Anesteziologijos gyd. rezidentė Vilda Česnovaitė
Kauno medicinos universitetas
Ortopedijos traumatologijos gyd. rezidentas Laurynas Matuzonis
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Sportas bei apskritai fizinė veikla, didesnis fizinis aktyvumas laisvalaikiu, pvz., sporto klubuose, didina ūminių minkštųjų audinių traumų riziką. Suaugusieji dažniausiai susižeidžia kulkšnių, kelių, riešo sąnarius bei nugaros ir galūnių raumenis. Kaip reakcija į audinių pažeidimą atsiradusi uždegimo reakcija sukelia skausmą, tinimą, o tai apriboja judesius. Kruopštus paciento ištyrimas padeda nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti atitinkamą gydymą. Pradinis gydymas skiriamas laikantis pirmosios pagalbos principų: ramybė, šaltis, imobilizacija ir pakelta galūnių padėtis. Norint sumažinti skausmą ir pagerinti judrumą, taip pat skiriama ir medikamentų. Yra tik keletas kontroliuojamų minkštųjų audinių ūminių pažeidimų farmakoterapijos tyrimų, tačiau klinikinė nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU ) vartojimo patirtis yra plati. Straipsnyje aptariami ir įprastinis, ir netradicinis gydymo būdai.
Apie 60 procentų suaugusiųjų Jungtinėse Valstijose neįvykdo paros fizinio aktyvumo rekomendacijų. Taigi pastaruoju metu, ypač Vakarų valstybėse, iš naujo susidomėta geros fizinės žmogaus būklės palaikymu. Siekdamos pagerinti eilinio žmogaus, visuomenės nario, fizinę būklę ir bendrą savijautą, net valstybinės ir visuomeninės organizacijos įgyvendina sveikatinimo bei geros fizinės būklės palaikymo programas. Ir Lietuvoje vis daugiau aktyvios pažangios visuomenės dalies narių tam skiria ypatingą dėmesį.
Padidėjus sportuojančiųjų skaičiui, didėja ir su tuo susijusi ūminių minkštųjų audinių traumų rizika [1]. Ši rizika ypač didelė neaktyviems suaugusiesiems, kurie staiga pradeda sportuoti naudodami didelius fizinius krūvius. Šioms traumoms priklauso sąnarių, raumenų ir sausgyslių pažeidimai.
Fiziškai aktyviems žmonėms ne tik yra didelė sąnarių pažeidimo rizika, bet gali būti pažeistos jų sausgyslės bei raumenys. JAV Nacionalinio artrito ir skeleto raumenų pažeidimų instituto duomenimis,
dažniausias sužeidimas Jungtinėse Valstijose yra čiurnos sausgyslių patempimai [2]. Nors apskritai kulkšnis,
kelis, riešas ir peties sąnarys yra dažniausiai pažeidžiamos vietos. Kai sąnarys patiria stiprią traumą, kokią sukelia griuvimas, staigus pasukimas ar tiesioginis smūgis, gali atsirasti raiščių bei minkštųjų audinių pažeidimas. Pažeidimas gali būti įvairus, nuo lengvo patempimo, kuriam būdingas nestiprus skausmas ir patinimas be didesnės įtakos sąnario funkcijai, iki sunkaus patempimo, kuriam būdingi panašūs kaip kaulų lūžiui požymiai. Raumenų traumos taip pat gana dažnos. Daugumai sporto šakų būdingas stiprus, staigus pakartotinis raumenų susitraukimas, o tai didina pažeidimo galimybę [3]. Traumos gali būti raumenų sumušimas ar patempimas. Dažniausiai pažeidžiamos vietos yra nugaros ir pakinklio raumenys. Tačiau įprastinėse sporto šakose dažniau gali būti pažeidžiami raumenys aplink peties sąnarį, alkūnę, žastą, dilbį, šlaunį, kelio sąnarį bei blauzdą.
