Skyrybos ir jų poveikis vaiko raidai bei sveikatai

Tėvas ir motina gimstančiam vaikui atstoja pirminę bendruomenę, nuo kurios nemažai priklauso sėkmingas tolesnis vaiko vystymasis, todėl skyrybos yra ne tik viena skaudžiausių patirčių gyvenime (antra po sutuoktinio mirties), bet ir vaiko psichinę būklę stipriai paveikianti patirtis. Skyrybos vaikui nėra staiga įvykęs faktas, o ilgas, besitęsiantis procesas. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka artimųjų ir specialistų tikslios žinios, tinkama pagalba. Ir tėvas, ir motina yra svarbūs darniam vaiko psichologiniam vystymuisi. Matydamas bendraujančius tėvus, vaikas mokosi įvairių socialinių įgūdžių: bendradarbiavimo, derybų, kompromiso meno ir pan. Besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams tenka daug skaudžių patirčių. Jiems reikia rasti naujus bendravimo su išsiskyrusiais tėvais būdus, susitaikyti su tuo, kad tėvai nebegyvena kartu, palaikyti ryšį su abiem tėvais, prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių.

Pasaulyje požiūris į santuoką ir šeimą sparčiai kinta. Tai atsispindi statistikoje. Dar XX amžiaus viduryje skyrybos buvo gana retas ir išskirtinis reiškinys. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1960 metais buvo 0,9 iš 1 tūkst. išsiskyrusių asmenų, o 2015 metais – 3,2, tai yra didžiausias skyrybų rodiklis tarp Europos Sąjungos narių. Vertinant santuokų ir ištuokų santykį, šiuo metu 100 santuokų Lietuvoje tenka 65 skyrybos. Taigi kasmet apie 10–16 tūkst. vaikų paliečia tėvų skyrybos [1].

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti literatūrą skyrybų poveikio vaiko psichinei sveikatai tema, aptarti įvairaus amžiaus vaikų patiriamus sunkumus yrant šeimai, pristatyti pagalbos principus, pateikti iliustratyvius klinikinius pavyzdžius iš Psichikos sveikatos centro praktikos.

 

Tėvų skyrybų įtaka vaikui

 

Skyrybos vaikui yra susijusios su neigiamais padariniais: stebimi miego, maitinimosi pokyčiai, padidėjęs nerimas, įvairios baimės, mokyklinio amžiaus vaikams kyla mokymosi sunkumų, pablogėja santykiai su bendraamžiais, dažnesnis vienatvės jausmas, nuotaikos svyravimai, elgesio problemos, žema savivertė, padažnėjęs piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, kokybiniai socialinių santykių pokyčiai, didesnis ateities santuokos nestabilumas [2, 3, 6, 10]. Simptomų ryškumas priklauso nuo apsauginių veiksnių. Apsauginių veiksnių kompleksinis poveikis vaiko, kurio tėvai išsiskyrė, sveikatai:  

Skyrybos

Stresą sukeliantys veiksniai

Suaugusiesiems:

Tapimas vienišu tėvu / vaiko globos ar kontakto su vaiku praradimas

Emocinės paramos netekimas

Besitęsiantis konfliktas su buvusiu sutuoktiniu

Ekonominiai sunkumai

Kiti stresą keliantys su skyrybomis susiję veiksniai

Vaikams:

Sumažėjusi tėvų parama ir kontrolė

Santykio su vienu iš tėvų nutrūkimas

Padariniai

Trumpalaikiai: miego, maitinimosi pokyčiai, nerimas, fobijos, mokymosi sunkumai, nuotaikos sutrikimai, elgesio problemos, piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis

Ilgalaikiai: problemos užmezgant ir palaikant santykius, nuotaikos sutrikimai

Apsauginiai veiksniai

Santuokos konfliktiškumo lygis, tėvų komunikacija, specialistų konsultacijos, tarpusavio palaikymo grupės

Skyrybų poveikis vaiko emocinei raidai ir psichopatologijos formavimuisi

 

Dauguma tyrimų patvirtina, kad skyrybos sietinos su padidėjusia psichopatologijos rizika vaikystėje ir suaugus. Tačiau svarbiausias psichopatologijos rizikos veiksnys – tarpasmeniniai tėvų konfliktai ir santykių nutraukimas. Kuo vaikas labiau įtraukiamas į tėvų konfliktus iki skyrybų, skiriantis ar po skyrybų, tuo didesnė psichopatologijos tikimybė. Šioje situacijoje svarbų vaidmenį atlieka tėvo (dažniausiai) išėjimas, suprastėjusi motinos ekonominė padėtis (jei vaikas lieka su mama); jei vaikas lieka su tėvu, galimi prieraišumo kokybės pokyčiai [2–5, 12].

