Ar tiesa, kad menopauzė veikia psichiką, charakterį, verčia moterį keisti savo gyvenimo stilių? Kas daro įtaką moters išgyvenimams šiuo periodu ir kaip jai padėti? Psichologines brandaus amžiaus moters problemas nagrinėja psichiatrė med. mokslų daktarė docentė Regina Satkevičiūtė.
Kokia bus menopauzė?
Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą išgyvena keletą nuoseklių vystymosi etapų, kurių kiekvienas yra svarbus ir daro įtaką tam, kokios būklės moteriai ateis menopauzė. Itin reikšmingi pirmieji dešimt gyvenimo metų, kada vaikas saugioje, mylinčios šeimos aplinkoje mokosi pažinti pasaulį ir savo reikšmingumą jame. Tik šeima ir auklėjimas gali suformuoti pamatinį pasitikėjimą ne tik žmonėmis, bet ir pačiu savimi. Nesėkmės atveju auga pasyvus, baimingas, „nevertas“, nesaugus, „visada kaltas“ vaikas, kuris jau iš anksto nėra pasiruošęs optimaliai spręsti visus kitus būsimus gyvenimo periodus. Visiems žinoma „paauglystės krizė“ turėtų pasibaigti nuosavo savarankiškumo išsikovojimu. Tėvai tuo metu turėtų gerbti savo vaiko autonomiją ir su pasitikėjimu leisti kurti savo gyvenimą. Antraip „krizė“ užsitęs ar net iškreips normalią vystymosi eigą. Natūralu, kad, laikui bėgant, tėvų įtaka mažėja, tačiau pasilieka itin nesavarankiška, į bendraamžius, vėliau – į sutuoktinį orientuota, savimi nepasitikinti, nemotyvuota, neretai pavydi, pikta, bendravimo problemų turinti asmenybė. Bet kokie asmeniniai pokyčiai, gyvenimo permainos tokiai moteriai tikra tragedija. Ji apsipranta su esama situacija, nors ją subjektyviai jaučia kaip sunkią, žlugdančią, neleidžiančią realizuotis. Neretai „ginasi“ somatizacijomis, nusivylimais, kitų žeminimais, suserga depresijomis, nerimu, įvairiomis baimėmis ir pan. Menopauzė tokioms moterims itin reikšminga vėlyvosios brandos krizė: išgyvena dėl „nueinančių“ vaikų, dėl savo blėstančio reikšmingumo šeimoje ir darbe, dėl galimų santykių su vyru pokyčių… Pasijaučia neišnaudojusi galimybių, dėl to dažnai kaltina ne tiek save, kiek aplinką ir aplinkinius.
Taigi menopauzinio amžiaus moterys skirtingos, nes kiekviena jų iki menopauzės išgyveno savitą, pilną įvairių sėkmių ir nesėkmių gyvenimą, kuris, jeigu pasisekė, paruošė ją psichologiškai adekvačiai ir užtikrintai pereiti į kitą, naują savo gyvenimo etapą.
Moteris, kuriai iki 18-20 metų pasisekė išsiugdyti savo individualumą, suvokti savo atsakomybę už tai, ką ji daro ir tai ką ruošiasi daryti, visas tolimesnes permainas sutiks ramiai ir užtikrintai. Maždaug iki 35–37 metų ji susiformuos kaip protinga, lanksti, supratinga moteris, kuri, būdama savarankiška ir pasitikinti, nebijo permainų. Ji atranda jėgų pripažinti klaidas, koreguoti savo gyvenimą taip, kaip pataria išmintis ir branda. Kitu atveju, jeigu moteris nesusitvarko su gyvenimo iššūkiais, nesugeba racionaliai naudoti savo jėgas ir laiką, ji pradeda eikvoti labai daug energijos susitramdymams, nuoskaudų nurijimams ir pan. Visa tai kelia nuolatinę įtampą, nepasitenkinimą, savęs nuvertinimą. Ir tokios būklės ji pasiekia klimakterinį amžių.
Iš tiesų menopauzinio amžiaus moteris panaši į paauglį, kuris su visais kovoja: su vaikais, kurie gyvena „ne taip“, su jaunais kolegomis, kurie „nevertina“, „lipa ant kulnų”, su nuosava „senstančia“ išvaizda. Rezultatas gali būti dvejopas: arba džiaugiamasi tuo, kas padaryta, ir atsivėrusiomis naujomis galimybėmis, arba puolama į depresijas, nusivylimus, atsiribojimus ir galiausiai ligas.
Menopauzė – naujos galimybės
„Noriu pabrėžti, kad menopauzė galės tapti naujo gyvenimo pradžia, tik jeigu moteris tam bus psichologiškai pasiruošusi iš anksto. Daug žinomų psichologų (K.Jungas, B.Livechud‘as) akcentuoja 35-40 metus, kai moteris tampa pakankamai brandi pradėti savąją „psichinę evoliuciją“ ir palaipsniui atsigręžti į save, į savo vidinį gyvenimą, į savo gyvenimo esminę prasmę. Jeigu žmogus visą gyvenimą itin pasikliovė tik savo fiziniais duomenimis, savo vaikais ir savo „pasiaukojančios mamos, žmonos“ vaidmeniu, antrąją savo gyvenimo pusę sutiks kaip „tuštumą“, „nesusipratimą“, „išstūmimą“. Tokias moteris užvaldo ne tik depresija, bet ir didelė neviltis, kurią lydi didelis pyktis ir neapykanta gyvenimui, kitiems žmonėms“, – pažymi doc. R.Satkevičiūtė.