Patofiziologija
Pradinė organizmo reakcija į minkštųjų audinių pažeidimą yra uždegiminės kaskados aktyvacija. Bet kokio sunkumo ūminiam pažeidimui būdingas tam tikras vietinių kapiliarų pažeidimo laipsnis. Dėl to paveikiamas kraujagyslių endotelis, o tai lemia vidinės krešėjimo kaskados, komplemento sistemos ir kininų sistemos aktyvaciją [4]. Komplemento aktyvacija skatina neutrofilų ir makrofagų pritraukimą į audinių pažeidimo
vietą. Šios fagocituojančios ląstelės ardo ir pašalina negyvų ląstelių sankaupas iš pažeidimo vietos ir skatina gijimo procesą. Fosfolipidai, esantys plyšusioje sunaikintų ląstelių membranoje, išskiria arachidono rūgštį. Iš arachidono rūgšties susidarantys prostaglandinai ypač svarbūs, kadangi tai dažniausias medikamentinio gydymo taikinys. Be to, kad skatina uždegimą, šie prostaglandinai sukelia ir hiperalgeziją. Šis padidėjęs jautrumas skausmui gali pasireikšti kaip padidėjęs atsakas į edemos sukeltą spaudimą ir/ ar pažeistos vietos tempimą. Neutrofilai ir makrofagai taip pat išskiria citokinus ir ardančius fermentus, kurie sukelia tolesnį aplinkinių audinių pažeidimą. Klinikinis šito ląstelinio aktyvumo atsakas yra vietinis skausmas ir patinimas, kurie lemia judrumo apribojimą. Patinimas atsiranda kaip padidėjusios vazodilatacijos ir sustiprėjusio kraujagyslių pralaidumo pasekmė. Priemonių minkštųjų audinių pažeidimams gydyti taikinys yra uždegimo procesų nutraukimas, siekiant palengvinti skausmą ir patinimą bei sugrąžinti funkciją. Specifinis gydymas priklauso nuo pažeidimo sunkumo. Lengviems patempimams gydyti reikalingas minimalus terapinis įsikišimas, tuo tarpu sunkiems pažeidimams gali prireikti operacijos. Siekiant klasifikuoti sausgyslių patempimus pagal sunkumą sukurti specialūs kriterijai (lentelė) [5]. Pažeisto sąnario ištyrimo metu vertinamas stabilumas, gebėjimas judėti ir išlaikyti svorį. Nustatomi specifiniai veiksmai ir testai, padedantys įvertinti kelio sąnario, peties, kelio sąnarių, kulkšnies raiščių patempimus. Norint atmesti galimus kaulų lūžius, reikia atlikti rentgenologinį tyrimą. Bandant racionaliai skirti radiologinį kulkšnies patempimų tyrimą, sukurtos Ottawa taisyklės. Taisyklės nurodo, kad čiurnos sąnario radiogramų reikia, kai vargina išorinės ar vidinės kulkšnių srities skausmingumas ar pacientas negali pastovėti ant traumuotos kojos. Pacientus, kuriems šių požymių nėra, galima gydyti empiriškai, manant, kad tai tik patempimas, o kaulai nepažeisti. Taisyklės nurodo, kad kulkšnies radiogramos reikalingos, kai pacientas jaučia aštrų skausmą vidinės ar išorinės kulkšnies srityje ar pacientas negali išlaikyti svorio. Pacientus, kuriems šių požymių nėra, galima gydyti empiriškai, manant, kad tai patempimas ir kaulai nepažeisti. Vadovavimasis Ottawa taisyklėmis lemia, kad rečiau daromos rentgeno nuotraukos, trumpesnis laukimo laikas priėmimo kambaryje ir mažesnės išlaidos, išliekant geriems diagnozavimo ir gydymo rezultatams
Pacientai, kurie pasitempia sausgyslę, jaučia vietinį skausmą, patinimą, atsiranda hematomų ir sutrinka sąnario funkcija, esant didesnio laipsnio patempimui, paprastai jaučia skausmą, raumenų spazmus ir raumenų silpnumą. Vietinis skausmas, spazmai, uždegimas ir dažnai dalinis raumenų funkcijos sutrikimas gali atsirasti esant lengvam ar vidutiniam patempimui. Paprastai pacientas jaučia skausmą pažeistame plote, bendrą raumenų silpnumą, kai bando tuos raumenis pajudinti. Sunkios traumos, kai dalinai ar visiškai nuplėšiamas raumuo ar sausgyslė, dažnai yra labia skausmingi ir sukelia negalią.
