždegimas, dar gaminasi sekretas, kurį reikia išvalyti, t. y. iškosėti. Todėl dauguma vaistų, skirtų kosuliui gydyti, yra ne kosulį slopinantys, bet sekretą skystinantys, gleivių gamybą skatinantys ir atkosėjimą lengvinantys preparatai.

Gydytojo patarimai čia labai reikalingi, nes pacientai kosulio gydymą dažnai pasirenka patys ar vaistininko patariami, tačiau nesuprasdami, kokių vaisto efektų jiems reikia. Gydant kosinčius pacientus, ypač vaikus, reikia prisiminti, kad joks medikamentas „nesudrėkins“ kosulio ir nesuskystins atkosimo sekreto, jei organizme trūks vandens. Todėl, norint palengvinti atsikosėjimą, reikia gerti daug skysčių. Jei to nepakanka, gleivėms skystinti ir jų gamybai reguliuoti dažniausiai vartojami nereceptiniai vaistai, kurių sudėtyje yra veikliųjų sekretolizinių medžiagų. Jos suskystina klampias kvėpavimo takų gleives ir palengvina jų pasišalinimą. Dažnai pasirenkami sudėtiniai, vaistažolių turintys preparatai. Kartu vartojami dekongestantai. Vis dėlto gydant ūminį kosulį, ypač vaikams, ir siekiant išvengti nepageidaujamų reiškinių, rekomenduojama laikytis saiko principo: gydyti viena vaistine medžiaga, o ne sudėtiniais preparatais ir galimai trumpiau. Vaikų kvėpavimo takų gleivinė gamina daugiau gleivių nei suaugusiųjų, kosulys greičiau tampa produktyvus, todėl labai svarbu neskatinti papildomos gleivių gamybos, jei kosulys ir taip drėgnas ir atkosima lengvai. Antraip vaiko kosulys dėl skiriamo gydymo gali užsitęsti.

Kosuliui palengvinti dažnai naudojamos inhaliacijos. Izotoninio druskos tirpalo ar vandens inhaliacijos drėkina kvėpavimo takų gleivinę ir skystina sekretą. Tačiau inhaliacijos su papildomomis medžiagomis (eukaliptais, kt. vaistažolėmis) gali dirginti uždegimo ir taip sudirgintus kvėpavimo takus ir paūminti kosulį, ypač alergiškiems asmenims.

Kosuliui gydyti vis dažniau vartojami ir broncholitikai (salbutamolis). Vis dėlto šie vaistai veikia tik adrenerginius receptorius, kurių yra bronchų lygiuosiuose raumenyse, bet nėra gerklų ar nosiaryklės gleivinėje. Todėl jie neefektyvūs gydant viršutinių kvėpavimo takų infekcijų nulemtą kosulį ar kitą ūminį kosulį pacientui, kuris neserga astma. Be to, gali sukelti nepageidaujamų poveikių (dažniausiai tachikardiją). Taigi, renkantis vaistą kosuliui gydyti, svarbu įvertinti jo poveikį kvėpavimo takų uždegimui, sekreto gamybai ir tinkamai panaudoti jo mukolitinius ar spazmolitinius efektus. Lietuvoje pasirodė naujas preparatas, skirtas simptominiam kosulio gydymui ir sekreto kiekio kvėpavimo takuose mažinimui. Tai fenspirido hidrochloridas, dažnai vadinamas tiesiog fenspiridu. Preparatas keletą metų vartojamas daugelyje pasaulio šalių, tačiau į Lietuvą pradėtas tiekti tik šiemet, todėl mūsų medikams ne taip gerai žinomas.

Fenspiridas – patikimas vaistas kosuliui gydyti

Kaip pažymima vaisto aprašyme, tai nesteroidinis preparatas, pagerinantis kvėpavimo takų funkciją pacientams, sergantiems viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų uždegimu. Jis skirtas simptominiam gydymui – kosulio ir skreplių susidarymo slopinimui – sergant uždegiminėmis bronchų ir plaučių ligomis. Vaistas gali būti skiriamas visose ligos fazėse: tiek ūmiu ligos laikotarpiu, tiek esant lėtiniam uždegimui, paūmėjimo metu ar ligos remisijoje – uždegimo paūmėjimo prevencijai.

Preparato teigiami efektai pasiekiami dėl daugiakomponenčio poveikio: fenspiridas turi bronchus plečiančių savybių, slopina gleivių gamybą bei mažina uždegimą [4]. Prieš tris dešimtmečius atlikti tyrimai su gyvūnais ir in vitro parodė, kad ši aktyvi medžiaga mažina viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimą, slopina gleivių gamybą trachėjoje ir mažina kosulį [4, 8, 9].

Fenspirido poveikių mechanizmai yra gerai išstudijuoti ir aprašyti mokslinėje literatūroje [4, 8, 9]. Tyrimuose su gyvūnais, o vėliau žmonių studijose nustatyta, kad fenspiridas slopina neutrofilų migraciją į uždegimo vietą, taigi mažina uždegimą. Todėl mažėja laisvųjų radikalų gamyba [5]. Jis taip pat mažina tumoro nekrozės faktoriaus alfa (TNF-a) koncentraciją kraujo plazmoje ir bronchų sekrete bei viduląstelinės fosfolipazės A2 kiekį kraujo plazmoje, o tai lemia cAMF inhibiciją ir reguliuoja energijos kiekį uždegimo ląstelėse.

