+1
-1
0

Save žalojantis elgesys: kas, kodėl, kur ir su kuo?

 

Dažnai pacientų elgesys nėra naudingas jų sveikatai (pvz., rūkymas ar besaikis valgymas), o kartais tas elgesys net gali sužaloti. Kai kada savojo kūno žalojimas gali būti paaiškintas kultūrinėmis elgesio tradicijomis, tuo tarpu kitais atvejais tai gali būti patologija. Taigi, kaip ir kurioje vietoje nubrėžti ribą?

 

Kas yra save žalojantis elgesys?

 

Tikriausiai geriausią save žalojančio elgesio apibrėžimą 1991 metais pateikė Winchel ir Stanley, kurie tokį elgesį apibūdino kaip sąmoningą norą sužaloti savo kūną, kai susižalojama be kitų asmenų pagalbos, susižalojimas yra pakankamai sunkus (pažeidžiami audiniai) ir lieka kokių nors pasekmių (tokių kaip randai). Čia nepriskiriami susižalojimai, atsiradę bandant nusižudyti ar siekiant seksualinio susijaudinimo.

Labiausiai paplitusios savęs žalojimo formos yra pjaustymasis ir deginimasis, bet taip pat būna savęs draskymasis, galvos trankymas, nuodijimasis, odos gnaibymas, kaulų laužymas, plaukų rovimas, gyjančių žaizdų žalojimas, dusinimasis ir kandžiojimasis.

 

Kas yra linkę save žaloti ?

 

  • Apie 1 proc. bendros populiacijos turi polinkį žalotis. Maždaug 1 iš 600 asmenų susižaloja taip, kad net prireikia gydyti stacionare. Dėl žalojimosi gali išsivystyti suicidinės mintys ar net (ypač sunkiais atvejais) baigtis mirtimi.

  • Palyginti su vyrais, moterys labiau linkusios save žaloti. Taip pat, remiantis naujausiais britų mokslininkų duomenimis, 1 iš 10 paauglių yra žalojęsis. Save žalojančių žmonių galima sutikti įvairiuose visuomenės sluoksniuose, bet seksualinėms mažumoms priskiriamų grupių nariai (pvz., homoseksualai, lesbietės) priklauso didesnės rizikos grupei.

  • Linkę save žaloti asmenys dažnai kenčia nuo depresijos, nerimo, mitybos sutrikimų, jų savivertė yra žemesnė.

  • Save žalojantis elgesys dažnai laikomas ligos simptomu: pavyzdžiui, tokiems asmenims diagnozuojamas ribinio tipo asmenybės sutrikimas. Tokiais atvejais iškyla klausimas: ar jie žalojasi todėl, kad serga, ar kitiems atrodo, jog jie serga todėl, kad save žaloja?

 

Kodėl žmonės save žaloja ?

 

• Labiausiai paplitusi priežastis, kuria mėgina teisintis save žalojantys žmonės, kad taip jie nuslopina įtampą. Savęs žalojimas taip pat gali turėti gynybinę reikšmę – kaip geriausias būdas įveikti nepakeliamą psichologinį skausmą ir taip pademonstruoti jį aplinkiniams. Noras žalotis taip pat gali kilti jaučiant emocinį sustingimą, dėl disociacinių sutrikimų ar derealizacijos.

• Save žalojantys asmenys dažnai šneka apie poreikį įgyti skaudinančių emocijų kontrolę ir „nevisavertę“ aplinką (t.y. kai bendraudami privačiai susiduria su partnerio nepatikimumu, neadekvačiomis ar ekstremaliomis jo reakcijomis). Taigi save žalojantis elgesys gali atspindėti problemas ar įtemptus santykius šeimoje arba su draugais. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tarp patyrusių prievartą (emocinę, fizinę ar seksualinę) savęs žalojimas yra tam tikra savęs kaltinimo ar bausmės forma.

• Save žalojantys asmenys sunkiai valdo emocijas ir yra impulsyvesni nei tie, kurie taip nesielgia.

 

Kaip atpa žinti savęs žalojimą?

 

Nekyla neaiškumų, kai buvo atliktas sąmoningas, tiesioginis fizinis susižeidimas. Pavyzdžiui, rankų susipjaustymas ar savęs daužymas plaktuku, be jokios abejonės, yra aiškūs savęs žalojimo veiksmai. Tokie dalykai, kaip persivalgymas, rūkymas, nesitreniravimas ir kt., taip pat yra žalingi (turintys atokiąsias pasekmes), tačiau tai nėra priskiriama elgesiui, kuriuo siekiama padaryti sau tiesioginę žalą. O kaip auskarai ir tatuiruotės? Ar tai nėra apgalvotas fizinis poveikis savo kūnui, siekiant tam tikrų konkrečių tikslų?