Nemedikamentinis gydymas
Pradinio minkštųjų audinių pažeidimo gydymo metu norima pasiekti du pagrindinius tikslus: palengvinti simptomus ir atnaujinti funkciją. Nemedikamentinės gydymo priemonės yra efektyvaus gydymo plano pagrindas. Keturi veiksmai atliekami kartu, laikomi ūminių kaulų raumenų pažeidimų pirmosios pagalbos standartu: ramybė (pažeistos vietos), šaltis (lokaliai), imobilizacija, pakelta galūnės padėtis (RŠIP). RŠIP paprastai rekomenduojama taikyti mažiausiai pirmas 24 iki 48 valandų po ūminio pažeidimo [5]. Pažeisto sąnario ir aplinkinių audinių ramybė apsaugo nuo tolimesnio pažeidimo atsiradimo. Daugeliu atvejų dažniausiai pakanka vengti energingos pažeisto sąnario veiklos, kuri reikalinga atliekant judesius be krūvio ar esant krūviui. Gyjant vidutiniams ir sunkiems pažeidimams, dažniausiai reikia vengti krūvio pažeistam sąnariui. Tokiems pacientams, norint užsiimti kasdiene veikla, dažnai reikalingi ramentai. Nors imobilizavimas yra svarbus, jį reikia taikyti trumpą laiką, siekiant paskatinti reabilitacinę veiklą
Šaltis skatina vietinių odos ir poodžio kapiliarų susitraukimą ir taip sumažina kraujo tėkmę [8]. Tai sumažina uždegiminių veiksnių judėjimą į audinius. Taigi sumažinamas skausmas ir sutrumpinama neįgalumo trukmė. Egzistuoja teorija, kad kaip atsakas į krioterapijos sukeltą vazokonstrikciją atsiranda vazodilatacija.
Vazodilatacija padidina vietinį kraujo tūrį ir pasunkina vietinės edemos ir patinimo mažėjimą. Tačiau atlikus tyrimus nepakako įrodymų, patvirtinančių šią teoriją [8]. Vietinis šaldymas taip pat sumažina audinių metabolizmą, kuris atsiranda netrukus po pažeidimo. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šis poveikis gali būti svarbesnis negu sumažėjusi kraujo tėkmė [9]. Nors ekspertai sutinka, kad krioterapija yra esminė sudedamoji ūminės traumos gydymo dalis, nėra susitarimo apie jos trukmę, dažnį ir metodiką. Peržvelgus 45 sporto medicines vadovėlius, bendro požiūrio nerasta. Yra skirtingi šalčio šaltinio dėjimo ant audinių pažeidimo vietos metodai. Siekiant odą apsaugoti nuo nušalimo, reikėtų vengti tiesioginio kontakto su šalčiu. Tiesiog ant odos uždėjus ledo pakelį, galima sukelti rimtą nušalimą. Taikant krioterapiją rekomenduojama užpildyti plastikinį maišą ledu, o kaip apsauginį barjerą naudoti rankšluostį. Kaip tinkama priemonė yra ir pakartotinai užšaldomi gelio pakeliai. Net naudojant plastikinius maišus ar rankšluostį kaip barjerą, galioja šalčio poveikio (uždėjimo) trukmės apribojimas – iki 20 minučių, tai sumažina odos nušalimo tikimybę. Nors tai nėra specifinis RŠIP komponentas, esant minkštųjų audinių traumoms, galima paminėti ir šildymą. Karštis stimuliuoja kraujo tėkmės padidėjimą ir didina uždegimo reakciją. Nors karštis sustiprins ir padidins ūminę minkštųjų audinių pažeidimo fazę, vėlesnėje gijimo fazėje karštis gali būti ir naudingas. Pacientai turėtų būti atsargūs ir susilaikyti nuo gydymo karščio procedūromis pirmas 48 valandas ar kol neatslūgo edema. Audinių šildymas yra progresyvesnių technologijų dalis. Be įprastų šildomųjų kompresų, naudojamas terapinis ultragarsas ir hipertermija Audinių pažeidimo vietos edemos mažinimas padeda gijimo procesui. Traumuotos galūnės imobilizacija ir pakelta padėtis naudojami norint gauti papildomą poveikį. Imobilizuojamieji tvarsčiai, tokie kaip elastinis bintas, taip pat specialūs batai, įtvarai yra veiksmingos priemonės. Pažeistos galūnės pakėlimas virš širdies lygio neutralizuoja skysčių kaupimąsi.
Edemos sumažinimas naudojant kombinuotas priemones skatina gijimo procesą. Reabilitacija yra kita esminė sportinių traumų gydymo sudedamoji dalis. Tikslas yra pagerinti pažeistų audinių būklę ir normalizuoti funkciją. Sumažėjus ūminiam skausmui ir patinimui, galima skirti individualiai parinktus pratimus, – taip siekiama toliau mažinti patinimą, išvengti sąnario sustingimo ir sugrąžinti pradinį judrumą. Struktūrinės reabilitacijos programos yra būtinos, nes grįžimas prie buvusio aktyvumo prieš atsinaujinant judrumo, lankstumo ir jėgos laipsniui padidina pakartotinės traumos tikimybę ir gali sukelti neišnykstančius pažeidimus.
