Reumatoidinis artritas Lietuvos reumatologų asociacijos veikla 1967–2015 m. – kur link einame

 

Prof. Jolanta Dadonienė

Vilniaus universiteto MF, Visuomenės sveikatos institutas, VUL Santariškių klinikos, valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras. Sakoma, kad nežinodamas savo šaknų žmogus yra pasimetęs dabartyje ir bijo ateities. Todėl svarbu žinoti, kas mes esame ir kur link judame.

 

Savo šaknis mes randame septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai prof. J. Kupčinskas 1967 m. Kaune įsteigė Reumatologijos mokslinę draugiją ir buvo pirmasis jos vadovas. Šie metai turėtų būti laikomi Reumatologų draugijos įkūrimo data. Nuo 1970 m. iki 1993 m. draugijai vadovavo prof. A. Matulis, o nuo 1993 m. iki 2013 m. – prof. A. Venalis. Taigi 2017 m. Lietuvos reumatologai minės savo organizacijos 50 metų jubiliejų. Draugijos įsteigimas, matyt, sutapo su panašių draugijų steigimu Sovietų sąjungoje. Tai sąlygojo mažėjantis sergamumas reumatu ir naujos reumatinių ligų tyrimų kryptys pasaulyje – taip atsirado nauja mokslo šaka – reumatologija. Reumatologijos, kaip praktinės specialybės gimimo data Lietuvoje, – 1974 m., tais metais sveikatos apsaugos ministerijos specialybių sąraše reumatologija minima kaip atskira specialybė. Iki to laiko ji buvo kardiologijos dalis ir nagrinėjo iš esmės vieną problemą – reumatą. Dabar reumatologijos srityje darbuojasi 70 gydytojų, turinčių reumatologo licenziją (2014 m. duomenys). Reumatologijos kursas studentams Vilniaus universitete pradėtas dėstyti 1970 m. (prof. M. Krištopaitis, prof. P. Erelis), maždaug tuo pačiu metu ir Kaune. Reikia pasakyti, kad reumatologijos mokslo ir praktikos Lietuvoje apyaušriu, 1965 m., pasaulį išvydo unikalus ir iki šiol nepakartotas leidinys – dermatologijos prof. J. Lelio (1914–2011) 152 psl. monografija „Raudonoji vilkligė“. Prof. J. Lelys, pranokdamas laiką, aprašė antinuklearinius antikūnus, kurie dabar yra sisteminių ligų laboratorinės diagnostikos kertinis akmuo: „...Atrodo, kad perspektyviausios vadinamosios antinuklearinės reakcijos, kurios pagrįstos tuo, kad ląstelių branduoliai adsorbuoja ligonių, sergančių sistemine raudonąja vilklige, serumo globulininius faktorius. Įrodyta, kad ligonių globulininėje frakcijoje yra autoantikūnų dezoksiribonukleino rūgščiai...“ Pirmasis leidinys, skirtas studentams, – 1976 m. išleista doc. A. Baltuškevičiaus knyga „Sąnarių ligos“, t. y. pirmą kartą Lietuvoje viename leidinyje buvo aprašytos reumatinės ligos. Plėtojantis tyrimams reumatoidinio artrito ir sisteminių ligų srityje 1972 m. buvo pradėti tirti imunosupresantai ir imunostimuliatoriai. Prof. H. Guobys (1928–1986) reumatinių ligų spektrą ir imunosupresantų vartojimą to laikmečio pasaulio žinių mokslo lygmenyje aprašė knygoje „Reumatinės sąnarių ligos: diagnostika ir gydymas“. Autoimuninėms ligoms, gydymui gliukokortikoidais ir imunosupresantais buvo skirta prof. A. Matulio ir D. Stankaitienės knyga „Imuniniai sutrikimai ir imunoreguliuojančioji terapija reumatinių ligų metu“, išleista 1981 m. rusų kalba. Tai pirmoji knyga Lietuvoje šiuolaikiškai paaiškinanti imunosupresantų veikimą. Nepaisant geležinės uždangos ir politikoje, ir moksle tam tikri mokslo pasiekimai buvo akivaizdūs. Reumatoidinio faktoriaus nustatymas Latex metodu (išradimo autorė dr. D. Stankaitienė) buvo pripažintas tuometinėje Sovietų sąjungoje ir naudojamas iki 1990 m. kaip imunologinis laboratorinis būdas nustatyti reumatoidinį faktorių ir diagnozuoti reumatoidinį artritą. Reumatologijos mokslas ir mokymas nestokojo iškilių ir sudėtingo likimo asmenybių. Vienas jų – prof. P. Erelis, kuris nuo 1975 m. iki 1990 m. vienintelis dėstė reumatologiją Vilniaus universitete. Jis surinko mokslinę informaciją, aprašė ir susistemino 180 reumatinių ligų. Beje, šis skaičius tapo atspirties tašku, kai kalbama apie reumatinių ligų skaičių. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, reumatologija, kaip mokslo šaka, įsitvirtina klinikų ar katedrų pavadinimuose. Lietuvos sveikatos mokslų universitete reumatologijos dėstymui ir mokslui sėkmingai vadovauja prof. A. Baranauskaitė, o Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – prof. A. Venalis. Reumatologų mokslinė draugija 1995 m. perregistruojama ir pervadinama į Lietuvos reumatologų asociaciją, o jos veikla įgauna vis didesnį greitį. Bene svarbiausia Reumatologų asociacijos veikla – organizuojamos kasmetinės mokslinės konferencijos, kurios tradiciškai vyksta kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, 2013 m. surengta dvidešimtoji (pagrindiniai organizatoriai – prof. I. Butrimienė ir prof. A. Venalis). Šios tęstinės konferencijos pavadinimu „Vilniaus reumatologijos seminarai“ per dvidešimt vienerius metus sukvietė į Lietuvą garsiausias pasaulio reumatologijos asmenybes ir priartino šiuolaikinį mokslą prie gydytojo praktinės veiklos. Norėtųsi pabrėžti, kad šio renginio pastovumas, tęstinumas ir aukštas mokslinis lygis iš esmės prisideda prie reumatologijos mokslo žinių sklaidos Lietuvoje, o apie mus ir mūsų šalį tokiu būdu sužino pasaulio mokslo elitas. Lietuvos reumatologų asociacija, žengdama į brandų penkiasdešimtmetį, turi kuo didžiuotis. Reumatologija ne tik perima ir įdiegia pasaulines naujoves, bet siekia atradimų ir Lietuvos mokslo erdvėje.

