Visi girdėjome posakį „ kas kvėpuoja ne visa krūtine, tas gyvena nevisavertį gyvenimą“. Sveikos gyvensenos propaguotojai teigia, kad taisyklinga mityba gyvenimą gali pailginti 20 metų, o taisyklingas kvėpavimas – net 40 metų. Ar kvėpuojame taisyklingai? Ar apskritai kvėpavimas turėtų rūpėti žmogui? O gal netaisyklingas kvėpavimas gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos?

Apie tai kalbamės su alergijos klinikos CD8 klinika gydytoja alergologe ir klinikine imunologe medicinos mokslų daktare docente Jūrate Staikūniene. Kvėpavimo proceso esmė žinoma: įkvepiame deguonį, iškvepiame anglies dioksidą. Prašome pakomentuoti tai plačiau.

Priminsiu, kad mūsų organizmo kvėpavimo takai skirstomi į viršutinius ir apatinius, o riba, kuri atskiria vienus nuo kitų, yra gerklos. Virš gerklų – viršutiniai kvėpavimo takai, žemiau – apatiniai.

Į mūsų organizmą oras patenka pro nosį, kurioje sušyla, apsivalo nuo dulkių, kitų teršalų, bakterijų. O pagrindinė kvėpavimo funkcija – aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti anglies dioksidą. Šis procesas vadinamas organizmo dujų apykaita.

Dujų apykaita vyksta alveolėse (bronchų medis išsišakoja ir skyla į bronchioles ir dar smulkesnes alveoles). Alveolės – tai „maišeliai“ plonomis sienelėmis, kad lengviau praeitų dujos, ir gausiai apraizgyti kapiliarų. Per alveoles, kurių yra apie 300 mln., vyksta dujų apykaita, t.y. raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) atiduoda nereikalingą organizmui anglies dioksidą, o pasiima deguonį. Tai ir yra pagrindinė kvėpavimo funkcija.

Kas nutinka, kai kvėpavimo sistemos veikla ima trikti?

Deguonies badas vadinamas hipoksija. Ji gali įvykti, kai kvėpavimo takuose yra kliūtis, pvz., vaikas įkvėpė svetimkūnį. Tokiu atveju oras nepatenka į plaučius, žmogus ima dūsti, mėlynuoti, gali netekti sąmonės ir numirti. Juk širdžiai irgi reikalingas deguonis: sustojus kvėpavimui, po kelių minučių sustoja ir širdis.

Kita gana dažna ūminio kvėpavimo sutrikimo priežastis – gerklų edema (patinimas). Ją gali sukelti įvairios alergijos, pvz., įgėlus vapsvai, širšei, kt. Tada iš pradžių žmogus būna prikimęs, bet ilgainiui kvėpavimo takai vis labiau užspaudžiami, žmogus dūsta.

Kvėpavimo sistemos veikla gali sutrikti dėl bronchų obstrukcijos, t.y. spazmų. Dažniausia to priežastis būna astmos priepuolis. Tokio priepuolio metu žmogus jaučia dusulį, švokštimą, švilpimą krūtinėje, pradeda mėlynuoti, nes ima smarkiai trūkti deguonies.

Taip pat kvėpavimas gali sukrikti patyrus traumą, pvz.,krūtinės ląstos, kai plaučiai subliūkšta. Sutrikęs kvėpavimas gali būti ir nervų ligos pasekmė, jį gali nulemti sutrikusi kvėpavimo raumenų veikla.

Kvėpavimą reguliuoja nervų sistema: pailgose smegenyse yra kvėpavimo centras. Įvykus insultui, komos metu ar išsiliejus kraujui į smegenis, gali sutrikti šio centro veikla. Dėl to taip pat vystosi kvėpavimo nepakankamumas.

Koks kvėpavimas yra taisyklingas?

Visų pirma, taisyklingas kvėpavimas yra kvėpavimas pro nosį. Kitas dalykas, kad kai esame sveiki, savo kvėpavimo nejaučiame. Tačiau, esant slogai ar sinusitui, ar kai nosis užgulta dėl kitų priežasčių, žmogus savaime ima kvėpuoti pro burną. Tada normalus kvėpavimas sutrinka, nes į plaučius patenka šaltas oras, jis yra pavojingas, nes gali sukelti kvėpavimų takų uždegimą. Pro burną kvėpuoti ypač pavojinga sergantiesiems lėtinėmis ligomis, pvz., astma, nes tai gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kvėpavimas – tai refleksas, kurio, būdami sveiki, nejaučiame. Tik įvairių meditacijų ar kitų pratimų metu turime pajusti, kaip oras įeina ir išeina iš mūsų organizmo. Be abejo, reikia stengtis kvėpuoti giliai, kad kuo daugiau oro patektų į plaučius ir kad kuo daugiau iškvėpdami galėtume pašalinti nereikalingų dujų iš organizmo.