Farmakoterapija Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo
Įprastinėje klinikinėje praktikoje nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) laikomi pirmos eilės vaistais ūmiam minkštųjų audinių pažeidimui gydyti. Tačiau mokslinių šių vaistų vartojimo įrodymų nėra daug. NVNU pasižymi ir analgeziniu, ir uždegimą slopinančiu poveikiu ir manoma, kad veiksmingai gydo ūminius minkštųjų audinių pažeidimus. Todėl jie yra naudingesni nei vaistai, pasižymintys tik analgeziniu poveikiu, tokie kaip acetaminofenas, kuris neslopina uždegimo. NVNU slopina ciklooksigenazę, fermentą, atsakingą už arachidono rūgšties virtimą prostaglandinais. Prostaglandinų sintezės nutraukimas lemia uždegimo slopinimą ir sumažėjusią hiperalgeziją. Remiantis negausiais tyrimais galima manyti, kad NVNU gali sumažinti skausmą veikdami ir centrinėje nervų sistemoje
Klinikiniai tyrimai nurodo, kad geriamieji NVNU sumažina skausmą ir patinimą, susijusius su minkštųjų audinių pažeidimu. Nors klinikiniai tyrimai negali įrodyti, kad NVNU padeda greičiau atsinaujinti funkcijai, skausmo ir patinimo sumažėjimas lemia efektyvesnę reabilitaciją. Dažniausi šalutiniai poveikiai, susiję su NVNU vartojimu, yra dispepsija, pykinimas. Tai daugiausia pasireiškia ilgą laiką vartojant dideles NVNU dozes. Kai reikia šių vaistų trumpą laiką, galima skirti ir didesnės rizikos grupės pacientams, tik reikėtų skirti atsargiai. Tai vyresni nei 65 metų, sirgusieji opalige, ilgą laiką vartojantieji kortikosteroidų, antikoaguliantų, kuriems yra kraujavimo rizika, taip pat vartojantieji aspirino bei tie, kuriems reikia didelių NVNU dozių. NVNU veikimas aiškinamas ciklooksigenazės (COX) blokavimu, dėl ko sumažėja prostaglandinų, dalyvaujančių uždegimo procese, sintezė. Žinoma, kad organizme yra dviejų rūšių ciklooksigenazės: COX-1 ir COX-2, kurios dalyvauja normaliuose fiziologiniuose procesuose. Įprastiniai NVNU slopina prostaglandinų sintezę iš arachidono rūgšties, blokuodami abi ciklooksigenazės izoformas (COX-1 ir COX-2).
Manoma, kad COX-2, kuri skatina skausmo ir uždegimo mediatorių prostaglandinų sintezę, yra svarbi audinių uždegimui, o COX-1, kuri yra visame organizme, svarbi trombocitų agregacijai, virškinamojo trakto gleivinės apsaugai, palaikant inkstų homeostazę. Ypač COX-1 ryškus virškinamajame trakte ir atsakingas už gleivinės vientisumą saugančių prostaglandinų sintezę. Šie prostaglandinai apsaugo gleivinės vientisumą, stimuliuodami gleivių ir bikarbonatų sekreciją, palaikydami gleivinės kraujo tėkmę, stabilizuodami ląstelių membranas ir skatindami epitelio ląstelių proliferaciją. NVNU analgezinis ir uždegimą slopinantis poveikis pasireiškia blokuojant COX-2, tuo tarpu dėl slopinamos COX-1 pasireiškia dauguma nepageidaujamų poveikių. Kadangi terapinės neselektyvių NVNU dozės slopina abi ciklooksigenazės izoformas, yra didesnė virškinamojo trakto opų rizika. Tačiau esant ūminiams minkštųjų audinių pažeidimams, gydymas dažniausiai yra trumpalaikis, taigi šalutinio poveikio rizika mažesnė. Pacientams, sergantiems virškinamojo trakto opalige, kuriems trumpalaikis gydymas NVNU gali būti naudingas ir reikalingas, galima profilaktiškai skirti protonų siurblio inhibitoriaus omeprazolio. Nors trumpalaikis vartojimas yra gana saugus, tačiau, jei numatomas ilgalaikis gydymas, rekomenduojama skirti tų vaistų, kurie mažiau veikia COX-1. Tiek trumpam kursui, tiek ir ilgesniam vartojimui tinkamas preparatas yra nimesulidas (Nimesil), specifinis ir unikalus NVNU – nors ir slopina COX-1, tačiau labiau veikia COX-2 [14]. Nimesulidas (Nimesil) yra nesteroidinis sulfonanilidų grupės vaistas nuo uždegimo, kuris pasižymi skausmą ir temperatūrą mažinančiu ir uždegimą slopinančiu poveikiu. Tai geriamasis nesteroidinis uždegimą ir skausmą mažinantis vaistas. Kaip alternatyvą, kai pacientas serga virškinamojo trakto ligomis, galima skirti selektyviųjų COX-2 inhibitorių. Jų terapinės dozės neslopina COX-1. Jie mažiau veikia virškinamąjį traktą, tačiau yra brangesni. Jiems priklauso celekoksibas, rofekoksibas, meloksikamas, valdekoksibas. Vartojant ir šios grupės vaistų nepavyksta išvengti šalutinių reakcijų.
