Kvėpavimo organų ligos yra vienos dažniausių suaugusiųjų ir vaikų ligų, o įskaitant plaučių tuberkuliozę ir vėžį, – pačios dažniausios. Pavyzdžiui, bronchų astma yra pati dažniausia lėtinė vaikų ir antroji pagal dažnumą po LOPL suaugusiųjų lėtinė kvėpavimo sistemos liga. Ne rečiau žmones vargina ir ūminės kvėpavimo sistemos ligos: ūminis bronchitas, rinosinusitas, tracheitas, laringitas, pneumonija.

 

Sergamumui jomis būdingas sezoniškumas: protrūkiai būna šaltuoju ir drėgnuoju metų laiku: rudenį, žiemą, pavasarį, taip pat gripo epidemijų, kurios neturi nieko bendra su peršalimu, periodu.

Ūminių kvėpavimo sistemos ligų atsiradimą, kaip ir lėtinių paūmėjimus, lemia daugelis priežasčių ir veiksnių:

                    peršalimas;

                    infekcijos (ypač virusinės);

                    dulkės ir kitokie oro teršalai;

                    alergenai;

                    rūkymas;

                    imuniteto (bendrinio ir gleivinės IgA) disfunkcija.

Apie 80 proc. ūminių kvėpavimo sistemos ligų sukelia virusai, o virusines ligas gydyti antibakteriniais vaistais netikslinga, neracionalu. Lėtinių ligų paūmėjimus, priešingai, dažniau sukelia bakteriniai patogenai, ypač penicilinazei atsparių padermių.

Bet kurios kilmės ūminės ir lėtinės paūmėjusios kvėpavimo takų ligos pasireiškia kosuliu, skrepliavimu, kartais dusuliu, subfebriliu karščiavimu (aukštesnė temperatūra būdinga plaučių uždegimui, plaučių pūliniui). Dėl sustiprėjusios kvėpavimo takų gleivių gamybos pasunkėja kvėpavimas, gali atsirasti obstrukcijos požymių. Sustiprėjusia gleivių sekrecija pasireiškia dauguma ūminių ir paūmėjusių lėtinių kvėpavimo takų ligų: ūminis ir lėtinis bronchitas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, bronchų astma, cistinė fibrozė, bronchektazinė liga, tuberkuliozė ir kt. Ūminiu pradiniu ligos periodu gleivių sekrecija dažniausiai būna nedidelė, paskui sustiprėja ir sukelia kosulį, skrepliavimą, pasunkina kvėpavimą.

Subjektyvi ligonio savijauta labai priklauso nuo gleivių klampumo: jei gleivės skystokos, ligonis jų atkosti lengvai, bendra būklė išlieka nebloga; jei gleivės tirštos ir klampios, ligoniui sunku atkosėti, jos kemša kvėpavimo takus, gali sukelti arba pasunkinti jau esančią obstrukciją. Kvėpavimo takuose besikaupiančios gleivės yra gera terpė patogeniniams mikroorganizmams daugintis, sudaro prielaidas infekcijai progresuoti, komplikacijoms atsirasti, apsunkina gydymą.

Dėl šios priežasties ūminių ir lėtinių kvėpavimo takų gydymo struktūroje svarbus vaidmuo tenka gleivių sekreciją ir fizines bei chemines savybes keičiantiems vaistams.

Šios grupės vaistai veikia trejopai:

                    keičia gleivių gamybą (skatina arba slopina);

                    keičia gleivių sudėtį;

                    keičia gleivių sąveiką su kvėpavimo takų virpamuoju epiteliu, pagerina paties virpamojo epitelio pernašos mukociliarinę funkciją.

 Klinikiniai tyrimai ir medicinos praktika įrodo, kad gydymas jais gali reikšmingai pagerinti paciento subjektyvią būklę bei savijautą ir gyvenimo kokybę, o tai labai svarbu gydant bet kokią ligą.

Klinikinėje praktikoje kvėpavimo takų gleives veikiantys vaistai pagal veikimo mechanizmą skiriami į:

                    palengvinančius atkosėjimą;

                    mukolitikus;

                    mukokinetikus;

                    gleives reguliuojančius.

Atsikosėjimą lengvinantys vaistai didina mucinų sekreciją ir (arba) gleivių išsiskyrimą. Šiai vaistų grupei priskiriami ambroksolis, guaifenezinas, hipertoninis natrio chlorido tirpalas. Mukolitikai skystina gleives, mažina jų klampumą (N-acetilcisteinas, karbocisteinas, alfa dornazė arba rhDnazė). Mukokinetikai skatina gleivių judėjimą, palengvina gleivių slinktį kosint ir pagerina atkosėjimą. Šiems vaistams priskiriami bronchus plečiantys beta 2 adrenoreceptorių agonistai ir surfaktantas.

