Pasaulyje nutukusių ar antsvorio turinčių žmonių gretos didėja, o tai siejama su dideliu sergamumu įvairiomis lėtinėmis ligomis, blogesne šių ligų prognoze, padidėjusiu mirštamumu. Dar 2006 metais pastebėta, kad terminaliniu inkstų funkcijos nepakankamumu (TIFN) sergantiems pacientams gerokai dažniau diagnozuojamas nutukimas [1]. Pastebėta ir tai, kad pacientų, gydomų dialize, kūno masės indeksas (KMI) yra gerokai didesnis, palyginti su to paties amžiaus TIFN nesergančiais amerikiečiais [1]. Nutukimas per pastaruosius 10 metų nekontroliuojamai didėja. Turimais duomenimis, 1 iš 3 amerikiečių yra nutukęs (KMI ≥30 kg/m2), o net 1 vyrui iš 20 bei 1 moteriai iš 10 Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) nustatomas liguistas nutukimas, kai KMI ≥40 kg/m2 [2].
Pramonės ir masinės gamybos technologijų skverbimasis į maisto kultūrą neabejotinai prisidėjo prie nutukimo progresavimo per pastaruosius 30 metų. Šiuo laikotarpiu sveikesni maisto produktai tapo santykinai brangesni nei plačiai paplitę pusgaminiai, o pastarųjų porcijos ir kaloringumas neproporcingai padidėjo. Šie pokyčiai taip pat prisidėjo prie nevaldomai didėjančio nutukimo masto [3].
Nutukimas – tai daugybės veiksnių nulemtas reiškinys. Šiems veiksniams priskiriama asmens elgsena (dieta, fizinis aktyvumas, maisto porcijos dydžio pasirinkimas), asmens imlumas (genetika, auklėjimas vaikystėje, išsilavinimas, pajamos), valstybės ir valstybinės politikos įtaka (sveikų ir nesveikų maisto produktų kaina ir prieinamumas). Pasireiškus nutukimui, šie veiksniai veikia asmens pasirinkimą, elgseną, mitybos įpročius, todėl įveikti nutukimą tampa ypač sunku. Atlikta labai daug patikimų tyrimų, kuriais pavyko įrodyti, kad mitybos įpročiai (tam tikrų maisto produktų trūkumas arba perteklius asmens mitybos racione) gali paskatinti sergamumą inkstų ligomis arba paspartinti šių ligų progresavimą [4–14]. Nors įrodymų, kad mitybos įpročiai gali nulemti inkstų ligos eigą, pakanka, dauguma nefrologų nerekomenduoja vidutinio laipsnio lėtine inkstų liga (LIL) ir nutukimu sergantiems pacientams sumažinti kalorijų skaičių maiste ir neskatina didinti fizinio aktyvumo [15].
Pramonės skverbimasis į maisto kultūrą ir ūkių produktyvumo augimas
Tikėtina, kad nutukimo epidemija buvo vienas veiksnių, per pastaruosius 20 metų lėmusių padidėjusį sergamumą TIFN [16, 17]. Nutukimo epidemija, prasidėjusi JAV, išplito po Vakarus ir giliai įsišaknijo maisto kultūroje. Vakarietiškajai maisto kultūrai būdingas didelis gamyklose pagamintų produktų suvartojimas. Dėl šios priežasties terminai vakarietiškoji mityba bei pramoninė mityba vienas kitą dažnai pakeičia [18]. Dar XX amžiaus pradžioje rinkoje pasirodžius sintetinėms trąšoms, neatpažįstamai pasikeitė maisto žaliavą tiekiančių ūkių technologijos ir produktyvumas [19–21], rinkoje pasirodę anaboliniai preparatai, padidinantys pagaminamos mėsos masę, gana plačiai vartojami ir šiandien [21–22]. 1981 metais paskelbti duomenys atskleidė, kad mėsos pramonės pelningumas labai padidėjo pradėjus taikyti maistui vartojamų gyvulių gydymą penicilinu ir tetraciklinais, nes toks gydymas padidina masės prieaugį, sumažina pašaro poreikį ir užkerta kelią infekcinėms gyvulių ligoms [23–25].