Skyrybų poveikis nėra vertinamas vienareikšmiškai: dauguma tyrimų patvirtina žalą darniam vaiko psichologiniam funkcionavimui, kitu atveju skyrybos tampa palankesniu problemų sprendimo būdu, nes išvengiama buvusių konfliktų ar smurto. Yra duomenų, kad santykių kokybė prieš skyrybas koreliuojasi su tam tikromis skyrybų situacijomis: vaikai, prieš skyrybas gyvenę daugmaž nekonfliktinėje aplinkoje, į skyrybas reaguoja daug jautriau, palyginti su vaikais iš konfliktinių šeimų [12].

Lietuvoje atlikto tyrimo apie pradinių klasių moksleivių psichikos sveikatos veiksnius rezultatai rodo, kad gerokai didesnė dalis vaikų, kuriems diagnozuoti elgesio, emocijų sutrikimai, gyveno nepilnose šeimose, kur vaiką augino viena motina ar tėvas, šios šeimos dažniau priklausė rizikos šeimų grupei, o patys vaikai turėjo daugiau fizinės sveikatos problemų, buvo patyrę negatyvių gyvenimo įvykių ir išgyvenimų. Nepilna šeima vertintina kaip svarbus rizikos veiksnys psichikos sutrikimams formuotis [8].

 

Skyrybų etapai

 

Išskiriami 3 skyrybų proceso etapai:

  • pirmasis etapas: prasideda, kai galutinai nusprendžiama skirtis, iki 2 metų po skyrybų. Tuo metu tėvai išgyvena psichologinę krizę, todėl pašlyja santykiai su vaikais, jie dažniau turi elgesio problemų. Vaikams tuo metu sunkiausia būna pati skyrybų žinia ir vieno iš tėvų pasitraukimas iš namų;
  • antrasis etapas: pratinamasi prie pakitusių santykių su tėvais, prie galimų naujų tėvų partnerių. Vaikų būklė šiuo atveju gali būti nestabili;
  • trečiasis etapas: kai po išsiskyrimo nusistovi naujoji tvarka.

Kai kur šie pokyčiai aprašomi per Kübler-Ross išskirtas gedėjimo dėl artimųjų netekties fazes:

  • neigimas: vaikas sąmoningai ar mažiau sąmoningai negali priimti skyrybų fakto ir gyvena fantazijų pasaulyje;
  • pyktis: gali pasireikšti išoriškai eksteriorizuota agresija arba liūdesiu, depresijos požymiais (pvz., pykčio, nukreipto prieš save, išraiška);
  • derybos: į šią fazę ateinama suvokus, kad nei neigimas, nei pyktis nieko nekeičia;
  • depresija: pamažu susitaikoma, kad tėvų sprendimo kontroliuoti ar pakeisti neįmanoma. Pasireiškia liūdesys, neviltis, bejėgiškumas;
  • priėmimas: galutinai priimamas skyrybų faktas [6, 13].

 

 

Trumpalaikiai ir ilgalaikiai skyrybų padariniai

 

Skyrybų poveikis sukelia ilgalaikius ir trumpalaikius padarinius.

Trumpalaikiai padariniai apima laikotarpį, per kurį vaikas fiziškai prisitaiko prie tėvų išsiskyrimo, patiria netikrumą dėl ateities, ūmų buvusio gyvenimo ritmo praradimą. Toks poveikis būdingas visiems vaikams. Jis trunka  apytiksliai iki pusės metų.

Ilgalaikiai padariniai yra susiję su tam tikru psichologinės raidos pažeidimu ir gali pasireikšti jau suaugus sunkumais kuriant, puoselėjant santykius, nuotaikos sutrikimais [3].

 

Vaiko psichinės sveikatos veiksniai skiriantis tėvams

 

Vaiko psichinei būklei skiriantis tėvams įtaką daro daugelis svarbių veiksnių: vaiko amžius, lytis, tėvų finansinė padėtis, vaiko gebėjimas įveikti stresą, psichologinė pagalba vaikui, tėvų santykiai po skyrybų.

 

Vaiko amžius

Svarbus aspektas nagrinėjant skyrybų poveikį yra vaiko amžius: kuo mažesnis vaikas, tuo jam sunkiau suvokti tėvų ir savo vaidmenį. Dažnai vaikai kaltina save, bijo prarasti ne tik tą tėvą, kuris išeina gyventi kitur, bet ir kartu pasiliekantį, svajoja apie tėvų susitaikymą. Aprašyti skirtingo amžiaus vaikų reagavimo į tėvų skyrybas ypatumai:

  • ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniau reaguoja regresuodami į ankstesnę raidos fazę, taip pat sutrinka miegas, dažnesni pykčio proveržiai, pasireiškia stipresnis atsiskyrimo nerimas;
  • ikimokyklinio amžiaus vaikai ar pirmų klasių pradinukams būdingesni liūdesio, įvairių baimių simptomai;
  • 9–12 metų vaikai dažnai pradeda pykti ant vieno ar abiejų tėvų, prastėja mokymosi rezultatai, dėl tėvų skyrybų jie linkę kaltinti save;
  • paaugliai jaučiasi vieniši, liūdni, nesaugūs, prastėja mokymosi rezultatai, gali padidėti nusikalstamumo rizika. Tiesa, paaugliai jau turi ir didesnes galimybes įveikti skyrybų sukeltus sunkumus, adaptuotis prie pakitusios situacijos. Paaugliams dėl amžiaus savitumo didelę įtaką turi socialinė aplinka. Jei ji palanki, tai yra stiprus apsauginis veiksnys.