 

Epidemiologija

Per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų buvo ištirti svarbiausių autoimuninių reumatinių ligų paplitimo ir sergamumo rodikliai. Remiantis epidemiologiniais tyrimais, atliktais 2006–2008 m., reumatoidinio artrito paplitimas Lietuvoje yra 0,55 proc., o spondiloartropatijos – 0,84 proc. [1]. Žinomas ir retų reumatinių ligų paplitimas: sisteminės raudonosios vilkligės – 0,02 proc., maždaug toks pat – ir visumos sisteminių vaskulitų.

 

Diagnozė, gydymas ir profilaktika

Vienas didžiausiųjų laimėjimų Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų – biologinės terapijos reumatinėms ligoms gydyti įdiegimas į praktiką. 2000 metais biologiniais vaistais buvo pradėti gydyti pirmieji pacientai, o šiuo metu penkiuose trečio lygio šalies centruose gydoma apie 800 pacientų. Biologinė terapija pateikė ir naujų iššūkių, kurių reumatologijos specialistai dar nebuvo patyrę, – tai latentinės tuberkuliozės suaktyvėjimo problema Rytų Europos endeminėje zonoje. Šis reiškinys lėmė svarbius mokslo ir praktikos rezultatus: pasiektas tarpdisciplinis reumatologų ir pulmonologų susitarimas, kaip diagnozuoti ir gydyti latentinę tuberkuliozės infekciją, kuri gali paūmėti reumatoidiniu artritu, ankiloziniu spondilitu ir psoriazine artropatija sergančius asmenis gydant tumoro nekrozės faktoriaus inhibitoriais. Žinant, kad Lietuvoje latentinė tuberkuliozė yra labai dažna būklė, tarpdisciplinis susitarimas ir jo praktinis įgyvendinimas garantuoja saugų biologinių vaistų vartojimą [2]. Dabar reumatinėms autoimuninėms ligoms gydyti Lietuvoje skiriami šie biologinės terapijos vaistai: infliksimabas (referentinis ir generinis), etanerceptas, adalimumabas, rituksimabas, tocilizumabas. Nekantriai laukiama vienintelio biologinio vaisto, registruoto sisteminei raudonajai vilkligei gydyti, belimumabo įtraukimo į centralizuotai perkamų vaistų sąrašą. Tikimės, jog netrukus turėsime galimybę gydyti ir retą ligą (vaskulitą) Wegenerio granulomatozę rituksimabu. Toks gydymo prieinamumas nepasiekiamas be nuolatinio Lietuvos reumatologų asociacijos darbo ir bendradarbiavimo su Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija bei Valstybine ligonių kasa. Taip gimė projektas „Fit for work“ (Pasiruošęs darbui), kurio tikslas – anksti skirti šiuolaikišką gydymą ir išsaugoti darbingumą sergantiems darbingo amžiaus pacientams. Labai svarbus vaidmuo šiame projekte tenka pacientų organizacijai „Lietuvos artrito asociacijai“ (vadovė O. Telyčėnienė). Šios organizacijos ilgametė nuosekli ir stabili veikla lėmė jos įtaką priimant sprendimus visuose lygmenyse. Lietuvos reumatologų asociacijos ir jų partnerių geranoriškumas, pozityvumas leido mums savo pacientams sukurti tokias gydymo sąlygas, kurios net kai kuriose Europos šalyse tebėra siekiamybė.

