Vytautas Taranda, Dovilė Putelienė

KMU Psichiatrijos klinika

 

Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau susiduriama su nauju rizikos veiksniu, griaunančiu šeimos ir atskirų jos narių psichinę ir somatinę sveikatą. Tai vis labiau plintančios priklausomybės – liguistas potraukis azartiniams lošimams ir priklausomybė nuo interneto.

 

Kenčia visa šeima

 

Svarbu pažymėti, jog nuo liguisto potraukio azartiniams lošimams ir internetui kenčia ne tik pats priklausomybę turintis žmogus, bet ir visa šeima. Priklausomybės ligos yra sunkus depresijos, nerimo sutrikimų, savižudybės, nusikalstamo elgesio rizikos veiksnys. Tai dažna smurto prieš sutuoktinį ir vaikus, jų depresijos, nerimo, nemigos ir psichosomatinių ligų, skyrybų ir jų lemiamų emocinių problemų priežastis. Kaip ir alkoholizmas, šios priklausomybės slepiamos nuo aplinkinių ir vengiama kreiptis į psichiatrus. Šeimos gydytojai, reguliariai matydami ir pažinodami savo pacientus, gali anksti pastebėti priklausomybės sukeliamus elgesio ir emocinės sveikatos pokyčius. Taigi jiems svarbu žinoti pradinius priklausomybės požymius, diagnostinius kriterijus, galimus pagalbos būdus.

Kad bet kurios priklausomybės gydymas būtų sėkmingas, pats žmogus turi pripažinti savo problemą ir norėti gydytis. Vis dėlto, kitaip nei esant alkoholizmui ar narkomanijai,

gydant šias priklausomybes svarbu aktyvi artimųjų pagalba visomis įmanomomis medicininėmis, socialinėmis ir net teisinėmis priemonėmis.

Straipsnyje pateikiama informacijos apie šias priemones, kuria rekomenduojama pasidalyti su pacientais, ieškančiais pagalbos sau ar savo šeimos nariams.

 

Azartiniai žaidimai

 

Žinomi nuo antikos laikų Azartiniai žaidimai gali būti ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir virsti pavojinga, asmenybei pražūtinga priklausomybe. Liudijimai apie azartinius žaidimus pasiekia mus net iš labai senų laikų – jau antikos laikais būta savotiškų lažybų, kuris karys, gyvūnas stipresnis, – už jį statytas įvairus turtas, pinigai.

Duomenų apie prasilošusius turtuolius, kilmingus aukštuomenės atstovus galima rasti ir tautosakoje (kaip kortų kaladėje „dvaras prapuolė“), ir iš klasikinės literatūros. Azartiniai žaidimai lydėjo žmones visais amžiais – keitėsi jų forma, priemonės: nuo paprastų

lažybų, totalizatorių rungtynėse iki specializuotų lošimų automatų, internetinių žaidimų.

Lietuvoje ši problema aktualesnė pasidarė atgavus nepriklausomybę, kai mūsų piliečius užgriuvo azartinių žaidimų pasiūla, o potencialią jų žalą reguliuojantys įstatymai nebuvo parengti.

Atskiras nozologinis vienetas Nors nuo seno dėl liguisto potraukio lošti žmonės turėdavo tiek finansinių, tiek socialinių, tiek sveikatos problemų, tik 1980 metais (pirmą kartą liguistas potraukis azartiniams lošimams įtrauktas į DSM-III 1980 m.) buvo suformuluotas terminas „patologinis potraukis azartiniams žaidimams“ ir kaip atskiras nozologinis vienetas (liga) įtrauktas į ligų klasifikaciją. Pasaulio sveikatos organizacijos išleistoje tarptautinėje sutrikimų klasifikacijoje TLK-10 tarp suaugusiųjų įpročių ir potraukių sutrikimų kodu F63.0 žymimas patologinis potraukis azartiniams lošimams. Kaip ir narkomanija, tai – nuolatinis nenumaldomas potraukis, nepaisantis jokių socialinių, materialinių, darbo bei šeimos įsipareigojimų ar neigiamų padarinių. Toks lošimas (lošimo narkomanija) JAV yra trečias dažniausias (po alkoholio ir narkotikų) žalingas įprotis.

