Latvijos farmacininkų draugijos prezidentė Kitija Blumfeldė: „Vaistinei svarbiausia – kokybiškos farmacinės paslaugos, o ne akcijos ir nuolaidos...“

Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „BaltPharm Forum 2016“ pranešimą skaitė ir viešnia iš Latvijos – šios šalies farmacininkų draugijos prezidentė Kitija Blumfeldė. Ji konferencijos dalyvius informavo apie naujausius pokyčius Latvijos farmacinės veiklos teisės aktuose ir jų įtaką visam farmacijos sektoriui.

Gerbiama prezidente, pirmiausia prašyčiau statistinės informacijos, kokia šiandien situacija Latvijos farmacijos sektoriuje: kiek veikia vaistinių, kiek jose dirba farmacijos specialistų – vaistininkų ir farmakotechnikų? Kokia vaistinių dalis priklauso didiesiems vaistinių tinklams, o kiek dar išlikusių privačių vaistinių?

Mūsų šalyje šiuo metu veikia apie 800 vaistinių. Iš jų, regis, 24 vaistinės yra vadinamosios ligoninių vaistinės, o likusios – atviros, visuomeninės vaistinės. Visose šalies vaistinėse dirba apie 1600 farmacijos specialistų – vaistininkų (provizorių) ir maždaug 1400 – jų asistentų, t. y. farmakotechnikų... Vaistinių tinklų sudėtyje šiandien yra apie du trečdaliai šalies vaistinių, jei dar tiksliau – apie 70 proc. visų vaistinių. Likusios 30 proc. vaistinių vis dar yra išlaikiusios privačių vaistinių statusą. Naujos vaistinės neatsidaro, o didžiųjų tinklų savininkai siekia įsigyti dar likusias privačias, nepriklausomas vaistines, kurių šiandien likę išties jau visai nedaug. Latvijoje šiai dienai veikia šeši didieji vaistinių tinklai, iš jų vienas – „Mana Aptieka“ yra pats stambiausias, dominuojantis, turintis apie 200 vaistinių. Taigi galiu tik patvirtinti, kad šiandien Latvijoje egzistuoja vaistinių tinklų monopolis.

Kaip sekasi Latvijos farmacijos verslo monopolistams, nesunku numanyti... O kaip gyvuoja nedidelės, privačios vaistinėlės?

Tokių vaistinių, kaip minėjau, šalyje yra likę vos trečdalis. Taip, jos yra nedidelės, daugumos jų savininkai yra vaistininko profesiją įgiję asmenys, nors, teisybė, yra ir ne farmacijos specialistų, nes mūsų šalyje priimtas įstatymas, kad vaistinės savininkas gali būti ir ne farmacininkas. Klausiate, kaip šios vaistinės gyvuoja... Oi, nelabai ką gero ir gražaus galėčiau apie tai papasakoti... Latvijoje privačių vaistinių savininkams šiandien labai sudėtinga dirbti ir gyvuoti, jų situacija – nepavydėtina. Ir pirmiausia dėl to, kad konkurencija farmacijos rinkoje – išties didelė. Juk jei vaistinių tinklai tarpusavyje konkuruoja, tai ką kalbėti apie mažas vaistinėles ir jų padėtį farmacijos sektoriuje... Dėl to privačios vaistinės gali steigtis tik ten, kur didiesiems rinkos „banginiams“ nelabai įdomu, t. y. nedideliuose miesteliuose ir kaimuose. Girdėjau, kad lygiai tokios pačios tendencijos vyrauja ir jūsų šalyje, Lietuvoje... Todėl, vertinant vien iš ekonominės pusės, mūsų mažieji farmacijos verslo atstovai šiandien verčiasi itin sunkiai, nes, kaip jau minėjau, smaugia didžiulė konkurencija, be to, gyventojų tuose mažuose miesteliuose ir kaimuose kasmet mažėja. Žmonės, ypač jaunesnio amžiaus, emigruoja iš šalies, o čia pasilieka daugiausia tik senyvo amžiaus piliečiai ir pasiligoję asmenys, kurie pinigų pertekliumi pasigirti negali. Kai trūksta pinigų kitoms reikmėms, jie ir vaistams nelinkę per daug išlaidauti, stengiasi išsiversti įsigydami kuo pigesnių. Žmonės priversti skaičiuoti kiekvieną centą, todėl ir į vaistinę užsuka tik prispirti didelių sveikatos bėdų. Tai dar viena priežastis, kodėl privačioms vaistinėms išsilaikyti gana sudėtinga.