 

Mokymas ir informacijos sklaida

Reumatologijos kursas, kaip atskira disciplina, Vilniaus universitete dėstoma nuo 1993 m., tuo pačiu metu pradėta dėstyti ir Kauno medicinos universitete. Studentai gali naudotis ne viena mokomąja knyga ir medžiagos rinkiniais. 2008 m. dviejų tomų reumatologijos mokomoji medžiaga išleista Vilniuje, 2010 m. – LSMU Kaune. Kiekvienais metais abu didieji reumatologijos centrai priima į rezidentūros studijas po 2 išskirtinių gebėjimų rezidentus, kurių studijos trunka ketverius metus.

Ateities perspektyva

Perspektyva, tiriant autoimunines ligas, neabejotinai siejama su fundamentiniais šių ligų tyrinėjimais. Klinikiniai ir epidemiologiniai autoimuninių ligų aspektai buvo svarbus 20 amžiaus mokslo objektas ir svarbiausi epidemiologiniai rodikliai, klinikiniai ypatumai, apibūdinantys šias ligas, jau yra žinomi. Epidemiologiniai tyrimai leido išsamiai aprašyti reumatinių ligų klinikinį vaizdą, eigos ypatumus ir baigtis, gydymo galimybes ir jo sukeliamus pavojus. Ilgėjant pacientų ir žmonių gyvenimo trukmei apskritai, kyla naujų problemų, susijusių su vaistų sukeliamais šalutiniais reiškiniais, naujomis lydinčiosiomis ligomis. Atsiranda poreikis gilintis į ligos sukėlėjus ir patogenezinę ligos grandinę. Šiame amžiuje daugiausia dėmesio sulaukia naujos molekulės, kurios aktyviai dalyvauja autoimuninėje pažaidoje, o jų blokavimas, galima tikėtis, sukels ilgalaikę remisiją. Antra vertus, bandoma paveikti paties organizmo galimybes prisitaikyti prie ligos perprogramuojant savo ląsteles į organizmui savus audinius, galinčius užimti atgyvenusių ir pažeistų audinių vietą (kremzlės, kaulo, raumenų). Vienas iš reikšmingiausių šioje srityje yra ADIPOA projektas, vykdomas Europos Sąjungos lėšomis nuo 2010 m. kartu su kitomis vienuolika Europos Sąjungos šalių. Svarbiausias jo tikslas – sukurti gyvybingas kremzlės ląsteles iš riebalinio audinio ir klinikiniuose tyrimuose ištirti tokio gydymo metodo veiksmingumą bei saugumą. Kol ateities lūkesčiai taps praktine realybe, reikėtų paminėti ir kai kurias problemas, kurios tarsi pranyksta mūsų veiklos intensyviame ritme. Pasaulyje ir Lietuvoje pasigendama esminių mokslinių ir praktinių pokyčių osteoartrozės profilaktikos ir gydymo srityje. Progresas čia menkas, nepaisant Europos Sąjungos finansuojamų mokslo projektų. Profilaktikos priemonės ir laiku skirta reabilitacija galėtų būti priemonės, padedančios užkardyti šios luošinančios ligos progresavimą. Deja, Lietuvoje trūksta dėmesio šiai sričiai, o pasaulinė patirtis taip pat labai ribota. Suprasdama iš esmės palankius visuomenės bei sveikatos priežiūros pokyčius ir aplink save matydama didelį būrį jaunų žmonių, jų gebėjimą įgyti žinių, jas pritaikyti realioje situacijoje, neabejoju, kad Lietuvos reumatologų asociacija toliau judės kartu su pasauliniu mokslu ir dirbs praktikos gydytojų bei jų pacientų gerovės labui.