Stiprios ekonomikos šalyse šia liga serga apie 0,5–1,5 proc. gyventojų. Statistikos duomenimis, apie 3 proc. gyventojų turi tvirtai susiformavusį liguistą potraukį azartiniams žaidimams. Nereikia painioti patologinių žaidėjų su vadinamaisiais „socialiniais lošėjais“. Tokių lošėjų yra maždaug 68 proc. „Socialiniai lošėjai“ lošia nedažnai, paprastai su draugais ir iš mažų sumų.

 

Ludomanija

 

Ludomanija (lot. ludus – žaidimas, lošimas) – liguistas potraukis azartiniams lošimams (kortos, automatai ir kiti kazino siūlomi žaidimai). Potraukis taip užvaldo asmenį, jog nepaisoma jokių įsipareigojimų – nei socialinių, nei materialinių, nei darbinių. Asmenys pralošia visus pinigus, skolinasi iš pažįstamų, artimųjų, užstato nekilnojamąjį turtą ir t. t.

Priklausomybės nuo lošimo priežastys nėra visai aiškios. Iš biologinių veiksnių dažniausiai minimas nepakankamas dopamino kiekis kaktinėse smegenų žievės srityse, atsakingose už pasitenkinimo pojūtį. Priklausomybei susiformuoti svarbu ir asmeninės savybės bei psichologinės priežastys. Paprastai ludomanas – vienišas, menkai save vertinantis

žmogus. Daug mūsų visuomenės narių, negebėdami ar nepajėgdami susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, griebiasi tam tikrų elgesio būdų. Bet kokią kartotinę elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijos ar ją susilpninti, galima vadinti priklausomybe.

Priklausomybės pradžia – kai imama elgtis tam tikru būdu siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą.

 

Diagnostikos kriterijai

 

Nuolatinis arba kartotinis lošimas nustatomas, kai yra 5 ar daugiau šių požymių:

  • galvojimas apie lošimą (pvz.: prisiminimai apie ankstesnius lošimus, naujų lošimų planavimas, galvojimas apie tai, kur gauti pinigų lošti);

  • siekiant patirti malonumą, lošiama vis iš didesnių sumų;

  • praeityje būta nesėkmingų bandymų susivaldyti, lošti rečiau arba visiškai liautis;

  • bandant rečiau lošti ar visai liautis atsiranda susierzinimas, nerimas;

  • lošiama norint užmiršti problemas arba pakelti prastą nuotaiką (pvz., bėgama nuo bejėgiškumo, kaltės, nerimo jausmų, depresijos);

  • pralošus pinigus kitą dieną grįžtama atsilošti;

  • melavimas šeimos nariams, terapeutui, kitiems, kad nebūtų aišku, kiek iš tikrųjų įsitraukta į lošimą;

  • neteisėti veiksmai (klastojimas, sukčiavimas, vagystė ar pan.) gauti pinigų lošimui;

  • dėl lošimo sugadinti arba nutraukti svarbūs santykiai, prastas darbas, nutrauktas mokymasis ar atsisakyta karjeros;

  • skolinamasi pinigų, kad pagerėtų lošimo nulemta prasta finansinė padėtis.

Lošimo elgesio negalima paaiškinti manijos epizodu.

 

Patologinio lošimo stadijos

 

Patologinis lošimas turi tam tikras raidos fazes (pagal R. Custer).

zz Laimėjimų fazė. Lošėjui sekasi, jis laimi didelę sumą ar pasiseka keletą kartų iš eilės. Tai nuteikia optimistiškai, atrodo, kad laimėti seksis ir ateityje. Statomos vis didesnės sumos, ir žmogus galutinai įsitraukia į lošimą.

zz Pralaimėjimų fazė. Laimėti nesiseka, tačiau lošėjai prisimena savo ankstesnius laimėjimus, ima lošti vieni, skolinasi pinigų, gali užsiimti nelegalia veikla. Keičiasi nuotaikos – atsiranda susierzinimas, atsiribojimas nuo artimų žmonių. Lošia kaskart iš naujo, nes nori atsilošti. Pralaimėjimai eina vienas po kito, didėja pralošiamos sumos ir lošimui reikia vis daugiau pinigų. Žmogus pradeda meluoti šeimos nariams, bendradarbiams apie didėjančias išlaidas, pamažu pralošiamos santaupos, po to pradedama skolintis, iš skolintų pinigų lošiama ir vėl pralošiama.