Pasitelkus pramonės mechanizmus, buvo padidintas maisto gamybos našumas, dėl to maisto produktų kaina santykinai sumažėjo [26]. Vakarų pasaulyje XX amžiaus namų ūkiai apie 40 proc. pajamų išleisdavo mitybos poreikiams patenkinti, o šiandien <20 proc. bendrųjų pajamų tenka maisto produktams įsigyti. Be to, žmonės gerokai dažniau valgo ne namie, maisto porcijos dėl pigių maisto produktų taip pat yra labai didelės. Visos šios priežastys lemia kalorijų perteklių [27, 28].
Vakarietiškajai mitybai būdingas didelis raudonos mėsos ir pusgaminių suvartojimas, kurių ilgą tinkamumą valgyti užtikrina konservantai (druska, fosfatai), nedidelis kiekis šviežių vaisių ir daržovių [4]. Vadinasi, didelės vakarietiškojo maisto porcijos lemia didelį gyvūninės kilmės baltymų, druskos ir neorganinių fosfatų suvartojimą [29, 30]. Kita vertus, vaisių ir daržovių suvartojimo įpročiai jau daugybę metų nekinta [31].
Vakarietiškoji mityba ir LIL
Būtų neteisinga teigti, kad nutukimas yra savarankiškas ir vienintelis LIL rizikos veiksnys. Nors 2 iš 3 amerikiečių turi antsvorio arba yra nutukę [2], LIL serga apie 10 proc. JAV populiacijos [32]. Inkstų pažeidimą tarp nutukusių asmenų iš dalies nulemia sumažėjęs funkcionuojančių nefronų skaičius. Glomerulų filtracijos greitis (GFG) tiesiogiai priklauso nuo dviejų veiksnių: vieno nefrono GFG ir nefronų skaičiaus [33]. Didėjant kūno svoriui, atitinkamai turi padidėti ir GFG. Taip užtikrinama organizmo homeostazė ir patenkinami padidėję metaboliniai poreikiai. Pasireiškus nutukimui, vieno nefrono GFG padidėja gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, pašalinus vieną inkstą ar nėštumo metu [34]. Tai iš dalies paaiškina nedidelį nutukusių asmenų, nesergančių cukriniu diabetu (CD) arba hipertenzija, sergamumą LIL [34]. Vadinasi, inkstų pažeidimas nutukusiems asmenims pasireiškia tuomet, kai kartu nustatomi ir kiti LIL rizikos veiksniai, tokie kaip sumažėjusi nefronų masė ir hipertenzija.
Sumažėjus nefronų masei, įsijungia kompensaciniai mechanizmai, kuriais siekiama padidinti vieno nefrono GFG – vadinasi, išsiplečia aferentinė arteriolė. Išsiplėtus aferentinei arteriolei, pakinta savireguliacijos mechanizmai, didesnis sisteminis kraujo spaudimas perduodamas glomerulo kapiliarams. Padidėjęs spaudimas glomerule gali paskatinti glomerulų sklerozę nutukimo metu [35, 36]. Didėjant kūno svoriui, didėja ir glomerulų kapiliarų diametras. Vadinasi, podocitai turi apgaubti didesnį kapiliarų paviršiaus plotą. Santykinai mažesnis podocitų tankis gali būti per menkas užtikrinant mechaninę atramą. Vadinasi, padidėjus spaudimui, didėja slėgio traumos rizika [37, 38]. Sumažėjus podocitų tankiui, didėja proteinurijos lygis. Svarbu paminėti, kad didėjant glomerulams didėja ir glomerulų kapiliarų spindis. Vadinasi, veikiant Laplaso dėsniui, didėja glomerulų kapiliarų sienelės tempimas [39]. Taigi nutukimas ir sumažėjęs funkcionuojančių nefronų skaičius su padidėjusiu arteriniu kraujo spaudimu gali labai padidinti LIL riziką.
