+1
-0
+1

Ortopedijos ir reabilitacijos problemos

 

Ortopedija, kaip medicinos sritis, labai susijusi su ortopedijos technika, jos kompensavimo klausimais. Ar išspręsta iki galo ši problema Lietuvoje – neverta ir klausti. Tačiau kaip sprendžiama? Ne mažiau svarbu užtikrinti medicininės reabilitacijos paslaugų kokybę ir sąsajas su profesine bei socialine reabilitacija. Taip pat būtina aprūpinti neįgalius žmones būtinomis techninės pagalbos priemonėmis vykdant medicininę jų reabilitaciją. Vakarų Europos šalyse ortopedijos ir kompensacinei technikai bei surdotechnikai skiriama tiek lėšų, kiek ir vaistams. Jeigu taip būtų Lietuvoje, finansavimą reikėtų didinti 6–7 kartus.

Tad kokia reali padėtis Lietuvoje šiose medicinos srityse, dažnai susijusiose ir su didelėmis išlaidomis ne tiek dėl priemonių ir paslaugų finansavimo, kiek dėl pasekmių – žmogaus nedarbingumo, neįgalumo?

 

Ortopedijos technikos kompensavimo klausimai

 

Ortopedija – tai labai konkrečiai apibrėžta medicinos sritis, kuri lyg ir, atrodytų, nesprendžia kokių ypatingų žmonių ugdymo, nuostatų formavimo klausimų. Tačiau tai sritis, su kuria per gyvenimą susiduria praktiškai visi žmonės. Vieni tik epizodiškai susipažįsta su ortopedijos technika, kiti, deja, neišvengiamai tampa tokių gaminių vartotojais visą savo gyvenimą.

Apie svarbius ortopedijos technikos kompensavimo klausimus 2008 m. pabaigoje įvyko pokalbis su Valstybinės ligonių kasos (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Ortopedijos technikos kompensavimo skyriaus vedėja Aira MEČĖJIENE.

 

Lietuvoje tarsi tapo taisykle – nelaimės akimirką, patyręs rimtus sužalojimus, kai reikia brangių ortopedinių paslaugų, mokesčius mokantis pilietis yra priverstas apeliuoti į privačių asmenų dosnumą ar ieškoti įvairių labdaros fondų paramos. Kažin, ar tokia žmonių gerumu grįsta socialinė apsauga vakarietiškai valstybei tinkama? Kokią vietą vaidina VLK prie SAM Ortopedijos technikos kompensavimo skyrius šių problemų sprendime?

 

Laikausi nuomonės, kad valstybė, teikdama prioritetus patiems svarbiausiems, sudėtingiausiems ligų atvejams, vykdo teisingą politiką ir ligoniai yra aprūpinami visomis reikalingomis priemonėmis, šiuo atveju – reikalingais protezais. Be abejo, visada yra taisytinų vietų. 2004 m. Valstybinė ligonių kasa perėmė iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ortopedijos techninių priemonių kompensavimą. Tais metais šioms priemonėms kompensuoti buvo skirta 23,4 mln. litų. 2005 m. – jau 2 mln. Lt daugiau (25,4 mln. Lt), 2006 m. – 28 mln. Lt, 2007 m. – 34,4 mln. Lt, 2008 m. – 40,5 mln. Lt, o 2009 metais numatoma skirti jau 46,3 mln. litų. 2005 m. apie 40 proc. ortopedijos gaminiams skiriamų lėšų teko sunkiausių ligonių, turinčių atramos- judamojo aparato negalią, priemonėms: protezams ir galūnių įtvarinėms sistemoms (aparatams).

Šios ortopedijos techninės priemonės nuo 2004 m. liepos 1 d. kompensuojamos pagal principą „pinigai paskui pacientą“, t.y. lėšos skiriamos tai paciento pasirinktai ortopedijos įmonei, kurioje jis įsigyja reikiamą priemonę. Šis principas buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų

komiteto nutarimu, išanalizavus to meto susidariusią padėtį. Šis išlaidų kompensavimo principas pirmiausia buvo pradėtas taikyti sudėtingiems ortopedijos gaminiams, kurie skiriami sunkiems ligoniams.

Kita vertus, protezai ir galūnių įtvarinės sistemos – brangiausi gaminiai, todėl taip buvo siekiama mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią ekonominį efektą.

 

Kiek iš viso Lietuvoje ortopedijos darbuotojų, dirbančių ortopedijos technikos įmonėse? Ar jų pakanka?

