Kraujo ligų diagnostikos ir gydymo klasikiniai aspektai bei  ateities perspektyvos

Kasdieninėje klinikinėje praktikoje įvairių specialybių gydytojai dažnai konsultuoja ar gydo pacientus, kuriems tam tikrų simptomų visuma padeda įtarti kraujo ligą ar kurių laboratoriniuose tyrimuose matomi kraujo pokyčiai. Dažnai gydytojai abejoja: tai savarankiška kraujo liga ar kitų ligų atspindys? Kada būtina pacientą siųsti hematologo konsultacijos ir kaip skubiai?

Primename, kad kraujo ląstelių pokyčiai (vadinamieji antriniai ar reaktyvūs) gali vystytis sergant įvairiomis ligomis. Anemija bendrojoje populiacijoje nustatoma iki 20 proc. žmonių, todėl tinkamai ją diagnozuoti ir gydyti yra labai svarbu. Lietuvoje viena dažniausių mažakraujystės išsivystymo priežasčių yra geležies trūkumas,todėl feritino koncentracijos nustatymas serume yra svarbiausias tyrimas, padedantis atskirti ferodeficitinę anemiją nuo kitų hipochrominių mikrocitinių anemijų. Gydant šio tipo mažakraujystę labai svarbu skirti adekvačią geriamojo geležies preparato dozę ir tęsti gydymą pakankamai ilgai, atkuriant geležies atsargas organizme. Esant indikacijoms, dabar intraveniškai galima švirkšti efektyvius ir saugius geležies preparatus. Diferencijuojant mažakraujystę ypač svarbu paneigti lėtinio uždegimo (lėtinės ligos) anemiją, nes geležies preparatai ją gydant dažniausiai nėra efektyvūs, nebent kartu yra funkcinis geležies nepakankamumas.

Trombocitopenija ir trombocitozė gali sąlygoti gyvybei pavojingą kraujavimą ar trombozę. Laiku skirta hematologo konsultacija šiame kontekste yra labai svarbi siekiant diagnozuoti lėtines mieloproliferacines ligas (šiuolaikiniai molekuliniai ir genetiniai tyrimai) ar imuninę trombocitopeniją ir išvengti anksčiau minėtų komplikacijų. Gydant šias patologijas, kai nepadeda įprastiniai gydymo metodai, galima skirti naujus efektyvius medikamentus (esencialinę trombocitemiją – anagrelidą, mielofibrozę – ruksolitinibą, imuninę trombocitopeniją – eltrombopagą ir romiplostimą). Tačiau reikėtų nepamiršti, kad trombocitų skaičius labai dažnai kinta esant kitoms, ne kraujo sistemos ligoms, tad jų paieška ir diagnostika yra labai svarbi įvairių specialybių gydytojams. Hematoonkologinių ligų spektre apžvelgiamos limfoproliferacinės ligos – ne Hodžkino limfoma ir lėtinė limfoleukemija. Diagnozuojant ne Hodžkino limfomą ir nustatant jos tipą, biologinį agresyvumą bei stadiją sėkmę lemia koordinuotas daugiadalykės komandos darbas (chirurgai, hematopatologai, radiologai, hematologai).

Ligos išplitimą, aktyvumą bei gydymo efektyvumą labai tiksliai nusako Lietuvoje įdiegtas pozitronų emisijos kompiuterinės tomografijos tyrimas, gydymui taikomos šiuolaikinės imunochemoterapijos schemos, prireikus atliekamos kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos. Lėtinė limfoleukemija diagnozuojama nustačius limfocitų padidėjimą kraujyje ir kaulų čiulpuose, limfocitų tipas ir monokloniškumas patvirtinamas atlikus tėkmės citometrijos tyrimą su specifiniais žymenimis, o ligos prognozę ir vaistų pasirinkimą lemia specifiniai citogenetiniai ir molekuliniai pakitimai. Visi šie tyrimai yra atliekami tretinio lygio hematologiniuose centruose, todėl įtariant lėtinę limfoleukemiją pacientą būtina siųsti hematologo konsultacijos. Ne tik kraujo, bet ir daugelio kitų ligų gydymas neatsiejamas nuo kraujo komponentų transfuzijų. Nors taikant šį gydymo metodą įprastai labai greitai gaunamas efektas, neretai pasitaiko ir įvairių komplikacijų. Kraujo komponentų saugumui pastaruoju metu skiriama daug dėmesio, tačiau bene labiausiai keitėsi ir tobulėjo trombocitų ruošimo technologijos. Tikiuosi, kad hematologinių patologijų apžvalga padės skaitytojui prisiminti kraujo ligų diagnostikos ir gydymo klasikinius aspektus bei kartu su hematologais pažvelgti į perspektyvą.

 

Doc. dr. Rolandas Gerbutavičius

LSMU MA Onkologijos ir hematologijos klinika

Šaltinis: LIetuvos gydytojo žurnalas" Nr.2, 2016m.