zz Nevilties, nusivylimo fazė. Labai daug laiko praleidžiama lošiant. Kadangi nesiseka, graužia sąžinė, kaltinami kiti, atitolstama nuo šeimos ir draugų. Būdingas lošimas iš itin didelių sumų, šeimos irimas, visiška socialinė atskirtis. Kad gautų pinigų lošimui, lošėjas įsitraukia į nelegalią veiklą. Juntamas bejėgiškumas, mąstoma apie savižudybę ar net mėginama nusižudyti, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais.

Skolos auga, didėja, kyla sunkiai išsprendžiamų problemų ne tik šeimoje, bet ir darbe, nes mažėja darbingumas, sunku susikaupti, daromos pravaikštos, galų gale darbas prarandamas.

Pirmosios dvi fazės tęsiasi gana ilgai. Nuo pirmųjų lošimų iki trečiosios fazės gali praeiti 10–15 metų. Tačiau po to labai greitai, per dvejus metus galima visiška asmenybės degradacija.

 

Potraukį lošimams lydi kitos priklausomybės

 

Prieš 25 metus, kai liguistas potraukis azartiniams lošimams dar nebuvo pripažintas oficialia diagnoze, R. L. Custer ir L. F. Custer vieni pirmųjų pranešė apie patologinio potraukio azartiniams lošimams ir kitų priklausomybių susibendrinimą. Šie mokslininkai JAV ištyrę anoniminių lošėjų organizacijos atstovus nustatė, kad 8 proc. jų buvo ir alkoholikai, 2

proc. – priklausomi nuo narkotikų. L. F. Ramirez ir bendraautorių duomenimis, net 78 proc. jų gydytų patologinių lošėjų atitiko ir depresijos kriterijus. Nuo 14 proc. iki 40 proc. patologinių lošėjų, ieškojusių gydymo nuo liguisto potraukio azartiniams lošimams, atitiko ir asocialaus tipo asmenybės sutrikimo kriterijus.

Dėsninga, kad ir DSM-VI-TR vienas patologinio potraukio azartiniams lošimams diagnostikos kriterijų yra įstatymų pažeidimas (vagystės, dokumentų klastojimas), svetimo turto užvaldymas, sukčiavimas) siekiant gauti pinigų. Linden ir bendraautorių nedidelio tyrimo duomenimis, 28 proc. nustojusių lošti patologinių lošėjų atitiko įvairių nerimo sutrikimų – panikos, agorafobijos ar obsesinio kompulsinio – diagnostikos kriterijus. A. Roy ir bendraautorių duomenimis, 12,5 proc. jų gydytų patologinių lošėjų buvo nustatyta ir fobinių nerimo sutrikimų arba generalizuotas nerimo sutrikimas. Kaip matyti, komorbidiškumas yra neretas reiškinys, taigi pagalbos poreikis itin didelis.

 

Internetinės priklausomybės formos

 

Internetinė priklausomybė gali būti kelių formų. Skiriamos penkios priklausomybės nuo

interneto formos:

zz Kiberseksuali priklausomybė (angl. Cybersexual addiction). Tai priklausomybė nuo pornografinių puslapių, pornografijos svetainių. Žmogus jaučia pasitenkinimą naršydamas po šiuos puslapius, pripranta lankytis pornografinėse interneto svetainėse, dalyvauti suaugusiųjų pokalbiuose sekso tematika.

zz Kibernetinių tarpusavio santykių priklausomybė (angl. cyber-relationship addiztion). Draugystės, užsimezgančios pokalbių svetainėse, pamažu visiškai pakeičiančios tikrus santykius, realius draugus ir šeimą. Šiai grupei priskiriami ir meilės ryšiai, jų užmezgimas, įsimylėjimas.

zz Kompulsyvus elgesys tinkle (angl. Net compulsion). Pripratimas lošti azartinius žaidimus internetinėse svetainėse ar virtualiuose kazino, aktyvus pirkimas internetiniuose

aukcionuose.

zz Informacinė perkrova (angl. Information overload). Kompulsyvus informacijos, duomenų šaltinių, tinklalapių ieškojimas, naršymas po duomenų bazes, kai duomenų paieška nėra susijusi su atliekamu darbu, kai internete ieškoma bet kokios, net ir nereikalingos informacijos.

zz Priklausomybė nuo kompiuterio (angl. computer addiction). Nuolatinis žaidimas kompiuteriu. Tai dažniausiai vyrų, vaikų ir paauglių problema.

