Mažinant arterinį kraujo spaudimą pirmine arterine hipertenzija sergantiems ligoniams, sumažėja širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizika bei mirštamumas. Deja, beveik trims ketvirtadaliams arterine hipertenzija sergančių pacientų tikslinio arterinio kraujo spaudimo pasiekti nepavyksta. Viena pagrindinių nepakankamos arterinės hipertenzijos kontrolės priežasčių yra ta, kad dažnas pacientas nesilaiko gydytojų rekomendacijų, nevartoja jiems paskirtų vaistų (arba vartoja ne visus). Tinkamas vaistų vartojimas – ne tik rekomenduotų vaistų išgėrimas rekomenduotomis dozėmis rekomenduotais laiko tarpais, bet ir nepertraukiamas gydymasis, kuris sergant arterine hipertenzija turėtų būti tęsiamas visą gyvenimą. Gydymo režimo laikymasis priklauso nuo daugelio veiksnių, kaip antai: gydymo toleravimo, vaistų vartojimo režimo paprastumo, gydymo kainos ir kitų. Daugeliu atveju tai, kad ligonis nesilaiko reikiamo antihipertenzinio gydymo režimo, lemia nepageidaujamas vaistų poveikis ir pablogėjusi gyvenimo kokybė.

Europos ir Šiaurės Amerikos tyrėjų duomenimis,apytiksliai 50 proc. pacientų nutraukia antihipertenzinį gydymą 6 mėn.–4 m. laikotarpiu.Klinikinių perspektyviųjų tyrimų, kuriais būtųvertintas įvairių antihipertenzinių vaistų klasių vartojimo pastovumas, atlikta nedaug. Vienas iš tokių – 2007 m. Italijos tyrėjų aprašytas atsitiktinių imčių tyrimas, kuriuo įvertintas ne tik gydymo pastovumas vartojant įvairių grupių antihipertenzinius vaistus, bet ir nepertraukiamo gydymo įtaka arterinio kraujo spaudimo (AKS) kontrolei.

Tyrime dalyvavo 347 (196 vyrai ir 151 moteris) lengva ar vidutinio sunkumo arterine hipertenzija (AH) sergantys 8–80 metų pacientai, pastaruosius 6 mėn. nevartoję jokių antihipertenzinių vaistų, nesirgę didžiosiomis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (insultu, miokardo infarktu, širdies nepakankamumu, gyvybei pavojingais širdies ritmo sutrikimais), nejautrūs kurios nors antihipertenzinių vaistų grupės vaistams, taip pat neturintys indikacijų vartoti tik tam tikros grupės antihipertenzinius preparatus. Atsitiktine tvarka pacientai buvo suskirstyti į penkias gydymo grupes: angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI), angiotenzino receptorių blokatorių (ARB), kalcio kanalų blokatorių (KKB), diuretikų ir beta adrenoblokatorių (BAB). KKB grupės pacientai atsitiktine tvarka santykiu 1:1,5 buvo suskirstyti į lerkanidipino ir kitų KKB grupes. Pacientai buvo gydomi 24 mėn., tikrinami kas 6 mėn. Pacientams, kuriems per pirmuosius 6 gydymo mėn. sistolinis

AKS ženkliai (≥ 10 proc.) nesumažėjo, buvo paskirtas antras antihipertenzinis preparatas. Tiazidinį diuretiką ir KKB (ne lerkanidipiną), kaip pirmaeilius vaistus, vartojo lygios grupės pacientų – po 18,1 proc., mažesnė pacientų dalis vartojo AKFI ir BAB – po 17,5 proc., ARB vartojo 15,2 proc., lerkanidipiną – 13,2 proc. pacientų. 78,1 proc. pacientų visą stebėjimo laiką buvo gydomi vienu antihipertenziniu vaistu, kitiems pacientams tiksliniam AKS pasiekti skirta vaistų derinių. Po 24 mėn. ARB ir AKFI tebevartojančių pacientų dalis buvo didžiausia – atitinkamai 68,5 proc. ir 61,5 proc. Gydymą KKB, BAB ir tiazidiniu

