ĮVADAS

 

Dideliais epidemiologiniais tyrimas įrodyta, kad hipertenzija yra nepriklausomas širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL), įskaitant insultą, miokardo infarktą, širdies nepakankamumą ir inkstų ligas, rizikos veiksnys (1). Nustatyta, kad sumažėjus sistoliniam kraujospūdžiui mažėja pirmine arterine hipertenzija ar izoliuota sistoline hipertenzija sergančių pacientų, įskaitant ir vyresnius, ŠKL rizika (2, 3). Hipertenzija yra dažna liga, o jos paplitimas didėja su amžiumi. Tyrimais nustatyta, kad daugiau nei du trečdaliai vyresnių kaip 65 metų pacientų serga hipertenzija (4). Be to, vyresniame amžiuje kraujospūdis dažnai sunkiau koreguojamas (5).

Dažniausiai padidėjus kraujospūdžiui diagnozuojama pirminė arterinė hipertenzija ir nenustatoma konkrečios jo padidėjimo priežasties. Svarbi problema yra ir izoliuota sistolinė hipertenzija, kai sistolinis kraujo spaudimas (SKS) >140 mm Hg, o diastolinis (DKS) – <90 mm Hg (3, 6). Pastaruoju metu izoliuotos sistolinės hipertenzijos paplitimas didėja (7). Vyresniems nei 50 metų pacientams SKS yra svarbesnis ŠKL (pvz., insulto) rizikos veiksnys nei DKS (3). Todėl šiems pacientams svarbiausia koreguoti padidėjusį SKS.

Dabartinės tarptautinės, Europos ir Amerikos hipertenzijos gydymo gairės rekomenduoja, kad vyresnių pacientų hipertenzijos gydymas būtų grindžiamas tais pačiais bendros populiacijos gydymo principais, t. y. tikslinis SKS turėtų būti <140 mm Hg, o DKS <90 (3) ar <80 mm Hg (8). Mažesnės AKS reikšmės (<130/80 mm Hg) rekomenduojamos cukriniu diabetu ar inkstų ligomis sergantiems pacientams (3, 6, 8, 9). Gairėse pabrėžiama, kad norint koreguoti hipertenziją vyresnio amžiaus žmonėms dažnai prireikia dviejų ar daugiau vaistų derinio (3, 6, 8, 9).

Angiotenzino II 1 tipo receptorių blokatoriai (ARB) yra viena iš vaistų nuo hipertenzijos klasių, jie veiksmingi ir saugūs vyresniems pacientams (10–19). Olmesartano medoksomilis (Mesar) yra selektyvus ARB, pasižymintis nuo dozės priklausomu, ilgai trunkančiu kraujospūdį mažinančiu poveikiu (20–23). Jo veiksmingumas įrodytas gydant ne tik bendrą hipertenzija sergančių pacientų populiaciją, bet ir vyresnius pacientus. Šiame straipsnyje pateikiami 2 atsitiktinių imčių, dvigubai slaptų tarptautinių tyrimų, atliktų su pastarosios grupės pacientais, gydytais olmesartanu, veiksmingumo duomenys (24, 25). Saugumo duomenys gauti analizuojant 1646 pacientų, kurių amžius >65 m., duomenis (integruota saugumo analizė).

 

OLMESARTANO VEIKSMINGUMAS VYRESNIEMS PACIENTAMS, SERGANTIEMS PIRMINE ARTERINE HIPERTENZIJA

 

Tyrime dalyvavo 441 pacientas (amžius >65 m.), sergantis pirmine arterine hipertenzija.Vidutinis DKS sėdint (sDKS) buvo 100–114 mm Hg, o vidutinis SKS sėdint (sSKS) >150 mm Hg (24). Tyrimo trukmė – 52 savaitės. Tyrimo metu 251 pacientui skirta 20–40 mg/d. olmesartano, kitiems – 50–100 mg/d. losartano. Esant nepakankamam kraujospūdį mažinančiam vaistų poveikiui, pacientams papildomai buvo skiriama 12,5–25 mg hidrochlortiazido. Vidutinis sDKS reikšmingai sumažėjo po 1, 2, 4, 8, 16, 20, 28, 36, 44 ir 52 savaičių (p<0,0001 kiekvienu laikotarpiu, palyginti su pradiniu AKS). Po 12 gydymo savaičių vidutinis sDKS sumažėjimas, palyginti su pradiniu, olmesartano grupėje buvo 17,9 mm Hg, sSKS sumažėjimas – 23,9 mm Hg. Panašus sumažėjimas išliko ir po 52 gydymo savaičių (sDKS sumažėjo 22,0 mm Hg, sSKS – 27 mm Hg) (1 pav.). Paskutinio vizito metu 136 pacientai (54,2 proc.) tęsė gydymą pradine 20 mg/d. olmesartano doze; 51 pacientas (20,3 proc.) vartojo 40 mg/d. olmesartano; 41 (16,3 proc.) skirta 40 mg/d. olmesartano ir 12,5 mg hidrochlortiazido, o 20 (8,0 proc.) – 40 mg/d. olmesartano ir 25 mg hidrochlortiazido derinys. Olmesartano dozės padvigubinimas iki 40 mg/d. papildomai sumažino sDK 7,5 mm Hg. Po 52 gydymo savaičių atsakas į gydymą 20–40 mg/d. olmesartano su hidrochlortiazidu ar be jo užfi ksuotas 93 proc. Pacientų (2 pav.). Gydymas olmesartanu buvo panašiai veiksmingas 65–74 metų amžiaus grupės ir vyresnių nei 75 metų grupės pacientams.