LIL riziką didinantys mitybos veiksniai
Natris
Apskaičiuota, kad vienas amerikietis vyras per dieną suvartoja apie 4 g, o moteris apie 3 g natrio [40]. Dauguma Vakarų valstybėse suvartojamo maisto pagaminama pramoniniu būdu. Vadinasi, daugiausiai paros kalorijų vakariečiai gauna iš pusgaminių. Pusgaminiuose gausu natrio chlorido (valgomosios druskos). Valgomosios druskos į pusgaminius gausiai dedama dėl keleto priežasčių. Pirma, ja siekiama prailginti maisto tinkamumo vartoti laiką, nes natrio chloridas slopina įvairių mikroorganizmų dauginimąsi [41]. Didelė dalis vartotojų jau įprato prie didelio druskos kiekio maiste, tad mažiau druskos turintis maistas jiems paprasčiausiai gali pasirodyti neskanus. Pusgaminiuose esanti druska sudaro didžiąją dalį JAV suvartojamos druskos, o valgomoji druska, vartojama namuose papildomai sūdant maistą, sudaro <10 proc. visos suvartojamos druskos [41]. Ne namuose paruoštame maiste yra vidutiniškai 30 proc. daugiau druskos, jo porcijos taip pat yra didesnės [41]. Svarbu suprasti, kad didesnė maisto porcija reiškia didesnį kalorijų ir druskos suvartojimą [42, 43].
Daug druskos suvartojančių asmenų kraujo spaudimas su amžiumi didėja labiau, o valstybėse, kuriose suvartojama daugiau druskos, sergamumas arterine hipertenzija taip pat yra didesnis [42, 44–46]. Jei LIL sergantis asmuo vartoja daug druskos, padidėja arterinis kraujo spaudimas, pasireiškia kraujotakos perkrovimo tūriu reiškiniai. Vadinasi, kraujospūdį valdyti tampa dar sudėtingiau. Didelis valgomosios druskos suvartojimas gali sukelti glomerulų hipertrofiją ir paspartinti inkstų pažeidimą. Tyrimais su gyvūnais įrodyta, kad sumažinus valgomosios druskos suvartojimą sumažėja glomerulų hipertrofija bei hipertenzijos sukelto pažeidimo rizika [47, 48], o didelis druskos vartojimas siejamas su NADH ir NADPH superoksido anijonų susidarymu inkstų žievėje. Šios medžiagos sukelia oksidacinį stresą ir pažeidžia inkstus [49, 50]. Gausus druskos vartojimas taip pat skatina inkstų audinio fibrozę [51]. Gydytojai sergančiuosius LIL turėtų skatinti vartoti mažiau valgomosios druskos ir nurodyti priemones, kaip veiksmingai to pasiekti. Svarbu paminėti, kad asmenys, valgantys namuose pagamintą maistą, vengiantys greitojo maisto ir pusgaminių, gali gerokai sumažinti suvartojamos druskos kiekį [52].
Fosfatai
Renkantis pusgaminius, per dieną galima suvartoti >1 000 mg fosfatų [29, 53]. JAV, kur pusgaminių suvartojimas ypač didelis, fosfatų suvartojimas su maistu yra gerokai didesnis nei kitose šalyse. JAV gyvenančių asmenų kraujyje nustatoma didesnė fibroblastų augimo veiksnio (FAV-23) koncentracija [54, 55]. FAV-23 yra daugiausiai osteocitų išskiriamas hormonas, skatinantis fosfatų išsiskyrimą su šlapimu ir užtikrinantis fosforo junginių homeostazę kraujyje [53, 56, 57].
Gausus fosfatų suvartojimas LIL sergantiems vaikams ir suaugusiesiems gali labai apsunkinti ligos eigą, nes didelė FAV-23 koncentracija siejama su greitesniu inkstų ligos progresavimu [58–60]. Pastebėta, kad padidėjus FAV-23 koncentracijai taip pat dažniau nustatoma kairiojo skilvelio hipertrofija ir prieširdžių virpėjimas [61–65].