Aktyvi medžiaga slopina ir makrofagų aktyvumą, ir uždegimo mediatorių – leukotrienų ir arachidono rūgšties sintezę, taip reguliuodama uždegimo intensyvumą. Fenspiridas, slopindamas neurotransmiterių (pvz., tachikininų) išsiskyrimą iš nervinių galūnėlių, sukelia bronchų išsiplėtimą [4]. Be to, blokuodamas H1 receptorius, preparatas turi antihistamininį poveikį [6, 7]. Dėl šio poveikio, kaip ir kiti antihistamininiai vaistai, fenspiridas turi lengvą slopinantį efektą, kuris ryškesnis vartojant didesnes preparato dozes. Nors fenspirido sąveikos su kitais vaistais nėra žinoma, vis dėlto šį preparatą reikėtų atsargiai skirti kartu su kitais antihistamininiais vaistais, raminamaisiais, kartu nevartoti alkoholio. Preparatas gerai toleruojamas, nepageidaujami poveikiai pasireiškia retai [11, 12]. Pavojinga dozė žmogui yra apie 800–2400 mg, tuo tarpu terapinis efektas pasiekiamas vartojant 90–180 mg per parą [13]. Toksinė fenspirido dozė slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą, motorines funkcijas, mažina kvėpavimo dažnį, gali sukelti tachikardiją.

Šie efektai tikriausiai susiję su preparato antagonistiniu poveikiu muskarino, serotonino, dopamino bei adrenalino receptoriams. Fenspirido efektyvumas gydant ūmias kvėpavimo takų infekcijas buvo aprašytas dar 1998 m. Dėl savo uždegimą ir sekreciją mažinančio poveikio jis rekomenduojamas ypač gydant apatinių kvėpavimo takų virusines ir bakterines infekcijas. Jis gali būti skiriamas esant tiek sausam, neproduktyviam kosuliui su bronchų spazmu, tiek lėtiniam uždegimui su gausiu skrepliavimu. Tačiau preparatas neturi antibakterinio poveikio, todėl, prireikus, kartu turi būti skiriamas gydymas antibiotikais. Efektyvumas ir saugumas gydant suaugusiuosius, sergančius ūminiu bronchitu, patvirtintas ir 2005 metais publikuotame tyrime, kuriame 24 proc. pacientų bronchito simptomai praėjo per 7 dienas, o 87 proc. – per 14 d. 12 proc. pacientų prireikė gydymo antibiotikais, o pagerėjimo per 14 dienų nepasiekta tik 1 proc. pacientų [15].

Lėtiniam bronchitui gydyti skiriant fenspiridą 6 mėn. stebėtas ryškus klinikinių simptomų (kosulio, skrepliavimo) sumažėjimas aktyvaus gydymo 157 pacientų grupėje. Be to, mažėjo paūmėjimų dažnis ir jų trukmė [16]. Derinant fenspiridą su ipratropiumo bromidu lėtinio bronchito gydymas buvo efektyvesnis, nei gydant vien ipratropiumo bromidu [18]. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra daugiausia iššūkių tiek pacientams, tiek gydytojams kelianti patologija. Nuolatinis uždegimas apatiniuose kvėpavimo takuose lemia negrįžtamą bronchų ir plaučių pažeidimą, o simptomai dažnai progresuoja nepaisant gydymo. Uždegimą slopinantis bei broncholitinis fenspirido poveikis, taip pat jo gebėjimas slopinti laisvųjų deguonies radikalų susidarymą organizme, gali būti labai naudingi gydant šią ligą [10].

LOPL I–II stadijos pacientų ilgalaikio gydymo fenspiridu tyrimas parodė teigiamą poveikį ligos klinikiniams simptomams, kvėpavimo funkcijai, uždegimo intensyvumui ir pacientų gyvenimo kokybei [13, 14]. Po 3 mėnesių gydymo reikšmingai sumažėjo kosulys bei sekrecija, uždegimo žymenys, pagerėjo citologinių ir citocheminių tyrimų rezultatai, fizinio krūvio tolerancija. Kitas tyrimas patvirtino fenspirido efektyvumą ir saugumą gydant LOPL 6 mėnesius. Derinant antibakterinį gydymą su fenspiridu taip pat stebėti geresni gydymo rezultatai, nei skiriant vien antibiotiką [19].