 

 

Olmesartanas veiksmingai ir saugiai mažina kraujospūdį vyresniems pacientams

 

OLMESARTANO VEIKSMINGUMAS GYDANT VYRESNIŲ PACIENTŲ IZOLIUOTĄ SISTOLINĘ HIPERTENZIJĄ

 

Tyrime dalyvavo 417 vyresnio amžiaus (>65 m.) pacientų, sergančių izoliuota sistoline hipertenzija, kai sSKS >160 mm Hg, o sDKS <90 mm Hg (25). Tyrimo trukmė – 24 savaitės. 256 pacientams skirta 20–40 mg/d. olmesartano, kitiems – 10–20 mg 2 kartus per dieną nitrendipino. Reikalui esant kraujospūdžiui koreguoti papildomai skirta 12,5–25 mg hidrochlortiazido. Vidutinis sSKS olmesartano ir nitrendipino grupėje reikšmingai sumažėjo po 1, 2, 4, 8, 16, 20 ir 24 savaičių (p<0,0001, palyginti su pradiniu AKS). Po 12 gydymo savaičių vidutinis sSKS sumažėjimas, palyginti su pradiniu, olmesartano grupėje buvo 30,0 mm Hg, o nitrendipino grupėje 31,4 mm Hg (skirtumas statistiškai nereikšmingas). Šis sumažėjimas išliko ir po 24 gydymo savaičių (3 pav.). Vidutinis sDKS gydymo metu sumažėjo nedaug, skirtumas, palyginti su pradiniu AKS, buvo statistiškai nereikšmingas. Po 12 ir 24 savaičių vidutinis sDKS sumažėjimas olmesartano grupėje buvo atitinkamai 4,4 ir 6,2 mm Hg, nitrendipino grupėje – panašus, bet kiek mažesnis po 24 savaičių (skirtumas statistiškai nereikšmingas). Vartojant 20 mg olmesartano dozę, 29,8 proc. pacientų, sergančių izoliuota sistoline hipertenzija, paskutinio apsilankymo metu pavyko pasiekti tikslinį kraujospūdį. Daugumai pacientų reikėjo 40 mg/d. olmesartano dozės (38,0 proc.) ar papildomai hidrochlortiazido (30,2 proc.). Olmesartano dozės padvigubinimas (iki 40 mg/d.) papildomai sumažino sSKS 13,1 mm Hg. Prie 40 mg/d. olmesartano pridėjus 12,5 mg/d. hidrochlortiazido, sSKS sumažėjo dar 12,9 mm Hg, o pridėjus 25 mg hidrochlortiazido – 12,0 mm Hg. Po 24 gydymo savaičių atsakas į gydymą 20–40 mg/d. olmesartano su hidrochlortiazidu ar be jo užfi ksuotas 62,5 proc. pacientų – kiek didesnei daliai nei gydytų 10–20 mg nitrendipino 2 kartus per dieną su hidrochlortiazidu ar be jo (56,0 proc.) (4 pav.). Kaip ir pirmine arterine hipertenzija, taip ir izoliuota sistoline hipertenzija sergantiems gydymas olmesartanu buvo panašiai veiksmingas 65–74 metų ir vyresnių nei 75 metų grupėse.

 

 

Olmesartanas veiksmingai ir saugiai mažina kraujospūdį vyresniems pacientams

 

OLMESARTANO SAUGUMAS IR TOLERAVIMAS, GYDANT VYRESNIUS PACIENTUS

 

Abiejuose tyrimuose olmesartanas buvo gerai toleruojamas tiek skiriant monoterapiją, tiek ir derinant su hidrochlortiazidu. Pacientams, sergantiems izoliuota sistoline hipertenzija, kuriems skirta olmesartano, dažniausi nepageidaujami reiškiniai buvo rinofaringitas (3,5 proc.), bendras silpnumas (3,1 proc.), galvos skausmas (2,3 proc.), galvos svaigimas (2,0 proc.) ir kosulys (2,0 proc.). Sergantiems pirmine arterine hipertenzija dažniausi nepageidaujami reiškiniai buvo artralgija (5,2 proc.), šlapimo takų infekcija (4,0 proc.), galvos skausmas (3,6 proc.), rinofaringitas (3,2 proc.), hipercholesterolemija (3,2 proc.) ir galvos svaigimas (2,0 proc.). Vis dėlto reikia pasakyti, kad tik galvos skausmas, svaigimas, kosulys ir šlapimo takų infekcija galimai buvo susiję su gydymu vaistu.

