Įvairių epidemiologinių tyrimų duomenimis, insultas lemia 3–7 proc. visų galvos svaigimo atvejų. Esant izo liuotam galvos svaigimui, insultas arba PSIP patvirtinamas tik 0,7 proc. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai dažniau nustatomi ligoniams, kurių pagrindinis simptomas – staiga atsiradęs pusiausvyros sutrikimas. Galvos svaigimas kartu su kitais neurologiniais simptomais pasitaiko iki 50 proc. insultu sergančių pacientų. Kadangi vidinės ausies kraujotaka taip pat priklauso galvos smegenų vertebrobaziliniam baseinui, svaigimas dėl kraujotakos sutrikimo gali turėti ne tik centrinio, bet ir periferinio svaigimo bruožų. Lietuvoje galvos smegenų kraujotakos sutrikimai pernelyg dažnai laikomi svaigimo priežastimi, ignoruojant dažnesnes periferines svaigimo priežastis, tačiau negalima pamiršti, kad kartais svaigimą iš tiesų sukelia kraujotakos sutrikimas, o diferencijuoti nėra lengva.
Įtarti insultą pirmiausia reikėtų tais atvejais, kai galvos svaigimas prasideda staiga ir jį lydi kiti neurologiniai simptomai, tokie kaip dvejinimasis akyse, dizartrija, disfagija, ataksija, vienpusis galūnių nusilpimas ir pan. Ūminiu vestibuliniu sindromu dažniau pasireiškia kraujotakos sutrikimai užpakalinės kaukolės duobės smegenų struktūrose. Smegenėlių infarkto simptomai kartais gali apsiriboti ūminiu galvos svaigimu, vėmimu, žvilgsnio sukeliamu nistagmu, ryškiu pusiausvyros sutrikimu be galūnių nusilpimo ar jutimų sutrikimo. Kraujosruvai smegenėlėse būdingas ūminis galvos skausmas, sunkus svaigimas, vėmimas, ryškus pusiausvyros sutrikimas, vienpusė ataksija, maži vyzdžiai, prakaitavimas, žvilgsnio ar VI galvinio nervo paralyžius. Wallenbergo sindromas (pailgųjų smegenų šoninis infarktas užpakalinės apatinės smegenėlių arterijos baseine) pasireiškia pusiausvyros sutrikimu – griuvimu į pažeidimo pusę, žvilgsnio sukeliamu nistagmu, ataksija, sukamojo pobūdžio svaigimu (angl. vertigo), Hornerio sindromu, kryžminiu paviršinių jutimų sutrikimu (pažeidimo pusėje veide ir priešingoje pusėje kojoje), pažeidimo pusės galūnių judesių koordinacijos sutrikimu. Esant nedideliems smegenėlių ir smegenų kamieno pažeidimams, židininės neurologinės simptomatikos gali ir nebūti, o klinika priminti vestibulinį neuritą.
Diferencijuojant itin svarbi anamnezė ir objektyvaus ištyrimo duomenys. Dėl prastos skiriamosios gebos galvos kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimas dažniausiai nerodo ūminės išemijos užpakalinės kaukolės duobės struktūrose, todėl esant normaliems KT rezultatams galvos smegenų infarktas vertebrobaziliniame baseine negali būti paneigtas. Magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas yra daug jautresnis smegenų kamieno ir smegenėlių išeminiams pažeidimams nustatyti, ypač atliekamas difuzijos režimu, tačiau ne visada yra galimybių ir laiko jį atlikti priėmimo skyriuje. Jei kartu su galvos svaigimu pasireiškia galvos ar kaklo skausmas, vienpusis veido tirpimas (parestezijos), pacientą reikia ištirti dėl galimos slankstelinės arterijos disekacijos (reikalingas kaklo arterijų ultragarsinis tyrimas arba KT angiografija).
Kliniškai atskirti smegenų kamieno insultą nuo vestibulinio neurito padeda neurologinis tyrimas, nistagmo pobūdžio, krypties nustatymas ir staigaus galvos pasukimo (angl. head impulse) mėginys, kuriuo įvertinamas vestibulookulinis refleksas (VOR). Vestibulinio neurito ar kitokio periferinio vestibulinio pažeidimo atveju VOR yra sutrikęs, pasukant galvą į pažeidimo pusę. Normalus staigaus galvos pasukimo mėginys yra būdingas centriniam pažeidimui. 2009 metais pasiūlytas greito klinikinio ištyrimo protokolas HINTS atskirti smegenų infarktą nuo periferinio vestibulinio pažeidimo apima 3 akių judesių tyrimus: staigaus galvos pasukimo mėginį, nistagmo ir vertikalaus žvilgsnio nuokrypio (angl. skew deviation) įvertinimą.
Smegenų infarktui būdingas:
- normalus staigaus galvos pasukimo mėginys;
- patologinis centrinis nistagmas (spontaninis vertikalus arba žvilgsnio sukeliamas kintančios krypties nistagmas);
- vertikalus žvairumas (keičiasi akių padėtis vertikalioje plokštumoje atidengiant ir uždengiant akis).
HINTS protokolo jautrumas diferencijuojant centrinę ir periferinę galvos svaigimo kilmę yra 96,8–100 proc., specifiškumas – 96–98,5 proc. Jis net pranoksta magnetinio rezonanso tomografijos difuzijos režimu patikimumą ūminės ligos periodu.
Šaltinis: Žurnalo INTERNISTAS, priedas NEUROLOGIJOS AKTUALIJOS