Labiausiai naršant internete priprantama prie:

  • pokalbių kanalų (35 proc.);

  • internetinių žaidimų (angl. multi user dungeon, MUD’s) (28 proc.);

  • naujienų grupių (15 proc.);

  • el. pašto (13 proc.);

  • tinklalapių (7 proc.);

  • tik informacijos (2 proc.).

 

Internetinės priklausomybės diagnostikos kriterijai

 

2005 m. buvo pasiūlyti priklausomybės nuo internetinės diagnostikos kriterijai. Netinkamas naudojimasis internetu, sukeliantis kliniškai reikšmingą sveikatos pablogėjimą ar išsekimą, atsirandantis bet kuriuo metu per trijų mėnesių laikotarpį.

Nustatomi šeši (arba daugiau) iš toliau pateikiamų simptomų:

  • nuolatinis susirūpinimas, mąstymas apie veiklą internete;

  • kartojasi nesėkmingi bandymai atsispirti staigiam impulsui naudotis internetu;

  • pripratimas: pastebima, jog smarkiai pailgėjo naudojimosi internetu laikas, kurio reikia pasitenkinimui pasiekti;

  • abstinencijos požymiai, pasireiškiantys bet kuriais šių simptomų:

  • disforiška nuotaika, nerimas, dirglumas, nuobodulys, atsirandantis kelias dienas nesinaudojus internetu,

  • naudojimasis internetu siekiant palengvinti arba išvengti abstinencijos simptomų;

  • naudojimasis internetu ilgiau nei ketinta;

  • nuolatinis troškimas ir (arba) nesėkmingi mėginimai nutraukti arba apriboti naudojimąsi internetu;

  • besaikis laiko švaistymas įvairiai veiklai internete ir bandymui ją baigti;

  • didžiulės pastangos gauti prieigą prie interneto;

  • tolesnis intensyvus naudojimasis internetu, nors ir suvokiant, kad nuolatines arba pasikartojančias fizines arba psichologines problemas greičiausiai sukėlė ar pasunkino nesaikingas naudojimasis internetu.

Funkcijų pablogėjimas – vienas (arba daugiau) iš toliau pateikiamų simptomų:

  • nuolat kartojasi atvejai, kai dėl naudojimosi internetu neatliekami pagrindiniai namų ruošos darbai ar mokyklos užduotys;

  • suprastėję socialiniai santykiai;

  • taisyklių ar įstatymų pažeidimas dėl naudojimosi internetu.

Nuo interneto priklausomas elgesys nėra sąlygotas psichikos sutrikimų ar I tipo dvipolio afektinio sutrikimo.

 

Vienos gydymo taktikos nėra

 

Kol kas vienos nuomonės apie internetinės priklausomybės gydymo būdus ir metodus dar nėra. Dažniausiai taikoma individuali arba grupinė psichoterapija, kartais ji derinama su gydymu antidepresantais. Klinikinė patirtis rodo, kad toks gydymas, jeigu trunka gana ilgai, duoda gerų rezultatų. Kadangi viena labiausiai pažeidžiamų grupių yra vaikai ir paaugliai, labai svarbu palaikyti glaudų ryšį su tėvais, atkreipti dėmesį į galimos problemos egzistavimą, skatinti laiku kreiptis pagalbos.

Šeimos gydytojas, ilgai pažįstantis šeimą, reguliariai matantis vaikus ir tėvus, gali anksti

pastebėti pakitusį elgesį, keliantį susirūpinimą šeimos nariams, atpažinti priklausomybę ar jos riziką, paaiškinti apie ją ir siųsti profesionalios psichiatro ar psichologo pagalbos.

 

Žurnalas “Farmacija ir laikas”