Vienas plačiausiai klinikinėje praktikoje vartojamų vaistų, veikiančių kvėpavimo takų gleivių funkciją, yra ambroksolis. Tai aštuntasis veiklusis bromheksino metabolitas. Ambroksolis yra aktyviai kvėpavimo takų gleives veikiantis preparatas, pasižymi mukociliarinį klirensą skatinančiu poveikiu.

 

Moksliniais tyrimais įrodytas veiksmingumas

 

Ambroksolio poveikis plačiai ištyrinėtas klinikiniuose tyrimuose, įvertintas jo veiksmingumas gydant įvairias kvėpavimo ligas, pasireiškiančias kvėpavimo takų gleivių hipersekrecija, pavyzdžiui, LOPL. Įrodyta, kad, vartojant ambroksolio, galima sumažinti lėtinio bronchito paūmėjimų dažnumą.

Įrodytas palankus ambroksolio poveikis ligoniams, sergantiems cistine fibroze, bronchų astma ir obstrukciniu bronchitu, naujagimių hialino membranų sindromo profilaktikai bei gydymui. Ambroksolio rekomenduojama skirti kartu su antioksidantais po krūtinės ląstos operacijų siekiant apsaugoti nuo bronchų ir plaučių komplikacijų.

Nustatytas ambroksolio veiksmingumas kompleksiškai gydant kai kurias kitas viršutinių kvėpavimo takų ligas ir plaučių alveolių proteinozę.

Ambroksolis veikia visus esminius kosulio ir kvėpavimo takų hipersekrecijos mechanizmus:

·         skystina gleives bei padeda jas pašalinti iš kvėpavimo takų ir taip gerina kvėpavimo takų virpamojo epitelio funkciją (mukociliarinį klirensą);

·         slopina uždegimą (uždegimo mediatorių citokinų, leukotrienų, histamino gamybą ir išsiskyrimą), veikia kai antioksidantas;

·         lokaliai slopina skausmą (blokuoja neuronų kalcio kanalus ir skausmo signalų plitimą jais);

·         pagerina antibiotikų patekimą į bronchų ir plaučių audinį;

·         gerina plaučių funkciją;

·         stimuliuoja surfaktanto sintezę;

·         saikingai išplečia bronchus.

Ambroksolis greitai ir veiksmingai palengvina, sušvelnina kosulį, veikdamas dvejopu būdu: skystindamas kvėpavimo takuose susikaupusias gleives bei skatindamas jų pasišalinimą. Sumažėja kosulio intensyvumas, pagerėja miegas ir paciento gyvenimo kokybė.

Ne taip kaip acetilcisteinas, kuris gali netgi sumažinti kai kurių antibakterinių vaistų aktyvumą, ambroksolis gerina antibiotikų skvarbą į plaučius, todėl padidina antibiotikoterapijos veiksmingumą, sumažina komplikacijų riziką.

Moksliniais klinikiniais tyrimais įrodytas mukokinetinis ir mukolitinis ambroksolio poveikis, nustatyta, kad ambroksolis skatina surfaktantų gamybą, slopina uždegimą, pasižymi antioksidaciniu ir vietiniu (lokaliu) analgeziniu poveikiu, todėl sumažina kvėpavimo takų dirglumą.

 

Mukokinetinis poveikis

Tyrimais su gyvūnais nustatyta, kad ambroksolis, priklausomai nuo dozės, reikšmingai padidino triušių ir jūrų kiaulyčių bronchų sekreciją ir kvėpavimo takų skysčių kiekį iki 9 val. po vaisto pavartojimo. Skiriamas į trachėją, priklausomai nuo dozės, ambroksolis padidino gleivių glikoproteinų sekreciją.

 

Poveikis kvėpavimo takų virpamajam epiteliui

Nustatyta, kad ambroksolis skatina kvėpavimo takų virpamojo epitelio aktyvumą, padidina virpamojo epitelio plaukelių virpesių dažnumą ir kvėpavimo takuose esančių kietųjų dalelių slinktį (pasišalinimą).

 

Poveikis surfaktanto sistemai

Kitus mukolitikus ambroksolis pranoksta platesniu terapinio poveikio spektru. Nustatyta, kad jis stimuliuoja plaučių surfaktantų sistemos funkciją. Surfaktantas sumažina alveolių ir bronchų gleivinės kibumą, trukdo uždegimo sekretui prikibti prie bronchų sienelių, todėl palengvėja gleivių atkosėjimas ir pasišalinimas iš kvėpavimo takų. Įrodyta, kad ambroksolis skatina surfaktanto gamybą II tipo alveolių ląstelėse. Tyrėjai nurodo, kad didesnis kiekis surfaktantų gali būti vienas svarbių apsaugos nuo A gripo virusinės infekcijos veiksnių.