Bet jei vaistinės veikla – nuostolinga, kuris mąstantis verslininkas dirbs, kaip sakoma, „į minusą“?

Sutinku... Bet mūsų šalyje apie mažų privačių vaistinėlių savininkus sakoma, kad vaistininkystė jiems yra ne verslas, o... hobis! Jie nieko neuždirba iš vaistinės veiklos, bet turi savo ūkį ar dar kitą verslą, kurio pajamų dalį skiria vaistinei išlaikyti. Jei ne savininkų altruizmas, tokia vaistinė, be abejo, seniai būtų bankrutavusi ir uždaryta. Tačiau savininkas jos neuždaro vien dėl humaniškų paskatų – jis yra savo profesijos patriotas, supranta, kad žmonėms reikia padėti. Nes, jei, tarkime, miestelyje gyvena apie 800 žmonių, be vietinės vaistinės jiems būtų tikrai labai sunku. Beje, tokiame nedideliame miestelyje ir gydytojai nuolat nedirba – atvažiuoja vos porą dienų per savaitę. Būtent tuo pačiu laiku, kai dir ba gydytojas, atidaroma ir vaistinė. Vadinasi, pacientas, gavęs iš gydytojo receptą, gali ateiti ir nusipirkti, ko reikia – jam nebūtina dėl vaistų vykti į didesnį miestą. Kartais vietos gyventojai, dėl ūmaus sveikatos sutrikimo skubiai prireikus vienų ar kitų vaistų, tiesiai skambina vaistinės savininkui ir paprašo pagalbos. Šis ir padeda – trumpam atidaro vaistinę. Turbūt nereikia daugiau įrodymų, kad taip epizodiškai dirbanti vaistinė apie pelną negali nė svajoti.

O kokia jūsų šalyje yra vaistų kompensavimo sistema?

Mūsų šiandienė vaistų kompensavimo sistema yra pakankamai sudėtinga, neretai net ir profesionalams būna sunku visus niuansus perprasti, o ką jau kalbėti apie pacientus... Naujoji vaistų kompensavimo sistema veikia nuo 2012 metų, nuo tada įvestos medikamentų referencinės (bazinės) kainos. Yra taikomas įvairių lygių vaistų kompensavimas: 100 proc., 75 proc. arba 50 proc. Kompensavimo lygis priklauso nuo ligos, kuri gyventojui yra diagnozuota. Kaip turbūt ir Lietuvoje, mūsų šalyje yra sudaryti A, B ir C vaistų sąrašai. A sąrašas – tai vaistai, kurie plačiausiai vartojami. Jų kainos paprastai yra pačios mažiausios, kurias valstybė tam tikroms pacientų grupėms daugeliu atvejų kompensuoja 100 proc. B ir C vaistų sąrašuose – brangūs vaistai, kurie skiriami sunkiomis ar retomis ligomis sergantiems pacientams arba individualiai – konkrečiam pacientui. Šiuose sąrašuose esantys vaistai kompensuojami ne 100 proc. Tačiau būna individualių gydymo atvejų, kai, pavyzdžiui, vaistinė sudaro sutartį su Nacionaliniu sveikatos centru, ir konkrečiam pacientui už konkrečią sumą konkrečiam laikotarpiui skiriama konkrečių kompensuojamųjų vaistų.

Ar galėtumėte pasakyti, kiek, lyginant su vidutinėmis kainomis Europos Sąjungos mastu ir Lietuvoje, kainuoja vaistai Latvijoje?