 

Auskarai /žiedai ant kūno ir tatuiruotės

 

Kai kurie sako, kad odos pjaustymas padeda jiems atsipalaiduoti nuo emocinio skausmo – o tai yra priskiriama save žalojančiam veiksmui. Kiti mėgaujasi prisismaigstę savo kūną metalo ir rašalu išsibadę/išsipaišę odą nenuplaunamais raštais. Ar šie veiksmai tarpusavyje susiję? Vokiečių psichologai Aglaja Stirn ir Andreas Hinz mano, kad tam tikrais atvejais – taip. Bendradarbiaudami su žurnalu „Taetowiermagazin“, jie apklausė 432 skaitytojus, kad surinktų kiek įmanoma daugiau informacijos apie jų tatuiravimosi bei žiedų vėrimosi patirtį bei motyvus. 119 (27 proc. apklaustųjų) dalyvių prisipažino pjaustęsi vaikystėje, o tai sudaro gerokai didesnę dalį nei visoje Vokietijos populiacijoje – 0,75 proc. Save žaloję apklaustieji skaitytojai buvo linkę atviriau papasakoti apie „blogus dalykus“, nutikusius jų gyvenime, ir apie ankstesnį netinkamą elgesį su savais kūnais, palyginti su tais, kurie niekada savęs nežalojo. Save žalojantys asmenys teigė, jog jie dažnai tatuiruodavo savo kūną ar vėrėsi auskarus/ žiedus tam, kad nuslopintų negatyvią patirtį, arba paprasčiausiai norėdami pajusti fizinį skausmą. Kitas paaiškinimas, jog savęs žalojimas ir tatuiravimasis/ auskarų/žiedų vėrimasis kai kuriais atvejais yra susiję, gali būti tas, kad daug save žalojančiųjų sakosi nustoję save pjaustyti po pirmo įsiverto auskaro ar įgytos tatuiruotės.

Apibendrinant galima teigti, kad ne visi, kurie siekia savo kūno pokyčių, turi kokių nors psichologinių problemų. Tačiau, kadangi kūno modifikavimo priemonės tapo madingos ir lengvai prieinamos, jos vis dažniau vartojamos vidiniams psichopatologiniams polinkiams, tokiems kaip savęs žalojimas, realizuoti ar susidoroti su patirtų psichologinių traumų pasekmėmis.

 

Kaip klasifikuojamas save žalojantis elgesys?

 

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas susižalojimą daro patologinį, o kas – kultūros atžvilgiu sankcionuotu. Visuomenėje sankcionuojami savęs žalojimai išskiriami į dvi grupes: ritualai ir praktika. Auskarų/žiedų vėrimasis, tatuiruotės ir kt. gali būti priskiriami bet kuriai iš minėtų grupių. Ritualus nuo praktikos skiria tai, jog jie atspindi gilias bendruomenės tradicijas, turi prasmingą simbolizmą ir rodo/ženklina, kad asmuo priklauso vienai ar kitai bendruomenei. Ritualai atliekami gydymo tikslais (paprastai primityviose kultūrose), dvasingumui išreikšti ir padėčiai visuomeniniuose sluoksniuose nurodyti. Praktika neturi kažkokių ypatingų prasmių ja užsiimantiems ir dažnai yra tiesiog užgaida. Praktikuojantys tokius dalykus atlieka tai norėdami gražiai atrodyti, pasipuošti, kartais tai rodo ryšį su tam tikra kultūrine grupe, o kartais – dėl suprantamų sveikatos/higieninių priežasčių. Nesankcionuotas visuomeniškai (patologinis) savęs žalojimas gali būti skiriamas į savižudišką elgesį, savęs luošinimą ar liguistą elgesį.

 

Trys save žalojančio elgesio komponentai

 

Kahan ir Pattison teigia (1983), kad, įvardijant save žalojantį elgesį, būtinos trys komponentės: tiesioginis ir sąmoningas; pavojingas (keliantis grėsmę gyvybei (letalus)) ir pasikartojantis. Save žalojantis elgesys turi būti tiesioginis ir sąmoningas, iš anksto apgalvotas elgesys; suplanuotas ir atliktas per trumpą laiką, pilnai suvokiant tokio elgesio žalą ir siekiant jos.

Pavojingumas (letališkumas) parodo mirties dėl tokių veiksmų tikimybę nedelsiant ar netolimoje ateityje. Letalūs veiksmai yra pasirenkami tuomet, kai tikrai siekiama mirties; numirti – dažniausiai toks asmens tikslas.

Pasikartojimas – vertindami šią komponentę, aiškinamės, ar tai vienkartinis veiksmas, ar kartojasi dažnai per tam tikrą laikotarpį. Nustatyti, kaip dažnai buvo atliekamas veiksmas, yra pakankamai paprasta.

 

Pagalba

 

Pirmiausia reikia pasirūpinti save žalojančio asmens saugumu, apžiūrėti žaizdas, suteikti reikiamą pagalbą. Bendraujant su tokiu asmeniu, reikia būti supratingam, nepykti. Su kai kuriais iš jų bendrauti nesudėtinga – jie noriai atsiveria, tačiau dauguma užsisklendę, nenori, varžosi bendrauti. Tokiu atveju neįkainojamą pagalbą gali suteikti tėvai, kiti artimieji ar draugai. Kalbant apie gydymą, siūlomi du pagalbos metodai – medikamentai ir psichoterapija. Dažniausiai skiriami antidepresantai ir nuotaikos stabilizatoriai. Šie vaistai yra pakankamai veiksmingi, tačiau greta to būtinas psichologinis gydymas, kad asmuo išmoktų efektyvių psichologinės gynybos strategijų. Dauguma besižalojančiųjų tokiu elgesiu išsivaduoja nuo nepakeliamos emocinės įtampos, taigi jiems reikia mokytis kitaip išreikšti jausmus. Tyrimai rodo, kad tokiais atvejais padeda problemų sprendimo terapija, dialektinė elgesio terapija, o taip pat ir kiti psichologinės pagalbos metodai bei įprasta medicininė slauga.

 

Parengė gyd. Algirdas Pilkauskas

 

Žurnalas „Gydymo menas“