Baltymai
Pastaruoju metu suvartojama daug maisto produktų, kuriuose gausu baltymų. Pavyzdžiui, statistinio amerikiečio dienos racione yra perpus daugiau baltymų, nei rekomenduojama JAV mitybos rekomendacijose [66]. LIL sergančiam pacientui labai svarbu gauti optimalų baltymų kiekį su maistu, nes jų suvartojimas yra vienas pagrindinių modifikuojamųjų LIL progresavimo rizikos veiksnių. Apskaičiuotas vidutinis baltymų poreikis (AVBP) nusako suvartojamų baltymų kiekį, kurio pakanka norint palaikyti nulinį azoto balansą, neatsižvelgiant į pačių baltymų kokybę [67]. AVBP 19–50 metų vyrams ir moterims yra 0,66 g/kg/d., kai vyras sveria 70 kg, o moteris – 57 kg. Vis dėlto paros baltymų poreikis tarp skirtingų individų skiriasi. Siekiant užtikrinti mitybos rekomendacijų tinkamumą daugumai populiacijos narių, pasiūlyta vadovautis rekomenduojamu leistinu paros kiekiu (RLPK): 0,8 g/kg/d. baltymų, kai vyras sveria 70 kg, o moteris – 57 kg [67, 68].
Vakarų valstybėse gyvenantys asmenys suvartoja gerokai daugiau gyvūninės kilmės baltymų nei tie, kurie gyvena mažiau pramonės paliestose vietovėse [54]. Nutukę amerikiečiai suvartoja >100 g baltymų per dieną. Be to, daugybė amerikiečiu suvartoja 60 proc. daugiau baltymų nei RLPK [69], o dauguma suvartotų baltymų yra gyvūninės kilmės [68].
Gausus gyvūninės kilmės baltymų vartojimas gali neigiamai paveikti glomerulų kraujotaką [70]. Sveikam asmeniui pradėjus vartoti daug gyvūninės kilmės baltymų, inkstų kraujotaka ir GFG padidėja bent 30 proc. [71]. Augalinės kilmės baltymai inkstų kraujotakos nekeičia [72]. Pastebėta, kad nutukusiems asmenims būdingas didesnis nei įprastas GFG (hiperfiltracija), tačiau šis reiškinys pasireiškia ne dėl didelio baltymų suvartojimo [72]. Vis dėlto gyvūninės kilmės baltymų gausi dieta nutukusiems asmenims gali nulemti padidėjusi glomerulų kapiliarų slėgį. Slėgio pokyčiai pasireiškia išsiplėtus įtekančiajai arteriolei, nes suskilus baltymams susidariusios aminorūgštys veikia įvairius biologinius procesus [71, 73–75]. Tyrimais su gyvūnais įrodyta, kad padidėjus glomerulų kapiliarų slėgiui didėja sklerozės rizika, o pasireiškus nefronų sklerozei mažėja funkcionuojančių nefronų masė ir GFG [76–78].
LIL sergančių pacientų dienos mitybos racione sumažinus suvartojamų baltymų kiekį iki 0,7 g/kg/d., GFG blogėjimas sumažinamas 0,53 ml/min./m. (95 proc. pasikliautinasis intervalas (PI) 0,08–0,98), palyginti su 1,0 g/kg/d. baltymų suvartojimu. Didžiausia nauda stebima diabetine nefropatija sergančių pacientų grupėje, nes pastarieji dažnai yra nutukę ir serga hipertenzija [7]. Svarbu paminėti, kad atliekant klinikinius tyrimus, kuriais siekta nustatyti baltymų apribojimo mitybos racione įtaką LIL progresavimui, suvartojamų baltymų kiekis buvo apskaičiuojamas pagal asmens idealųjį, o ne faktinį kūno svorį [7, 79]. Be to, kontrolinėms grupėms nustatomas per parą suvartojamų baltymų kiekis dažniausiai taip pat būdavo mažesnis nei tas, kurį tyrimo dalyviai suvartodavo iki pradėdami dalyvauti klinikiniame tyrime [80]. Dauguma šių tyrimų buvo vykdomi XX amžiaus pabaigoje, kai nutukimo paplitimas dar nebuvo toks didelis. Didelė dalis LIL sergančių nutukusių asmenų rekomenduojamą leistiną baltymų paros kiekį viršija bent du kartus. Vis dėlto baltymų kiekis nėra vienintelė su baltymų suvartojimu susijusi problema.
