Oktenidinas, kaip veiklioji antiseptinė medžiaga, yra vartojamas medicinoje daugiau nei 30 metų. Su naujųjų antiseptikų atsiradimu prasidėjo ir žaizdų antiseptikos renesansas, kurį nulėmė kokybiškai nauji antiseptikai – ne tik veiksmingi, bet ir nežalojantys žmogaus audinių, nelėtinantys žaizdos gijimo. Be to, didėjantį žaizdų antiseptikų poreikį formuoja ir nuolatos augantis atsparumas esamiems bei naujai sukuriamiems antibiotikams, kurių pasiūla vis mažėja.
Šiandien turime gana aiškius kokybinius ir kiekybinius kriterijus antiseptikui įvertinti, kurie turėtų diktuoti tinkamo antiseptiko pasirinkimą ar bent jau padėtų gydytojui susidaryti aiškią ir teisingą nuomonę apie jam prieinamas antiseptines priemones (1 lentelė).
Antiseptikų citotoksiškumas ir veiksmingumas
Antiseptiko saugumą rodo biologinio suderinamumo indeksas, reiškiantis santykį tarp antiseptiko koncentracijos, prie kurios žūva 50 proc. fibroblastų, ir koncentracijos, kuri padeda gauti 3 log žingsnių mikroorganizmų kiekio redukciją. Mažesnė nei 1 indekso reikšmė rodo, kad citotoksinis poveikis prasideda nepasiekus antiseptinio poveikio. Kuo indekso reikšmė didesnė, tuo antiseptiko citotoksinis poveikis mažesnis (2 lentelė).
Antiseptiko veiksmingumas yra kiekybiškai vertinamas parametras, t. y. pagal Europos normose nustatytas metodikas privaloma pasiekti mikroorganizmų (bakterijų) kiekio sumažinimą ne mažiau kaip 4 log žingsniais (sunaikinti 99,99 proc. sukėlėjų) esant baltyminės taršos. Ne visos veikliosios medžiagos, istoriškai vartojamos žaizdų priežiūrai, pasižymi tokiomis savybėmis (pav. a) ir b)). Antiseptiko poveikis prieš gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas taip pat gali skirtis. Svarbu paminėti, kad alkoholinių tirpalų, dažų (briliantinio žaliojo, kalio permanganato ir kt.) naudojimas žaizdų gydymui yra nerekomenduotinas. Jų veiksmingumą ir naudą žaizdų gydymui patvirtinančių tyrimų nėra. Alkoholis bei oksiduojančios medžiagos džiovina žaizdą, sukelia skausmą pacientui.
Ikioperacinis paciento sanavimas ir operacinės žaizdos infekcijos profilaktika
Ikioperacinis paciento viso kūno prausimas ir nosies ertmės sanavimas, tyrimų duomenimis, reikšmingai sumažina operacinių žaizdų infekcijų (OŽI) dažnį. Taikomi sanavimo protokolai varijuoja, bet paprastai kūnas prausiamas antimikrobiniu prausikliu (losjonu) bei atliekama nosies ertmės dekontaminacija iki penkių dienų prieš operaciją. Auksiniu standartu buvo laikomas chlorheksidino prausiklio ir mupirocino nosies tepalo derinys, tačiau abiem šioms veikliosioms medžiagoms mikroorganizmai tampa atsparūs – literatūros duomenimis, nuo 5 iki 79 proc. MRSA padermių yra atsparios mupirocinui ir nuo 10 iki 80 proc. St. Aureus padermių yra atsparios chlorheksidinui. Tai ypač aktualu taikant universalią dekontaminaciją (t. y. pacientų sanavimą prieš tai neimant mėginio sukėlėjams nustatyti). Losjonas ir nosies gelis su oktenidinu dėl oktenidino veiksmingumo ir mikroorganizmų atsparumo jam nebuvimo yra tinkamos priemonės universaliam pacientų sanavimui prieš operaciją. Taikomas protokolas yra kūno prausimas Octenisan losjonu po dušu iki penkių dienų prieš operaciją vieną kartą per dieną ir nosies ertmės sanavimas Octenisan nosies geliu du kartus per dieną iki penkių dienų prieš operaciją. Kadangi sukėlėjai netampa atsparūs oktenidinui, šios priemonės leidžia taikyti universalų visų pacientų sanavimą prieš operaciją (be kolonizuotų pacientų atrankos). Huang ir bendraautorių (Huang et al. N Engl J Med 2013) tyrimo, kuriame dalyvavo 43 ligoninės (74256 pacientai), duomenimis, universali pacientų dekontaminacija buvo reikšmingai veiksmingesnė, lyginant su tiksline dekolonizacija (atranka ir dekolonizacija) bei atranka ir izoliavimu be dekontaminacijos. Universalios dekontaminacijos grupėje tiek MRSA kolonizacijos, tiek bet kokio patogeno sukeltų kraujo infekcijų rizika buvo reikšmingai mažesnė.
Parengė gyd. M. Danilevičius
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas” 2016m.,Nr.7