 

Antioksidacinis poveikis

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ambroksolis slopina uždegimą ir laisvųjų deguonies radikalų susidarymą, pasižymi antioksidaciniu poveikiu, saugo nuo žalingo oksidacinio streso, sukeliamo laisvųjų radikalų, esančių tabako dūmuose, bei uždegimo ląstelių, kaip antai neutrofilų ir alveolėse esančių makrofagų, poveikio. Ambroksolis apsaugo nuo citotoksinių preparatų (pvz., doksorubicino) sukeliamos lipidų peroksidacijos.

 

Uždegimo slopinamasis poveikis

Uždegimą slopinančios ambroksolio savybės buvo nustatytos tyrimais su neutrofilais, makrofagais ir tukliosiomis ląstelėmis. Įrodyta, kad ambroksolis daro įtaką neutrofilų oksidaciniam ir proteoliziam histotoksiniam aktyvumui.

Ambroksolio uždegimą slopinantis poveikis įrodytas taikant ūminio plaučių pažeidimo modelį. Eksperimentiniame modelyje su pelėmis ambroksolis slopino gripo viruso dauginimąsi kvėpavimo takų sekrete ir labai pailgino gripo A virusu užkrėstų pelių gyvenimo trukmę.

 

Vietinis skausmo malšinamasis poveikis

Pirmą kartą ambroksolio skausmą malšinantis poveikis aprašytas 1977 m., bet tik neseniai nustatyta, kad ambroksolis analgeziškai veikia kaip stiprus neuronų potencialo atidaromų natrio (Na+) kanalų inhibitorius.

Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad ambroksolio sirupas nuo kosulio pasižymi ir papildomu gydomuoju poveikiu, nebūtinai sietinu su gleivinę veikiančia medžiaga: mažina kosulio sukeliamą gerklės dirginimą (43 proc.), mažina atskirų gerklės vietų dirginimą (15 proc.), slopina gerklės skausmą ir peršėjimą (28 proc.).

 

Saugumas

Ambroksolis klinikinėje praktikoje vartojamas nuo 1973 m., šio vaisto saugumas pagrįstas daugiau kaip 100 klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 15 tūkst. pacientų, bei per 4 789 563 pacientų metų sukaupta patirtimi. Nurodoma, kad, vartojant ambroksolį, galimi reti odos išbėrimo, pykinimo, vėmimo, pilvo skausmo, dispepsijos atvejai.

Ambroksolio saugumas išsamiai tirtas ir pastaraisiais metais. Įrodyta, kad ambroksolio saugumo charakteristikos labai palankios, jis gerai toleruojamas ir suaugusiųjų, ir vaikų.

 

Farmakokinetika

Ambroksolio preparatų gaminama įvairių vaistinių formų: švirkščiami į veną ir raumenis, granulės, tabletės, kapsulės, žvakutės ir geriamieji ilgesnio veikimo preparatai.

Didžioji dalis ambroksolio pasišalina biotransformacijos būdu. Ambroksolio oksidacinio metabolizmo reakcijose dalyvauja citochromas P450 3A4. Duomenų apie kliniškai reikšmingą ambroksolio sąveiką su kitais vaistais nėra.

 

Klinikinis veiksmingumas

Ambroksolio veiksmingumas patikimai įrodytas daugeliu mokslinių klinikinių tyrimų. Šis vaistas dažnai gydomi ūminėmis ir lėtinėmis bronchų bei plaučių ligomis sergantys ligoniai, kai sutrinka gleivių sekrecija ir pasišalinimas iš kvėpavimo takų.

Ambroksolis pasižymi sekretoliziniu, mukoliziniu, sekretomotoriniu poveikiu, atkuria kvėpavimo takų virpamojo epitelio fiziologinio klirenso mechanizmus, stabdo tiršto sekreto kaupimąsi ir mažina plaučių bei bronchų alveolių obstrukciją. Nustatyta, kad ambroksolis gali normalizuoti arba pagerinti natūralią kvėpavimo sistemos apsaugą nuo infekcijų. Jam būdingas uždegimą slopinantis ir antioksidacinis poveikis padeda pasiekti palankią uždegimo reakcijų pusiausvyrą, palengvina kosulio ir peršalimo simptomus. Ambroksolis pasižymi vietiniu analgeziniu poveikiu, veiksmingai malšina gerklės skausmą. Nustatyta, kad ambroksolis padidina antibiotikų koncentraciją plaučių audinyje ir gleivėse – tai unikali ambroksolio savybė.

 

 

Vaisto forma

Ambroksolis gaminamas įvairaus amžiaus pacientams priimtinų vaistinių formų:

                    flavamed/">Flavamed šnypščiosios tabletės, vyšnių skonio (vienintelė forma, vartojama du kartus per parą);

                    flavamed/">Flavamed tabletės (labai mažos), tinkamos vaikams;

                    flavamed/">Flavamed sirupas, aviečių skonio.

 

Parengė gyd. J. Kastys

Žurnalas "Farmacija ir laikas"