 

Iki 2004 metų ortopedinių gaminių kompensavimas priklausė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai. Valstybinei ligonių kasai pradėjus vykdyti veiklą, nuo 2004 metų turėjome sutartis su dešimčia įmonių, šiuo metu turime sutartis su dešimčia ortopedijos įmonių. Tiesa, praėjusiais metais turėjome dvylika sutarčių, bet viena įmonė dabar jau yra susijungusi su didesniąja, o dar viena nesudarė sutarties. Galima padaryti tokią išvadą, kad ortopedijos įmones taip pat veikia ekonominis sunkmetis.

Vertinti pagal statistinį bendrą darbuotojų skaičių įmonėse gal nelabai korektiška. Pirmiausia gal reikėtų kalbėti apie tai, kiek kokybiškai parengtų aukštos kvalifikacijos specialistų turime. Mano nuomone, tikrai galime pasidžiaugti specialistų kvalifikacija Lietuvoje. Ji yra pakankamai aukšta. Palyginti su kitomis Europos šalimis, kurios yra lyderės protezavimo srityje, jų atsiliepimai, išduodami sertifikatai ir pažymėjimai Lietuvos specialistams – protezuotojams bei technikams rodo, kad pastarųjų kvalifikacija yra aukšta. Gal reikėtų ortopedijos gaminių gamybos lygį vertinti ne pagal specialistų ar etatų skaičių, bet pagal jų kvalifikaciją.

 

Ar labai skiriasi administravimo ortopedijos technikos kompensavimo srityje principai nuo analogiškų užsienio institucijų?

 

Iš tikrųjų daugelyje pasaulio šalių ortopedinių gaminių kompensavimas panašus. Administravimo principai kai kuriose šalyse labai skiriasi. Tam tikri departamentai gali visiškai kitaip organizuoti ortopedinių gaminių aprūpinimą. Aprūpinimas tais gaminiais daugelyje šalių vyksta taip: gaminius pirmiausia įsigyja pacientai ir su tuos gaminius išdavusios įmonės sąskaita atvyksta į instituciją. Tada yra įvertinama, ar visą gaminio kainą būtina kompensuoti, įvertinama, ar visos gamyboje panaudotos papildomos detalės svarbios gydymo tikslui pasiekti. Vyksta, galima sakyti, visiškai atvirkštinis kompensavimo procesas.

 

Kokie pasikeitimai įvyko 2008 m. koordinuojant šalies ortopedijos įmonių veiklą?

 

2008 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo pakeistas Ortopedijos techninių priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašas – buvo nustatytos naujos kai kurių ortopedijos priemonių kainos. Taip siekiama pagerinti sudėtingų ortopedijos gaminių prieinamumą pacientams. Kai kurių ortopedijos techninių priemonių, pavyzdžiui, protezų, ortopedinės avalynės, gamybos išlaidos iki šiol buvo kur kas didesnės nei kompensuojamoji jų bazinė kaina. Dėl nuostolingos kainos ortopedijos įmonės nebuvo suinteresuotos gaminti sudėtingų ortopedijos priemonių, todėl jų poreikis buvo blogiau tenkinamas. Tačiau juk be ortopedinės avalynės, kaip ir be protezo, žmogus, turintis tam tikrų sveikatos sutrikimų, negali judėti.

Todėl imta tobulinti ortopedijos kainodaros sistemą – mažinti trumpai naudojamų priemonių, pagamintų mažesnėmis darbo sąnaudomis ir iš mažiau patvarių medžiagų (tokių poreikis geriausiai tenkinamas), bazinę kainą bei didinti bazinę kainą tų ortopedinių

priemonių, kurios gaminamos iš patvarių medžiagų (poreikis netenkinamas). Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų pakeitimo projektą parengė atsižvelgdami į šių priemonių gamybos sąnaudas, gamybos technologiją ir patvarumą. Projektas buvo aptartas ir suderintas su ortopedijos techninių priemonių gamintojais.

Sveikatos apsaugos ministrui jį patvirtinus, apie 30 proc. padidėjo individualiai gaminamos sudėtingos ortopedinės avalynės bazinė kaina, o ortopedijos gaminių, kurių paklausa ir gamyba didėja sparčiausiai, bazinės kainos šiek tiek sumažėjo. Ortopedijos techninių priemonių sąrašas pirmą kartą buvo keičiamas 2007 m. spalį. Tuomet buvo koreguojamas ortopedijos techninių priemonių skyrimo indikacijų sąrašas, pagal kurį šių priemonių bazinės kainos kompensuojamos 100 procentų. Patikslintas indikacijų sąrašas, kaip ir naujos bazinės kainos, buvo patvirtintas atsižvelgiant pirmiausia į sunkių ligonių poreikius ir leido pagerinti sudėtingų ortopedinių gaminių prieinamumą.

