Nežiūrint biologinio ir neurovizualinio ištyri­mo galimybių, daugiau negu pusės encefalito atve­jų priežasties nepavyksta nustatyti. Straipsnis nagri­nėja poinfekcinio encefalito atvejus, detalizuojant ūminį diseminuojantį encefalomielitą (ŪDEM) ir ūminį hemoraginį leukoencefalitą (ŪHLE). Poinfek­cinį encefalitą nuo CNS infekcinio pažeidimo ski­ria tai, kad nepavyksta identifikuoti infekcinio pa­togeno, nors kliniškai poinfekcinis encefalitas gali pasireikšti tipiškais infekcinės CNS ligos bruožais.

 

Ūminis diseminuojantis encefalomielitas – dažniausiai monofazinis uždegiminis demielinizuo­jantis CNS pažeidimas, prasidedantis kelių dienų ar savaičių (2–30 d.) laikotarpiu po virusinės infekcijos ar vakcinacijos. Manoma, kad ŪDEM – tai autoi­muninė patologija, aiškinama dviem mechanizmais: molekulinės mimikrijos fenomenu ir tiesioginiu he­matoencefalinio barjero pažeidimu infekciniais pa­togenais, kurie skatina antigenų prieš mieliną išsis­kyrimą. Kliniškai ŪDEM būdingi visi encefalito simptomai su neurologine židinine simptomatika, sąmonės sutrikimu, karščiavimu, kartais meningi­niais simptomais ir traukuliniu sindromu. Simpto­mai, kurie gali padėti atskirti ŪDEM nuo infekcinio encefalito – diseminuotos demielinizacijos reiški­niai: optinis neuritas, mielitas ir / ar ūminė polira­dikuloneuropatija.

 

Neurovizualiniai tyrimai. Būdingi T2 hipe­rintensiniai signalai, atsiradę vienu metu ir išsisėję daugiausiai supratentorinėje baltojoje medžiagoje abiejuose pusrutuliuose. Išskiriami 3 būdingiausi židinių variantai: a) smulkūs daugybiniai iki 5 mm; b) susiliejantys >5 mm; c) židiniai pamato nervi­nių mazgų srityje (pasitaiko iki 15–60 proc. suau­gusiųjų, sergančių ŪDEM – tai padeda atskirti nuo išsėtinės sklerozės). Židininio arba difuzinio mie­lito pobūdžio nugaros smegenų pažeidimai pasitai­ko 2/3 pacientų. Smegenų skysčio pokyčiai būna nespecifiniai (limfocitinė pleocitozė, nežymiai pa­didėjęs baltymo kiekis, normali gliukozės koncen­tracija, sterilūs pasėliai, kartais randamos oligoklo­ninės juostos).

 

Ūminis hemoraginis leukoencefalitas – retes­nis ir sunkesnis poinfekcinio encefalito variantas su žaibine pradžia ir hemoragijos požymiais baltojoje medžiagoje. Prasideda praėjus 1–20 d. po paprastos virusinės infekcijos arba vakcinacijos. Pasireiškia karščiavimu, koma, traukuliais, židininiais neu­rologiniais simptomais. Didėja smegenų skysčio spaudimas, atsiranda limfocitinė pleocitozė iki 1000 eritrocitų/μl, didėja baltymo kiekis iki 1–3 g/l. MRT randami platūs hiperintensiniai T1 ir T2 hemoragin­iai signalai abiejuose pusrutuliuose, kurie gali apimti gumburą, smegenų kamieną ir smegenėles.

 

Diferencinė diagnostika. Svarbu laiku atskirti ūminį infekcinį encefalitą nuo poinfekcinio ence­falito. Būtina ekskliuduoti visas dažniausias infek­cinio encefalito priežastis. Smegenų skystis turi būti tiriamas dėl Herpes simplex, Varicella zoster, Mycobacterium tuberculosis, Listeria monocy­togenes. Poinfekcinį encefalitą gali imituoti daug kitų CNS susirgimų: sisteminės ligos (Behçet liga, SRV, sarkoidozė); pirminiai ar antriniai smulkiųjų kraujagyslių vaskulitai; kraujagyslinės, toksinės ar leukoencefalopatijos; intrakraniniai navikai; para­neoplastiniai sindromai. Neaiškiais atvejais tenka atlikti smegenų biopsiją.

 

Gydymas turi būti pradėtas nedelsiant intensy­vios terapijos skyriuje. Svarbu išvengti intrakraninio spaudimo didėjimo. Kol kas nėra atlikta atsitiktinių imčių tyrimų dėl medikamentinio gydymo, tačiau re­komenduojami kortikosteroidai (metilprednizolono pulsinė terapija į/v. po 1 g 3–5 d.) su papildomais imunosupresantais ar be jų, pakaitinė plazmaferezė, intraveniniai imunoglobulinai.

Po poinfekcinio encefalito būtinas aktyvus klini­kinis ir neurovizualinis stebėjimas – apie 30 proc. pacientų po sunkaus demielinizacinio įvykio išsivysto išsėtinė sklerozė.

 

Parengė Olga Knoknerienė

LITERATŪRA

Sonneville R, et al. Update on investigation and management of postin­fectious encephalitis. Current Opinion in Neurology 2010;23(3):300-4.

 

Žurnalas “Internistas”

Erkinis encefalitas