Olmesartano saugumas vyresniems pacientams taip pat įvertintas atlikus 11 tyrimų duomenų integruotą analizę (n=1646) (26). Iš visų pacientų 976 vyresniems nei 65 metų vienerius metus ar ilgiau skirtas gydymas tik olmesartanu arba jo deriniu su hidrochlortiazidu: 742 pacientams skirta 20 mg/d. olmesartano;  99 – 20 mg/d. olmesartano ir hidrochlortiazido; 464 – 40 mg/d. olmesartano; 316 – 40 mg/d. olmesartano ir hidrochlortiazido; 85 – placebo. Dažniausi nepageidaujami reiškiniai, susiję su vaisto vartojimu, buvo tie patys, kurie nurodyti anksčiau, ir bronchitas. Beveik visi nepageidaujami reiškiniai buvo lengvi ar vidutinio sunkumo. Gydymo sukelti nepageidaujami reiškiniai užfi ksuoti tik 4 proc. pacientų 20 mg/d. olmesartano grupėje ir 5 proc. 40 mg/d. olmesartano grupėje.

Papildomas hidrochortiazido vartojimas labai nežymiai padidino nepageidaujamų reiškinių dažnį. Tik mažiau nei 1 proc. pacientų nutraukė gydymą olmesartanu dėl nepageidaujamų reiškinių. Pacientų, vyresnių nei 75 metai, grupėje nepageidaujamų reiškinių dažnis buvo panašus kaip ir bendroje vyresnių žmonių populiacijoje.

 

APIBENDRINIMAS

 

Epidemiologiniais tyrimais aiškiai įrodytas ryšys tarp padidėjusio arterinio kraujospūdžio (ypač sistolinio, SKS) ir širdies bei kraujagyslių ligų (ŠKL), įskaitant insultą, bei mirštamumo dėl jų (27, 28). SKS sumažinimas gali sumažinti nepalankių širdies ir kraujagyslių sistemos įvykių riziką hipertenzija sergantiems pacientams, įskaitant ir vyresnius asmenis, sergančius pirmine arterine hipertenzija ar izoliuota sistoline hipertenzija (2, 3).

Veiksmingas hipertenzijos gydymas reikšmingai sumažina pacientų sergamumą ŠKL ir mirštamumą dėl jų: 40 proc. sumažėja insulto rizika, 15–25 proc. Miokardo infarkto ir >50 proc. – širdies nepakankamumo rizika (29).

Daugelio tyrimų duomenys leidžia teigti, kad vyresni pacientai dažnai nepasiekia tikslinių kraujospūdžio reikšmių. Vieno tyrimo duomenimis, net penktadalis vyresnių pacientų iš viso nebuvo gydyti vaistais nuo hipertenzijos, o tarp gydytų tik 31 proc. pavyko adekvačiai koreguoti kraujospūdį (<140/90 mm Hg) (30).

Tokie duomenys akcentuoja veiksmingų ir gerai toleruojamų vaistų poreikį. Tyrimais įrodyta, kad olmesartano medoksomilis (mesar/9156">Mesar) yra veiksmingas angiotenzino receptorių blokatorių klasės vaistas, gydant vyresnius pacientus, sergančius tiek pirmine arterine, tiek izoliuota sistoline hipertenzija. Pirmos grupės pacientams olmesartanas veiksmingai sumažina tiek sistolinį, tiek diastolinį kraujospūdį, o antros grupės – sistolinį kraujospūdį (diastolinis būna nepadidėjęs, olmesartanas jo reikšmingai nesumažina). Be to, gydymas olmesartanu yra gerai toleruojamas, nepageidaujamų reiškinių dažnis skiriant 20–40 mg vaisto dozę kaip monoterapiją ar kartu su diuretikais panašus kaip placebo grupėse ir siekia 4–5 proc.

Taigi olmesartanas (mesar/9156">Mesar) – ilgai veikiantis ARB, yra puikus pasirinkimas vyresnio amžiaus pacientams, sergantiems pirmine arterine ar izoliuota sistoline hipertenzija, gydyti.

 

Parengė gyd. E. RINKŪNIENĖ

Žurnalas “Internistas”