diuretiku tęsė atitinkamai 51,6 proc., 48,8 proc. ir 34,4 proc. pacientų. Pagrindinė antihipertenzinio gydymo nutraukimo priežastis buvo nepageidaujamas vaistų poveikis, dėl ko apytiksliai dviem trečdaliams tiriamųjų nepasiektas tikslinis AKS. Ilgiausia vidutinė gydymo trukmė buvo ARB ir AKFI grupėse – atitinkamai 20,3 ± 9 mėn. ir 18,7 ± 8 mėn.; KKB, BAB ir tiazidiniai diuretikai buvo vartojami trumpiau – atitinkamai 17,9 ± 9 mėn., 15,8 ± 8 mėn. ir 14,1 ± 9 mėn. Palyginus tų pačių vaistų grupių atstovus, paaiškėjo, kad nė vienas ARB, AKFI, BAB ar diuretikas nebuvo vartojamas ilgiau nei kiti, tačiau, palyginus lerkanidipino ir kitų KKB vartojimo trukmę, nustatyta, kad lerkanidipino vartojimą tęsė daug didesnė dalis pacientų – 59,3 proc., kitus KKB nepertraukiamai vartojo 46,6 proc. pacientų. Nepertraukiamo gydymo logistinės regresijos modelyje, lyginant su ARB vartojimu, didžiausia dalis pacientų buvo linkę tęsti gydymą AKFI, kiek mažesnė – KKB, dar mažesnė – BAB ir tiazidiniu diuretiku. Lerkanidipiną vartoję pacientai tęsti gydymą buvo linkę labiau

negu gydomi kitais KKB. Su gydymo pastovumu buvo susijusi moteriškoji lytis, amžius ≥ 65 m., o su gydymo nutraukimu – būtinybė vartoti daugiau negu vieną vaisto dozę.

Sistolinio ir diastolinio AKS sumažėjimas ARB, AKFI ir KKB grupėse buvo tiesiogiai proporcingas nepertraukiamo medikamentų vartojimo dažnumui. Labiau AKS sumažėjo pacientams, kuriems po gydymo nutraukimo nebuvo paskirtas kitas antihipertenzinis vaistas. Nė vieno ARB, AKFI, BAB ar diuretiko vartojimas, lyginant tos pačios vaistų grupės medikamentus, nebuvo susijęs su geresne AKS kontrole, tačiau lerkanidipinas vėlgi išsiskyrė iš kitų KKB – 24 mėn. lerkanidipiną vartojusių pacientų

grupėje AKS sumažėjo labiau negu kitų KKB. Įdomią analizę atliko Australijos tyrėjai, išnagrinėję 2004–2006 m. antihipertenzinių vaistų užsakymus. Duomenų bazėje buvo nurodyta 48 690 pacientų, kuriems skirtas antihipertenzinis gydymas. 19 proc. pacientų antras vaistų receptas nebuvo išrašytas. Vidutinė nepertraukiamo antihipertenzinio gydymo trukmė – 20 mėn. Ilgiausiai vartojami antihipertenziniai vaistai buvo ARB ir AKFI – po 33 mėn. šių grupių preparatus tebevartojo atitinkamai 47 proc. ir 45 proc. pacientų. KKB nepertraukiamai vartojo gerokai mažiau pacientų – 31 proc., tačiau iš visų KKB lerkanidipinas buvo vartojamas ilgiausiai, taip pat didžiausia dalis pacientų tebevartojo vaistą po 3 mėn.

Taigi tyrimų rezultatai patvirtina, kad antihipertenzinis gydymas nutraukiamas rečiau, kai vartojamas vaistas gerai toleruojamas, o gydant nepertraukiamai geriau kontroliuojamas AKS. Tai patvirtina ir klinicistų pastebėjimas, kad nepageidaujamas antihipertenzinių vaistų poveikis daugeliui pacientų gyvenimo kokybę pablogina labiau negu padidėjęs AKS. Nepertraukiamas antihipertenzinis gydymas labia priklauso nuo vaisto toleravimo ir gali smarkiai skirtis tiek vartojant atskirų antihipertenzinių klasių medikamentus, tiek atskirus tos pačios farmakologinės šeimos preparatus. KKB grupėje išsiskiria lerkanidipinas – jis gerai toleruojamas, taigi jį vartojantys pacientai stropiau laikosi ilgalaikio antihipertenzinio gydymo režimo.

 

Parengė gyd. S. Bučytė