Gyd. Jokūbas Fišas

Vilniaus universitetinė slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė

Medicinos diagnostikos centras

 

Modernios medicinos ir sveikos gyvensenos įpročių, kurie, beje, taip pat kilo iš naujausių biologijos atradimų (bei senovinės rytietiškos tradicijos), dėka pavyko gerokai padidinti gyvenimo trukmę. Pasenusi populiacija įsakmiai pareikalavo sukurti specifinę mediciną, kuri tenkintų jos poreikius, kadangi tikslas yra ne amžiaus ilgumas per se, o vyresniųjų žmonių gyvenimo kokybė. Taip atsirado gerontologija ir jos dukra – geriatrija. Lėtas šių mokslo sričių vystymasis pastaraisiais metais įgavo ypatingą pagreitį, ką liudija vakarų medicinos mokslo dreifas į gerontologinių specialybių pusę, svarbių atradimų bei gausios literatūros atsiradimas [1,2,3].

Šiame straipsnyje norėta iš praktikos neurologo pozicijos pažvelgti į kai kurias labai aktualias Lietuvoje vyresniojo amžiaus pacientų farmakoterapijos problemas bei kai kuriuos nozologinius vienetus klasifikaciniu, diagnostiniu ir gydomuoju aspektu. Tikimasi, kad straipsnyje išdėstyti teiginiai sužadins susidomėjimą šia itin svarbia tematika ir įžiebs diskusiją įvairiais čia minimais klausimais.

 

Visuomenės senėjimo problemos aktualumas

 

Visuomenės senėjimas yra svarbiausia naujausiųjų laikų biologinė problema. Pasaulinės sveikatos organizacijos asamblėjos senėjimui skirtos sesijos duomenimis pažengusiose šalyse senų žmonių yra 12–23 proc., besivystančiose – 4–7 proc. Seni žmonės tai asmenys nuo 75 m. amžiaus. 60–69 m. amžiaus gyventojų grupėje 100 moterų tenka 74 vyrai, o tarp vyresnių kaip 80 m. amžiaus asmenų – 48–53 vyrai. Numatoma, kad tokia tendencija tarp skirtingų vyresnio amžiaus žmonių lyčių išliks ir ateityje. Pagal demografinius rodiklius Lietuvą galima priskirti prie “senų” valstybių, kadangi čia nepalankiai derinasi greiti senėjimo procesai, praktiškai nulinis reprodukcijos ir jaunų žmonių emigracija. Šiuo metu Lietuvoje gyvena per 700 000 žmonių vyresnių kaip 60 m. amžiaus, jie sudaro 20,4 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Šiuo metu pagyvenusių žmonių yra 15 proc. daugiau negu vaikų. Pagyvenusių žmonių 1995–2003 m. padaugėjo daugiau nei 10 proc. 60 m. amžiaus riba yra peržengę kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris [4].

Šiuolaikinėje literatūroje ryškėja tendencija vieno amžiaus vyresnius žmones pagal jų sveikatos būklę ir socialinius rodiklius padalinti į “jaunus” senus ir “senus” senus. Pažengusiose šalyse “ jauni” seni sudaro 80–85 proc. visų žmonių vyresnių nei 60 m. amžiaus. Vyresnėse grupėse daugėja “ senų” senų, tačiau netgi tarp asmenų vyresnių nei 80 m. amžiaus daugelis neserga rimtomis ligomis ir gali būti priskirti “ jauniems” seniems. 2000 m. JAV vyresnių kaip 65 m. amžiaus žmonių buvo 12,4 proc., tuo tarpu 2030 m. numatoma, kad bus 20 proc., t.y. vienas penktadalis (!) [5]. Pagal europietiškas prognozes 2050 m. senyvo amžiaus žmonės sudarys 34,6 proc. bendro gyventojų skaičiaus [4].

Gyventojų pasenėjimo socialinė, ekonominės, medicininės ir psichologinės problemos

Gyventojų pasenėjimas iškėlė eilę socialinių, ekonominių, medicininių ir psichologinių problemų ir labai paskatino gerontologinių subspecialybių išsivystymą. Geriatrija reikalauja gerokai modifikuoti klinikinį mąstymą [6]. Vienas pagrindinių postulatų – normalus senėjimas nėra lydimas ligų (!). Senas žmogus kenčia ne nuo senatvės, o nuo ligos. Kita šios pacientų grupės ypatybė – vyresniajam amžiui būdingas lėtinis patologijos progresavimas. Ligoniams, perkopusiems 65 m. amžiaus ribą, lėtinė patologija 15 kartų dažnesnė nei 45 m. amžiaus pacientams. Trečias esminis momentas – multimorbidas, tad vyresniųjų pacientų sveikatos būklė reikalauja visapusiško ištyrimo. Gerontologinėje klinikoje stebimos grandininės reakcijos, kuomet vienos sistemos nepakankamumas sukelia kitos sistemos funkcinį sutrikimą. Labai svarbus yra onkologinis budrumas, kadangi dažnai onkologinis procesas vyresniam žmogui vystosi nebyliai, vaizdžiai kalbant, vyresni organai iš pradžių serga nesiskųsdami. Didžiulę svarbą turi psichinės būklės tyrimas. Gydymo efektyvumas glaudžiausiai susijęs su dėmesiu ligoniui, pakantumu jo nerimui, hipochondriškumui, afektams. Geriatrija yra sritis, kur lengviausia “nuslysti” į hipodiagnostiką arba ”pasiduoti” hiperdiagnostikai.