 

Kas šiandien keičiasi Lietuvos ortopedijos įmonių veikloje?

Didelę įtaką daro esama ir toliau dvejiems ateinantiems metams prognozuojama pasaulio, Baltijos šalių ir Lietuvos krizė ekonomikos srityje. Todėl tą situaciją reikia labai kritiškai vertinti, suvokti savo turimas galimybes ir pacientų poreikius. Dabar reikia stengtis, kad būtų pirmiausia aptarnaujami patys sunkiausi pacientai, kad jie nenukentėtų. Nors pinigų iš tikrųjų trūks.

 

Ar šiuo atveju nenukentės patys pažeidžiamiausi visuomenės nariai – vaikai ir vyresnieji pacientai?

Ar bus atsižvelgiama į amžiaus grupes, kam Valstybinė ligonių kasa ortopedinius gaminius kompensuos pirmiausia?

 

Pirmiausia atsižvelgiama į paciento diagnozės sudėtingumą. Ir kiek ta priemonė yra jam būtina. Ar jis gali be jos išsiversti ir gyventi visavertį gyvenimą, ar negali. Taigi pagrindinis kriterijus yra diagnozės ir paciento būklės sudėtingumas. Būtent tokiais principais nustatomi prioritetai.

 

Gal ką galėtų gauti patys pacientai – ortopedijos gaminių vartotojai ir jiems padedantys gamintojai iš surengtų socialinių labdaros akcijų? Ko dabar valstybė negali ir nesiruošia kompensuoti?

Galbūt tai galėtų prevencinė ortopedinių sutrikimų programa vaikams?

 

Ne paslaptis, kad nuolat mažinamas kompensuojamų gaminių procentas, yra kompensacijos laukimo eilė. Ortopedijos įmonių vadovai, siekdami išlaikyti kolektyvą, plėsti ar bent siekdami išlaikyti gamybą to paties lygio, jau nėra pajėgūs ir nebenori spręsti tam tikrų atskirų pacientų problemų. Bet būtiniausi gaminiai iš tikrųjų vaikams yra kompensuojami. Jeigu jau ne 100 procentų, tai bent jau 95 procentais.

 

Pastaruoju metu spaudoje gausu straipsnių apie sąmoningą vengimą vaikų globos namų auklėtiniams užsakyti kompensuojamus ortopedinius gaminius...

 

Neteko girdėti. Bet kuriuo atveju mano paaiškinimas būtų labai paprastas: tuos gaminius skiria gydantis gydytojas, ir visa atsakomybė tenka jam. Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą, ar teisingai yra organizuota sveikatos priežiūra tose gydymo ar slaugos įstaigose. Toliau – ortopedinių priemonių pritaikymas jau kaip gydymo priemonė. Jei ten nėra teisingai organizuotos gydymo priežiūros ar tiesiog blogai administruojama, tai, aišku, neigiamų pasekmių gali būti. Taip pat ir aptarnavimas ortopediniais gaminiais tokiu atveju yra prastesnis.

 

Jūs turbūt su ortopedijos gaminių vartotojais susiduriate per skundų nagrinėjimą?

 

Kol kas neturime tokių tradicijų – bendrauti su pacientais. Čia padėtų pacientų asociacijos. Yra neįgaliųjų organizacijos bei asociacijos, tačiau, kalbant apie ortopedijos gaminių vartotojus, pasigendama iniciatyvos iš jų pusės. Tokios asociacijos tikrai nėra, nors ji būtų naudinga ir pačiam gamintojui, būtų lengviau bendrauti su neįgaliaisiais, išgirsti jų nuomonę, pagaliau išgirsti ir savo darbo kokybės įvertinimą. Ir Valstybinei ligonių kasai būtų daug patogiau, jei būtų toks atgalinis ryšys. Ortopedijos gamintojai galėtų bendrauti su labai konkrečia pacientų grupe. Pastarieji išsakytų savo nuomonę, kadangi ortopediniai gaminiai kompensuojami konkrečiai būtent jiems.

Žurnalas "Gydymo menas"