Tiek Latvija, tiek Lietuva yra iš tų Europos Sąjungos šalių, kuriose vaistai yra kiek pigesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Vaistų kainos Latvijoje, lyginant su ES šalių vidurkiu, mažesnės turbūt dėl to, kad, kaip jau minėjau, įdiegta vaistų kainos mažėjimui įtakos turinti kompensavimo sistema. Kiek žinau, Latvijoje vaistų kainos yra panašios kaip ir Lietuvoje.

O kokia situacija Latvijoje teikiant vaistinės klientams farmacinės rūpybos paslaugas?

Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje šiuo klausimu smarkiai atsiliekama. Jau prieš daugiau nei dešimt metų mūsų šalyje buvo suplanuota parengti ir patvirtinti Farmacinės rūpybos įstatymą, tačiau vėliau, įvertinus, kaip keičiasi situacija, šio sprendimo buvo atsisakyta. Vietoj įstatymo buvo nutarta parengti Farmacinės rūpybos nuostatus, kurių turėtų laikytis farmacijos specialistai. Bet, kad ir kaip būtų gaila, mes iki šiol dar nesame galutinai išsprendę farmacinės rūpybos paslaugų teikimo klausimo. Iki šiol nepriimtas ir sprendimas, kas tokias paslaugas turėtų teisę teikti – tik provizoriai ar ir vaistininko asistentai,farmakotechnikai. Nuo tarybinių laikų buvo nusistovėjusi tvarka, kad farmakotechnikas dirba vaistų skyriuje, t. y. Išduoda klientams vaistinius preparatus, panaši situacija mūsų vaistinėse išlikusi ir iki šių dienų.

Tai yra visi – tiek provizoriai, tiek farmakotechnikai – dirba visur ir viską. Vis dėlto Latvijos farmacininkų draugija siekia, kadšios dvi veiklos būtų diferencijuotos. Dabargaliojančiame įstatyme aiškiai parašyta, kad farmakotechnikas turi teisę teikti vaistinėje farmacinės rūpybos paslaugas tik prižiūrint provizoriui. Tačiau, nors tai ir seniai numatyta,realybėje yra kiek kitaip, šių paslaugų teikimo sistema iki galo nesutvarkyta. Beje, farmacijos veiklą Latvijoje reglamentuojančiuose įstatymuose yra numatyta išimtis, kad vaistinė gali priklausyti ir farmakotechnikui. Juk jei vaistinės savininku gali būti bet kas, vadinasi, ir farmakotechnikas gali turėti savo vaistinę! Todėl dabar kaip tik vyksta diskusijos, kaip greičiau ir kuo tiksliau visus tuos dalykus„sudėlioti į lentynėles“. Latvijos farmacininkų draugija siekia,kad vaistininkų ir vaistininkų asistentų funkcijos būtų atskirtos – kad pacientus konsultuotų tik vaistininkas, o ne farmakotechnikas. Tiesa, pastarasis tai daryti galėtų tik pakėlęs savo kvalifikaciją, gavęs tai liudijantį sertifikatą. Tik tada farmakotechnikas įgytų teisę atlikti daugiau funkcijų nei paprastas farmakotechnikas. Aukštesnė farmakotechniko kvalifikacija labai praverstų tuo atveju, jei vaistinė yra budinti, o naktį kažkam prireikus skubios konsultacijos, sertifikuotas farmakotechnikas ligonį galėtų pakonsultuoti. Taigi mūsų farmacijos specialistai tikrai sulauks nemažai pokyčių, bet jie kol kas dar tik aptarinėjami, svarstomi.

Ar Latvijos vaistinėse gyventojai gali pasiskiepyti, pavyzdžiui, nuo sezoninio gripo ar erkių platinamo encefalito?

Ne, kol kas vaistinėms tokios veiklos funkcijos nesuteiktos. Manau, kad tai – ateities klausimas, nes kol kas tam dar nepasiruošta. Viena vertus, gydytojai tarsi deklaruoja pritarimą, kad farmacijos specialistai ateitų į pagalbą, teikiant konsultacijas pacientams, o kartu ir vakcinuojant vaistinės lankytojusnuo tam tikrų ligų, bet, antra vertus, gydytojų bendruomenė psichologiškai dar nesusitaikiusi su tuo, kad vakcinacijos galėtų būti atliekamos vaistinėse.