Tik psichologiškai subrendusi 55 m. moteris sugeba suvokti, kad jai atsivėrė dvasinių pokyčių galimybė, kad galų gale ji gali daryti tikrai tą, ką nori, o ne tai, kas privalu ar būtina. Tam tik reikia sugebėti laiku atsisveikinti su ilgai brandintomis idėjomis, įprastais darbo metodais ir įprastu požiūriu į pasaulį. Tačiau, psichologo M.Pek‘o nuomone, daugumai žmonių labai sunku atsisakyti to, ką jie jau praaugo, todėl ir laikosi įsitvėrę senų mąstymo ir elgesio stereotipų ir nesprendžia iškilusios krizės. Norint sėkmingai pereiti į kitą gyvenimo etapą, reikalingas pasitikėjimas savo galimybėmis ir emocinis, dvasinis lankstumas, kuris suteiks didesnę realybės pajautą ir koreguos tolimesnius tikslus ir uždavinius.
Kaip bendrauti?
„Pirmiausia – nevadinti menopauzinio amžiaus moters ligone, nes vien toks jos vertinimas skatina jaustis nesveika. Atsiradus mažiausiai galimybei, skatinti moterį išsikalbėti. Savo kalboje nuolat pabrėžti jos patirtį, savarankiškumą, atsakomybę, vertę. Tiek gydytojas, tiek aplinkiniai turėtų perduoti moteriai pozityvų užtaisą, mobilizuoti ją naujiems siekiams ir mokyti natūraliai priimti neišvengiamus pokyčius, o, pastebėjus akivaizdžios depresijos ar nerimo požymius, aptarti tai, taktiškai pasiūlyti atitinkamą gydymą, o, esant reikalui, nusiųsti pas atitinkamus specialistus (psichoterapeutą, psichiatrą)“, – sako gydytoja R.Satkevičiūtė.
Mitai apie menopauzę
Menopauzė – senatvė.
Iš tiesų visuomenėje (ypač Europoje) tradiciškai susiklostė savotiški, neretai įvairiais klaidingais mitais apaugę, menopauzės suvokimo stereotipai, kurie formuoja negatyvų požiūrį į šį natūralų moters gyvenimo etapą. Vienas iš tokių mitų skelbia, kad menopauzė – senatvės pradžia. Todėl nenuostabu, kad daugelis moterų į pirmuosius klimakso požymius reaguoja pasimetimu, bijo, kad taps nebepatrauklios savo sutuoktiniams, taps „bjauriomis pomenopauzinio amžiaus isterikėmis“ ir pan. Neretai tokių permainų laukimas priveda moteris prie depresijų, nerimų, stiprėja nemalonių pojūčių pajauta. Tačiau kas yra senatvė? Deja, ir iki šiol nėra vieningos žmonių amžiaus klasifikacijos. Pagal PSO, „vidutinio amžiaus“ žmogus yra 45–59 metų. Moters involiucinis, arba klimakterinis, periodas gali prasidėti pakankamai anksti ir paprastai pasireiškia 40–45 metų amžiuje. Pagal PSO klasifikaciją, „senas“ – tai 75–90 metų žmogus. Dažnai senatvės metai pradedami skaičiuoti nuo 65-ųjų ir labai retai – nuo 40-ties metų. Seniai pastebėta, kad kalendoriniai metai nėra esminiai senatvės konstatavimo kriterijai. „Kaip teigia žymus lenkų psichiatras A.Kepinski „dėl gyvenimo dinamikos svyravimų senatvė visą gyvenimą pinasi su jaunyste“. Todėl sutinkame senų jaunuolių ir jaunatviškos energijos kupinų senių. Kaip teigia A.Kepinski: „progų pasijusti senam pasitaiko dažniau negu tapti juo iš tiesų“. Gal objektyviau būtų moters menopauzę sieti ne su senatve, bet su natūraliu pasikeitimu jos vaisingo gyvenimo į nevaisingą?“, – sako psichiatrė.
Menopauzė – liga.
Kitas mitas, kad esą menopauzė – tai liga, kurią ne tik galima, bet ir reikia gydyti. Taip – menopauzes dažnai lydi gan audringi, erzinantys ir varginantys fiziniai ir fiziologiniai pojūčiai. Bet ar buvo lengviau paauglystėje, kai mergaitės fiziologija perėjo ne ką lengvesnes kūno transformacijas, kurias paženklino mėnesinių atsiradimas, psichikos ir kūno formų pokyčiai? Sunkiais atvejais paauglėms atsiranda depresija, įvairūs elgesio, valgymo sutrikimai. Tačiau niekas mėnesinių atsiradimo, vėliau – nėštumo, žindymo laikotarpių niekada nevadina ligomis. Daug kas priklauso nuo išankstinio nusiteikimo ir požiūrio…
Menopauzės laikotarpiu dingsta seksualinis potraukis.
Mitas apie klimakterinio periodo moters seksualumo ir patrauklumo sumažėjimą ne tik tolimi nuo realybės, bet prieštarauja darbams, įrodantiems, kad būtent šiuo laikotarpiu moterų seksualinis potraukis turi tendenciją padidėti. Didele dalimi moters seksualumas ir patrauklumas priklauso nuo jos viso gyvenimo praktikos ir nuostatų.
***
Menopauzė – nei liga, nei senatvės pradžia. Visų pirma reikia imtis efektyvesnių menopauzės simptomus švelninančių priemonių, t. y. sveiko gyvenimo būdo, ir laiku susikurti sau naujus gyvenimo stiliaus stereotipus.
Parengė Natalija Voronaja