Fenspirido efektyvumas gydant vaikus

Klinikiniuose tyrimuose fenspiridas vaikams labai efektyvus gydant pasikartojančius bei lėtinius bronchitus ir aprašomas kaip labai saugus preparatas. Vaikai jį gerai toleruoja, nepageidaujamos reakcijos labai retos. Vieno iš tyrimų duomenimis, tik 2,3 proc. jautė tokius nepageidaujamus poveikius, kaip pilvo skausmas, skystesni viduriai ar alerginis bėrimas [Sereda 2010]. 3–18 metų vaikų tyrimas, kuriame 50 vaikų buvo gydomi fenspiridu dėl ūmios kvėpavimo takų infekcijos, nenustatė jokių nepageidaujamų preparato poveikių [17]. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo 160 kūdikių, taip pat patvirtino fenspirido saugumą. Vienintelė nepageidaujama reakcija buvo alerginis bėrimas, kuris greitai praėjo vartojant antihistamininius vaistus [21].

Atliktas tyrimas, kuriame 64-iems 1–3 metų amžiaus vaikams, sergantiems ūmia kvėpavimo takų infekcija ir obstrukciniu bronchitu, skirtas fenspiridas. Lyginant su kontroline 30 vaikų grupe, stebėtas greitesnis būklės pagerėjimas, lengvesnė ligos eiga. Todėl tyrėjai rekomenduoja fenspiridą vartoti plačiau net ir mažiems vaikams [22]. Nors dabar Lietuvoje fenspiridą rekomenduojama skirti tik sergant apatinių kvėpavimo takų – bronchų ar plaučių uždegimu, pasaulyje tyrinėjamos ir kitos fenspirido indikacijos. Pastebėtas teigiamas poveikis gydant fenspiridu vaikus, sergančius viduriniu otitu, komplikuotu adenoidų uždegimu. 180 vaikų tyrimas atskleidė teigiamą šio vaisto uždegimą slopinantį poveikį eksudacinio otito eigai, klausos sutrikimams, timpanostomijų poreikiui.

Lyginant su kontroline grupe, gydytų fenspiridu vaikų audiograma buvo 1,3 karto geresnė [23]. Kitas tyrimas patvirtino, kad vaikams, sergantiems adenoidų hipertrofija ir lėtiniu adenoiditu, gydymas fenspiridu lėmė retesnius paūmėjimus ir ilgesnes remisijas [24]. Kai kurie autoriai siūlo pasinaudoti uždegimą slopinančiu ir bronchus plečiančiu fenspirido poveikiu gydant vaikų bronchų astmos paūmėjimus. Tyrimo metu jie stebėjo trumpesnę ligos eigą, mažesnę bronchų obstrukciją bei geresnį kraujo įsotinimą deguonimi tiems 6–12 m. pacientams, kuriems šalia įprasto gydymo buvo skirtas fenspiridas [25]. Manoma, kad šiuos efektus lemia fenspirido įtaka neutrofilų migracijai, arachidono rūgšties kaskadai bei antihistamininis poveikis.

Dėl šių preparato savybių bei jo gebėjimo kontroliuoti organizmo oksidacinį stresą dauguma autorių rekomenduoja lėtinį bronchitą gydyti fenspiridu ne tik paūmėjimo metu, bet ir ligos remisijoje, siekiant išvengti paūmėjimų. Ilgą laiką vartojamas fenspiridas yra saugus ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Tyrimo su 3–6 m. amžiaus vaikais, vartojusiais fenspiridą 2 mėnesius, rezultatai patvirtino didelį efektyvumą ir saugumą, vaikai preparatą toleravo pakankamai gerai [17, 21].

Apibendrinimas

Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų infekcijos dažnos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, o lėtinės kvėpavimo takų ligos dažnai yra tikras iššūkis ir pacientui, ir gydytojui. Kosuliui gydyti skirtų preparatų spektras plečiasi ir pasirinkimo galimybės nuolat didėja. Pacientai dažnai patys renkasi kosulį veikiančius preparatus, siekdami kuo greičiau nustoti kosėti. Kosulio gydymo rekomendacijose vis dažniau užsimenama, kad, gydant kosulį, kartu būtina mokyti visuomenę apie natūralią viršutinių kvėpavimo takų infekcijos eigą ir kosulio, kaip gydymo priemonės, svarbą. Būtina informuoti pacientus, kad kosulio slopinimas gali sukelti neigiamų pasekmių, o gydymu turi būti siekiama slopinti uždegimą kvėpavimo takuose ir lengvinti atsikosėjimą. Svarbu laiku diagnozuoti apatinių kvėpavimo takų infekcijas, nes jų nulemtam kosuliui turi būti skiriamas didesnis dėmesys.

Labai svarbu pasirinkti efektyvų ir naudingą medikamentą, todėl apatinių kvėpavimo takų infekcijų gydymas turėtų vykti prižiūrint gydytojui ir laikantis jo rekomendacijų. Tada galima tikėtis greitesnio pasveikimo ir išvengti komplikacijų. Fenspiridas dėl uždegimą slopinančio, bronchus plečiančio, antioksidacinio ir antihistamininio poveikių čia gali būti puikus pasirinkimas. Lietuvoje fenspiridas registruotas Kudorp pavadinimu. Tai 2 mg/ml fenspirido hidrochlorido sirupas, skirtas vyresniems nei 2 metų amžiaus vaikams ir suaugusiesiems, sergantiems uždegiminėmis bronchų ir plaučių ligomis.

„Lietuvos gydytojo žurnalas”, Nr.7