Vietiniai analgetikai
Teoriškai NVNU gelių ir kremų vartojimas vietiniu būdu gali užtikrinti, kad vaistai tiesiogiai pateks į veikimo vietą ir bus išvengta sisteminio uždegimo rizikos. Ketoprofenas, ibuprofenas ir piroksikamas klinikinių tyrimų metu iki 50 procentų efektyviau už placebą mažino skausmą. Nėra reikšmingo skirtumo tarp geriamųjų ir vietiškai vartojamų NVNU, priklausančių indometacino grupei, poveikio [13], tačiau dar reikia tyrimų, kurie palygintų kitų dažnai vartojamų NVNU formas. Sukurtas ir diklofenako pleistras, kurį galima dėti tiesiai ant pažeistos odos. Geliai ir kremai patenka į odą bei odos kraujagyslių sistemą ir pasiskirsto sisteminėje kraujotakoje. Tačiau vietiškai vartojant NVNU susidaro mažesnės sisteminės koncentracijos. Šalutinis vietiškai vartojamų NVNU poveikis yra mažesnis nei sisteminių, tačiau toksinis poveikis gali pasireikšti. Taip pat ir odos reakcijos. Ypač vyresniems nei 70 metų pacientams, kuriems būdingas amžinis odos plonėjimas.
Kortikosteroidai
Dauguma minkštųjų audinių ūminių pažeidimų yra riboto – nedidelio – ploto, todėl vietinės gydymo priemonės yra reikšmingos. Kortikosteroidai yra svarbiausi vaistai nuo uždegimo. Tačiau jie sukelia sunkius vietinius ir sisteminius šalutinius poveikius. Vietinės kortikosteroidų injekcijos vartojamos klinikinėje praktikoje, bet trūksta įrodymų, patvirtinančių naudingumą. Be to, tyrimai in vitro leidžia manyti, kad intrasąnariniai kortikosteroidai gali sukelti kremzlės destrukciją [14].
Netradicinės gydymo priemonės
Tyrinėtos kelios nestandartinės gydymo alternatyvos. Tirti geriamieji proteoliziniai fermentai kaip simptomiškai mažinantys skausmą, atsiradus ūminiam minkštųjų audinių pažeidimui. Tačiau nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų vartojimą. Teoriškai jie pasižymi uždegimą slopinan čiomis savybėmis. Tačiau tyrimo, lyginusio proteolizinius fermentus su placebu, metu jie neturėjo reikšmingos įtakos tinimo, hematomų atsiradimui ir pažeistos vietos funkcijai ar šalutiniams poveikiams [15].
Išvados
Ūminių minkštųjų audinių traumų gydymo priemonės gali būti nemedikamentinės ir medikamentinės. Dalis pacientų ūminį sužeidimą gali gydytis patys. Pradinis paciento įvertinimas yra svarbus ir gali būti atliekamas praktiškai bet kur. Gydytojas turėtų padėti pacientui pasirinkti pradinį gydymo būdą. Galimybė pradėti gydyti laiku yra svarbi, kadangi tai sumažina tolimesnio pažeidimo riziką. Pažeistos vietos ramybė, lokaliai dedamas šaltis, imobilizacija, pakelta galūnės padėtis kartu su nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo yra ūminių minkštųjų audinių traumų gydymo pagrindas. Tolimesnis šių vaistų poveikio ir papildomų gydymo priemonių tyrimas padės geriau gydyti šiuos dažnus pažeidimus.