Naujausių tyrimų rezultatai atskleidė, kad baltymų kokybė yra net svarbesnė už baltymų kiekybę. Lew ir bendraautoriai [6] atliko duomenų, gautų daugiau nei 15 metų stebėjus 63 257 suaugusius kinus, kurių vidutinis KMI buvo 23 kg/m2, analizę. Autoriai siekė nustatyti TIFN rizikos priklausomybę nuo baltymų suvartojimo. Nors tyrėjai neįrodė, kad tarp suvartojamo bendrojo baltymų kiekio ir TIFN rizikos egzistuoja patikimas ryšys, tačiau paaiškėjo, kad tie, kurie suvartoja daug raudonos mėsos (96 proc. sudarė kiauliena), patiria didesnę TIFN išsivystymo riziką. Tyrimo autoriai pastebėjo, kad vištienos ar kitokios ne raudonos mėsos, kaip baltymų šaltinio pakeitimas raudona mėsa, taip pat gerokai padidino TIFN riziką [6]. Nustatyta, kad vartojant labai nedidelį kiekį augalinės kilmės baltymų (0,3 g/kg/d.) ir mitybos racioną papildant ketoanalogais sulėtinamas LIL progresavimas (palyginti su dieta, kurios sudėtyje yra 0,6 g/kg/d. baltymų) [81]. 11 proc. pacientų, kurių mitybos racioną sudarė labai nedidelis kiekis augalinės kilmės baltymų ir ketoanalogai, buvo pradėta pakaitinė inkstų terapija. Toks gydymas buvo reikalingas net 42 proc. tiriamųjų, kurių mitybos racioną sudarė įvairios kilmės baltymų mišinys [81]. Savaime suprantama, kad dauguma pacientų nenorės arba nesugebės taip gerai riboti suvartojamų baltymų kiekio, tačiau šio tyrimo rezultatai įrodo, kad suvartojant didelį kiekį gyvūninės kilmės baltymų, ypač raudonos mėsos, paspartinamas glomerulų funkcijos blogėjimas. Svarbu suprasti, kad Vakaruose būtent raudonos mėsos suvartojama labai daug [4]. Gydytojai turėtų rekomenduoti LIL sergantiems pacientams saikingai vartoti raudonos mėsos produktus. Vis dėlto mitybos rekomendacijos turėtų būti individualizuotos, o jas sudarant privalu atsižvelgti į asmens fizinį aktyvumą, mitybos poreikius ir paties paciento pageidavimus.
Vaisiai ir daržovės
Didelis kiekis baltymų, ribotas vaisių ir daržovių suvartojimas šiandien yra du pagrindiniai vakarietiškąją mitybą atspindintys komponentai [82]. Mažiau nei 20 proc. suaugusiųjų JAV suvartoja dvi arba daugiau porcijų vaisių ir tris arba daugiau porcijų daržovių per dieną [82, 83].
Kadangi vakarietiškajame mitybos racione gausu mėsos ir grūdinės kilmės produktų, o vaisių ir daržovių suvartojama labai nedaug, organizme sutrinka rūgščių ir šarmų balansas [84, 85]. Gyvūninės kilmės baltymų ir grūdinių produktų sudėtyje gausu sieros turinčių aminorūgščių, tokių kaip metioninas ir cisteinas. Metabolizuojant šias aminorūgštis, susidaro rūgštiniai produktai. Šiuos rūgštinius produktus organizmui tenka neutralizuoti šarminiais komponentais. Vartojant vaisius ir daržoves, iš virškinimo trakto į kraują patenka kalio citrato druskų, kurios skyla į šarminius komponentus [85]. Kadangi Vakaruose gyvenantys asmenys vaisių ir daržovių suvartoja nedaug, o sieros turinčių aminorūgščių suvartojimas yra didelis, padidėja rizika vystytis lėtinei nedidelio laipsnio metabolinei acidozei, kuri progresuoja žmogui senstant (blogėjant inkstų funkcijai) [86–88]. Ekstraląstelinės terpės pH sumažėjimas didina inkstų pažeidimo riziką, gali pabloginti LIL eigą. Sumažėjus ekstraląstelinės terpės pH, sutrinka NADPH oksidacijos procesas, dėl to slopinama azoto oksido gamyba mezangiumo ląstelėse [89, 90]. Sutrikus azoto oksido susidarymui, gali išsivystyti intersticinė sklerozė [91–93]. Be to, acidozė tiesiogiai skatina endotelio ląsteles išskirti endoteliną 1, kuris didina natrio ir vandenilio siurblio III aktyvumą, todėl didėja vandenilio ir mažėja bikarbonatų išskyrimas [94–97]. Endotelinai yra galingi vazokonstriktoriai, galintys paspartinti inkstų fibrozę ir podocitų apoptozę [98–102]. Ne ką mažiau svarbus yra ir acidozės poveikis renino ir angiotenzino sistemai. Acidozė stimuliuoja angiotenzino II gamybą, nes siekiant paspartinti amoniako išskyrimą suaktyvinama renino ir angiotenzino sistema [89, 103]. Suminis šių kompensacinių mechanizmų, kuriais siekiama padidinti vandenilio išskyrimą, poveikis gali padidinti inkstų ligos progresavimo greitį. Tyrimais įrodyta, kad maža kraujo bikarbonatų koncentracija siejama su greitesniu inkstų funkcijos blogėjimu, o papildomai skiriant natrio bikarbonato sulėtinamas inkstų funkcijos blogėjimo tempas [104–108].
Organizme susidariusių rūgštinių komponentų sukeltą būklę galima koreguoti arba papildomai vartojant natrio bikarbonato preparatus, arba mitybos racioną papildant vaisiais ir daržovėmis. Vis dėlto gausesnis vaisių ir daržovių vartojimas duoda didesnės naudos. Atlikus nedidelės imties klinikinį tyrimą, į kurį įtraukti 4 LIL stadija sergantys pacientai (LIL visais atvejais buvo vertinta kaip hipertenzinė nefropatija, tiriamųjų GFG buvo 15–29 ml/min./1,73 m2), kurių kraujo plazmos bikarbonatų koncentracija buvo <22 mmol/l, nustatyta, kad tiek gydymas natrio bikarbonato maisto papildu (1,0 mEq/kg/d.), tiek kasdienės mitybos raciono papildymas vaisiais ir daržovėmis reikšmingai padidino kraujo plazmos bikarbonatų koncentraciją per vienus metus. Abiejų grupių tiriamiesiems taip pat nustatyta sumažėjusi rūgštinių komponentų gamyba ir endotelino 1 išskyrimas su šlapimu. Daugiau vaisių ir daržovių vartojusiems tiriamiesiems stebėtas reikšmingas sistolinio kraujo spaudimo sumažėjimas. Jų kūno svoris pasibaigus tyrimui taip pat reikšmingai sumažėjo, tačiau nei arterinis kraujo spaudimas, nei kūno svoris gydant natrio bikarbonatu reikšmingai nepakito [109].
Skaidulos
Kasdienės mitybos racioną papildžius vaisiais ir daržovėmis, padidėja suvartojamų skaidulinių medžiagų kiekis. Sunkiai virškinami augalų ląstelių sienelių polisaharidai organizmui yra labai naudingi [110]. Daug skaidulų turintys maisto produktai padidina sotumo jausmą, todėl gali padėti sumažinti per parą suvartojamų kalorijų skaičių, paspartinti kūno svorio mažėjimą arba bent jau sumažinti kūno svorio didėjimo tempą organizmui senstant [111]. Skaidulų gausu iš pilno grūdo miltų pagamintuose maisto produktuose, ankštinėse daržovėse, vaisiuose ir kitose daržovėse. Taip pat svarbu pažymėti, kad mažai skaidulų turinčių maisto produktų gausus vartojimas siejamas su didesnėmis uždegimo žymenų koncentracijomis kraujyje. 1988–1994 metais JAV atlikto populiacinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiau nei pusė LIL sergančių pacientų (kai GFG <60 ml/min/1,73 m2) perą dieną suvartoja mažai skaidulų (<14,5 g/d.). Mažai skaidulinių medžiagų turinti dieta tarp LIL sergančių pacientų buvo susieta su padidėjusia uždegiminių žymenų koncentracija kraujyje ir didesne mirštamumo rizika [112].