Koks turi būti kvėpavimo dažnis? Jei žmogus nuolat kvėpuoja negiliai, ar tai blogai? Ar reikia plaučius treniruoti?

Kvėpavimas sureguliuotas gamtos, ir pats žmogus nieko reguliuoti, t.y. rūpintis kvėpavimo gyliu, dažniu ar plaučių tūriu, neturėtų. Tačiau kvėpavimo funkciją, atlikus spirometriją, išmatuoti galime. Spirometrija – tyrimas, kai specialiu aparatu patikrinama, kaip plaučiai kvėpuoja, ar nėra kvėpavimo takų susiaurėjimo (obstrukcijos). Tyrimo metu išmatuojama, kiek oro į mūsų plaučius telpa, t.y. plaučių tūris, gyvybinė plaučių talpa. Kitas svarbus plaučių funkcijos žymuo – įkvepiamo ir iškvepiamo oro greitis, kuris leidžia įvertinti, ar nėra bronchų obstrukcijos (susiaurėjimo), ir parodo, kaip greitai oras įeina ir išeina iš kvėpavimo takų.

Plaučių talpa gali būti mažesnė, kai žmogus serga kokia nors plaučių liga, pvz., didelės apimties plaučių uždegimu, taip pat kai plaučiai surandėja dėl persirgtos tuberkuliozės, po operacijos ar kt. Plaučių tūrio talpos normos svyravimai yra gana dideli, todėl specialiai treniruoti plaučių dažniausiai nereikia.

Yra nuomonių, kad žmogaus sveikata pirmiausia priklauso nuo kvėpavimo sistemos būklės, nes yra susijusi su visų organų aprūpinimu deguonimi, o, esant deguonies trūkumui, ima trikti ir visi organizmo organai ir funkcijos. Teigiama, kad, norint išgydyti žmogų, pirmiausia reikia išgydyti jo kvėpavimo sistemą? Kaip tai vertinate?

Be abejo, deguonis yra gyvybės pagrindas. Bet organizmui aprūpinti deguonimi reikalingi ne vien kvėpavimo sistemos organai. Kad vyktų normali deguonies apykaita, reikia ir sveikų raudonųjų kraujo kūnelių. Užteks, kad žmogus sirgs mažakraujyste, ir tai nulems, kad jo organai bus nepakankamai aprūpinami deguonimi. O jeigu blogai funkcionuos širdis ir kraujas nebus efektyviai varinėjamas po organizmą, vėl turėsime problemų dėl jo aprūpinimo deguonimi.

Taigi svarbus yra 3 komponentai – plaučiai, širdis ir raudonieji kraujo kūneliai. Tik jiems esant sveikiems ir normaliai veikiant, organizmas bus tinkamai aprūpinamas deguonimi.

Sakoma, kad vėžinės ląstelės išgyvena tik anaerobinėje (be deguonies) aplinkoje, todėl pakankamas organizmo aprūpinimas deguonimi galėtų būti savotiška vėžio profilaktika. Ką manote apie tai?

Iš tiesų vėžinės ląstelės yra geriau prisitaikiusios prie mažesnio deguonies kiekio, ir jo stoka netrukdo joms sparčiai augti ir daugintis. Tačiau teiginys, kad papildomas organų aprūpinimas deguonimi galėtų prisidėti prie vėžio profilaktikos, tėra hipotezė. Kol kas oficialioje medicinoje deguonies terapija vėžiui negydyti ir jo profilaktikai neskiriama, nes tyrimų, kurie įrodytų tokios terapijos veiksmingumą, nėra.

Kvėpavimas taisyklingas, jeigu:
•   Negirdimas.
•   Kvėpuojantkrūtinės ląstos judesiai neryškūs ir nepastebimi.
•   Pečių juostos raumenys nejuda.
•   Nesinori giliai atsidusti.
•   Kvėpuojama pro nosį.
•   Kvėpavimo dažnis – 10–15 kartų per minutę.
•   Įkvėpimo ir iškvėpimo trukmės santykis ne mažiau kaip 1/2.
•   Pridėjus delną prie nosies, iškvėpimo metu jaučiasi ne oro srovė, o šiluma.

Įdomu:
•   Miegant kvėpavimas sulėtėja (net iki 12 kartų per minutę).
•   Moterys kvėpuoja dažniau.
•   Naujagimiai kvėpuoja 60–80 kartų per minutę, vaikui augant, jo kvėpavimo dažnis mažėja.
•   Fizinio krūvio metu, susijaudinus, išsigandus kvėpavimas gali padažnėti iki 60 kartų per minutę.
•   Vidutiniškai ramybėje žmogus įkvepia apie 500 ml oro (apie 7 l per minutę), o per parą apie 10 000 l oro.

Kalbėjosi Natalija Voronaja

Kvėpuoju visa krūtine