Vienas iš optimalių pasirinkimo variantų prireikus skirti nesteroidinio vaisto nuo uždegimo, taip pat ir esant ūminėms minkštųjų audinių traumoms – vaistas nimesulidas (Nimesil). Nimesulidas (Nimesil) gerai rezorbuojamas iš virškinamojo trakto, maksimali koncentracija kraujo plazmoje susidaro po 1– 2 valandų, skilimo pusperiodis plazmoje – 2–3 valandos, veikimo trukmė – 6 valandos. Su kraujo plazmos baltymais susijungia iki 97,5 proc. preparato. Dozavimas ir vartojimo ypatumai. Viename Nimesil pakelyje (2 gramai granulių) yra 100 mg veikliosios medžiagos (nimesulido).
Vartojimas: 100 mg nimesulido (1 pakelis) 2 kartus per parą po valgio, dozę galima laikinai padidinti, atsižvelgiant į simptomų sunkumą ir paciento būklę. Atsižvelgiant į ligos eigą, nimesulido reikėtų vartoti kuo trumpesnį laiką. Senyviems pacientams vaisto paros dozės mažinti nereikia. Atlikta daug klinikinių tyrimų, vertinančių nimesulido (Nimesil) saugumą ir veiksmingumą.
Vienas kontroliuojamas tyrimas lygino ūminio peties skausmo gydymo nimesulidu ir diklofenaku veiksmingumą. Dalyvavo 122 pacientui, efektyvumas po 14 dienų – 79 proc. Nimesulido ir 78 proc. diklofenako grupėse. Dėl šalutinių poveikių ar nesulaukus teigiamų rezultatų pasitraukė 4 (6,5 proc.) vartojusieji nimesulido ir 13 (21,7 proc.) vartojusiųjų diklofenako (p=0,003). Bendrą toleravimą gerai įvertino 96,8 proc. vartojusiųjų nimesulido ir 72,9 proc. vartojusiųjų diklofenako, skirtumas statistiškai reikšmingas [16]. Nimesulido (Nimesil) veiksmingumas gydant reumatoidinį artritą ir osteoartritą įrodytas atlikus eilės tyrimų, vertinusių NVNU veiksmingumą ir saugumą metaanalizę. Įvertinti 1990– 2001 m. spausdinti 19 straipsnių, aprašantys atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų duomenis. Vertintas 1732 pacientų gydymo veiksmingumas ir 2925 – saugumas. Lyginti skirtingi NVNU. Efektyvumo dažnis (95 proc. PI) atitinkamai: nimesulido – 79,8 proc., meloksikamo – 68,4 proc., naprokseno – 64,5 proc., ibuprofeno – 77,2 proc., diklofenako – 77,1 proc. [17].
Taip pat vertintas nimesulido (Nimesil) saugumas ir toleravimas gydant osteoartritą ilgą laiką. Dalyvavo 134 pacientų, sergančių osteoartritu ir daugiau nei metus vartojančių 100 mg 2 k./p. nimesulido. Vaistas gerai toleruojamas, o šalutinių poveikių dažnumas tarp amžiaus grupių nesiskyrė. Dauguma jų buvo nesunkūs, vyravo virškinamojo trakto sutrikimai [18].
Vertinant nimesulido saugumą bei veiksmingumą vaikams, sergantiems kvėpavimo takų infekcijomis, įrodyta, kad tokiems pacientams nimesulidas saugesnis ir veiksmingesnis už naprokseną Akivaizdu, kad nimesulidas (Nimesil) yra saugus ir veiksmingas NVNU, turintis platų vartojimo spektrą. Vaisto skiriama ūminiam skausmui malšinti, temperatūrai mažinti, pirminei dismenorėjai gydyti, sergantiesiems reumatoidiniu artritu, osteoartritu, kvėpavimo takų infekcijomis, ausų, nosies, gerklės ligomis, minkštųjų audinių ir burnos ertmės uždegimu, flebitu/tromboze, urogenitalinėmis ligomis ir esant pooperaciniam skausmui. Sėkmingai taikomas esant minkštųjų audinių traumoms
nuo skausmo ir uždegimo. Dozė 200 mg/p., vartojamas 2 kartus per dieną. Vertinant tyrimų duomenis, ši dozė, palyginti su placebu, veiksmingai slopina skausmą, karščiavimą ir uždegimo simptomus.