Teko girdėti, kad farmacijos specialistų Latvijoje yra mažiau nei reikėtų. Tiesa?

Iš tikrųjų, vertinant pagal dabar esantį šalyje veikiančių vaistinių skaičių, farmacijos specialistų mūsų šalyje šiek tiek trūksta. Bet svarbiausia ne tai! Mus labiausiai neramina darbuotojų amžiaus vidurkis – vaistinėse dirba vyresnio amžiaus žmonės, kasmet daug farmacininkų išeina į užtarnautą poilsį, o jauni, mokslus baigę specialistai eiti dirbti į vaistines nelabai nori.

Gal dėl to, kad šio sektoriaus darbuotojai negali pasigirti viliojančiais atlyginimais?

Viena iš priežasčių – taip, ne itin didelis atlyginimas. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia priežastis ne ta. Šiandien gyventojai linkę patys spręsti, kokių vaistų jiems reikia, patys sau gali diagnozuoti ligas ir pasiskirti gydymą – jie nelabai paiso mokslus baigusio vaistininko nuomonės ar patarimo, nenori gauti jokios konsultacijos. Taigi universitete mokoma, kaip su pacientais reikės dirbti, kaip teikti farmacines paslaugas, vienu ar kitu klausimu konsultuoti, o realybėje susiduriama su kliento nenoru bendrauti, pasipriešinimu, nepasitikėjimu. Jei klientas nenori konsultacijos – kaip jam tą konsultaciją įsiūlyti? Juk būtina daug ką išsiaiškinti – ir žmogaus sveikatos būklę, ir gretutines ligas, ir vartojamus vaistus, ir t. t. Jei jis nesakys – farmacijos specialistas, jį konsultuodamas, gali suklysti. Studijas baigiantiems farmacijos specialistams būtent tai ir kelia didelį nerimą, tarsi tveria barjerą darbui vaistinėje.

Lietuvos vaistinėse prie kasos aparato dirbantis farmacijos specialistas neretai pasiūlo klientui įsigyti ir kitų vaistinės prekių – kosmetikos, higienos reikmenų ir kt., nes toks yra vaistinių tinklo savininkų nurodymas. Ar Latvijoje tokia praktika irgi stebima?

Deja, kad ir labai norėčiau, negaliu to paneigti... Šių dalykų, mano įsitikinimu, tikrai neturėtų būti, nes būtent tokios farmacijos specialisto funkcijos akivaizdžiai prieštarauja jo profesinei etikai ir bendrai vaistininkystės koncepcijai!

Su kokiomis dar problemomis susiduria Latvijos farmacijos specialistai? Ar jie skundžiasi dėl primestų pardavimų planų vykdymo, dėl pardavėjo darbą primenančios veiklos? Kaip farmacijos specialistams šiais klausimais padeda jūsų vadovaujama draugija?

Nežinome, ar mus išgirs, bet mes visada akcentuojame, kad norime naujovių, pokyčių. Pirmiausia galvoje turiu naują vaistų kainų politiką, antra, priminimą įstatymų leidėjui, kad seniai laikas orientuotis į tai, jog vaistinė – ne parduotuvė, o vieta, kur žmogus gauna sveikatinimo paslaugas. Reikia pasiekti, kad mūsų vaistinėse būtų įvesta tokia tvarka, kaip yra Vakarų Europoje: vaistininkui mokamas atlyginimas už teikiamas paslaugas, o ne už tai, kiek ir kokių vaistinės prekių jis pardavė; vaistininkai turi pradėti konkuruoti vieni su kitais ne pardavimų planų vykdymo rodikliais, o paslaugų kokybe. Esu įsitikinusi, kad vaistinei svarbiausia – kokybiškos farmacinės paslaugos, o ne akcijos ar taikomos nuolaidos...

 Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

Šaltinis: "Farmacija ir laikas" Nr.5,2016