Spėjama, kad skaidulingų maisto produktų ir uždegimo ryšį lemia virškinimo trakto mikroorganizmai, nes jų sėkmingam gyvavimui reikalingos skaidulos virškinimo trakte. Šiems mikroorganizmams priklauso ir tokios bakterijos, kaip bifidobakterijos. Šios bakterijos geba slopinti gramneigiamų patogenų augimą. Nuslopinus gramneigiamų patogenų augimą, brendimą ir dauginimąsi, sumažinama organizme susidarančių endotoksinų koncentracija, taip pat mažėja ureazę išskiriančių bakterijų galutinių produktų gamyba. Pastarieji komponentai gali neigiamai paveikti virškinimo traukto apsauginį barjerą [111, 113, 114]. Skaidulų gausūs maisto produktai taip pat sumažina žarnų sienelių pralaidumą, nes juos vartojant didėja žarnų epitelio ląstelių tvirto sujungimo baltymų raiška [115]. LIL sergančių pacientų mitybos racioną papildžius skaidulingais maisto produktais, sustiprinamas virškinimo trakto apsauginis barjeras, sumažinamas uždegimas, kuris siejamas su greitesniu inkstų ligos progresavimu ir didesniu pacientų mirštamumu [112, 116–119]. Specifinių rekomendacijų dėl maistinių skaidulų suvartojimo LIL sergantiems pacientams nėra, tačiau Amerikos dietologų asociacija rekomenduoja, kad 1 000 kcal maisto būtų bent 14 g maistinių skaidulų [110].
Mitybos įpročių terapija
Nutukimas yra sudėtinė problema, todėl ji turi būti sprendžiama dalyvaujant įvairiems sveikatos priežiūros specialistams, ypač dietologams. Kai kuriose valstybėse mitybos įpročių terapiją CD ar LIL sergantiesiems yra kompensuojama sveikatos priežiūros draudimo lėšomis [120, 121]. Mitybos įpročių terapija apima mitybos įpročių įvertinimą, konsultavimą ir pakartotinius vizitus, kuriais siekiama keisti paciento mitybos įpročius bei gyvenimo būdą. Vis dėlto pacientai neretai atsisako tokių konsultacijų, nes jos yra ilgos, o sergantieji menkai suvokia galimą naudą. Nors pacientui ir paskiriama mitybos terapija, neretai ji yra sudaryta iš pavienių vizitų, todėl nėra paveiki. Lygiai kaip paciento bendradarbiavimas vartojant medikamentus priklauso nuo kartotinių ir dažnų gydytojo ir paciento diskusijų, keičiant mitybos įpročius irgi svarbus nuolatinis palaikymas, padrąsinimas ir pakartotinis būklės vertinimas. Į ambulatorinę asmens sveikatos priežiūros grandį integruota mitybos įpročių terapija labai pagerintų pacientų prognozę, tačiau tam reikia nemažai lėšų. Kol sveikatos priežiūros specialistai nepripažins mitybos ir fizinio aktyvumo lemiamo poveikio sergamumui inkstų ligomis ir nepradės aktyviai ir efektyviai kovoti su vakarietiškosios mitybos ir nejudros problemomis visuomenėje, tikėtina, kad sergamumas TIFN reikšmingai nesumažės.
Apibendrinimas
Pramonės skverbimasis į maisto produktų gamybą padėjo sumažinti maisto kainą, tačiau paskatino visuomenės narius suvartoti daugiau kalorijų per parą ir tapo vienu iš veiksnių, nulėmusių iki šiol besitęsiančios nutukimo epidemijos pradžią. Nutukę LIL sergantys pacientai turėtų gauti visą įrodymais pagrįstą informaciją apie vakarietiškosios mitybos poveikį jų ligos eigai. Gydytojai turi paskatinti pacientus maistą gaminti namuose ir vengti pusgaminių. Svarbu integruoti mitybos įpročių terapiją į kasdienę klinikinę praktiką.
Parengta pagal Kramer H. Kidney Disease and the Westernization and Industrialization of Food. Am J Kidney Dis. 2017 Jul;70(1):111–121.