Apibendrinant svarbu paminėti bendrą tendenciją: kuo mažesnis yra vaikas, tuo padariniai jo psichinei sveikatai yra žalingesni [5, 6]. 1 lentelėje pateikti skirtingo amžiaus vaikams pasireiškiantys simptomai.

 

1 lentelė. Skyrybų metu vaikams pasireiškiantys emocinių sutrikimų požymiai

0–1 metų

Bendras dirglumas, stiprus atsiskyrimo nerimas, didesnis fizinio kontakto poreikis, maitinimosi, miego sutrikimai

1–3 metų

Atsiskyrimo nerimas, įvairios fobijos, tikai, stiprūs pykčio priepuoliai, miego sutrikimai

3–6 metų

Trauminės patirties pasireiškimas žaidybinėje veikloje, regresas tam tikroje raidos srityje, miego sutrikimai, verksmingumas, agresyvus elgesys

6–12 metų

Kaltė, liūdesys, somatiniai simptomai, mokymosi sutrikimai, nerimas, sustiprėję konfliktai tarp brolių ir sesių, nagų graužimas

12–18 metų

Gėda, kaltė, dėmesio koncentracijos sutrikimai, savęs žalojimas

 

 

Vaiko lytis

Nustatyta, kad, po skyrybų šeimą palikus tėvui, sūnums būdingi dažnesni ir ilgiau užsitęsę elgesio sutrikimai, palyginti su mergaitėmis. Stebimi ir prastesni mokymosi rezultatai. Mergaitėms būdingesni nerimo, depresijos simptomai [6].

 

Tolimieji skyrybų padariniai

 

Skyrybos paveikia ir vaikų gyvenimą suaugus – jie dažniau skiriasi. Viena vertus, skyrybas jie  naudoja kaip iš vaikystės žinomą sunkumų sprendimo būdą, antra vertus, skyrybos nėra tabu. Jei abu sutuoktiniai yra iš iširusių šeimų, santuokos pradžioje skyrybų rizika padidėja iki 500 kartų [10].

 

Potrauminio streso sutrikimas

 

Kai kuriais atvejais skyrybos tampa ir potrauminio streso sutrikimo priežastimi, ypač kai vaikas įtraukiamas į tėvų konfliktus, neturi galimybės susitikti su tėvu, kuris gyvena atskirai. Įvairiais amžiaus tarpsniais sutrikimo klinika skirsis. Kūdikiams bus būdingesnis bendras dirglumas, su fiziologija susiję sunkumai, ikimokyklinio amžiaus vaikams – trauminės patirties pasireiškimas žaidybinėje veikloje ar regresas tam tikroje raidos srityje, atsiskyrimo nerimas, miego sutrikimai, mokyklinio amžiaus vaikas dažniau reaguos kalte, liūdesiu, somatiniais simptomais, nerimu dėl ateities ar mokymosi sunkumais. Paaugliams būdingesnis gėdos, kaltės jausmas, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos sutrikimas, savęs žalojimas [9].

Įvairių šalių mokslinėje literatūroje ieškoma būdų, kaip padėti vaikams ir suaugusiesiems kuo sklandžiau įveikti skyrybas, išlaikyti kuo darnesnius šeimos santykius, net jei skyrybų prevencijos būdai neveikia ir pora apsisprendžia skirtis. Vaikams, patiriantiems ar patyrusiems skyrybas, reikalinga vaikų psichologo, o kartais ir vaikų psichiatro pagalba.

 

Klinikinių atvejų pavyzdžiai

 

Pirmasis atvejis

9 metų berniukas. Iš medicininės dokumentacijos žinoma, kad gimė ir pirmuosius metus augo konfliktuojančioje šeimoje; kai berniukui buvo 3 metai, šeima iširo (teisinių skyrybų nebuvo, nes pora nebuvo susituokusi). Praėjus mėnesiui po skyrybų, vaikui diagnozuota F95.0 trumpalaikis tikas, kartotinai konsultuojant po metų – F95.1 lėtiniai judesių arba balso tikai, Z63.8 emocinė įtampa šeimoje. Teismo psichiatrai ekspertai diagnozavo berniukui F93.8 kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (perdėto nerimo sutrikimas). Iš psichikos būklės aprašymo: berniukas įsitempęs, susikaustęs, emocijos slopinamos, veido išraiškoje atsispindi liūdesys. Žaisdamas vaikas išlieka susikaustęs, jo nedžiugina žaidimas. Berniuko neigiama nuostata tėvo atžvilgiu itin kategoriška, nemotyvuota.

Jau 5 metus tarp tėvų tęsiasi konfliktinė situacija, motina vengia dalytis vaikų priežiūra su tėvu, juo nepasitiki, abejoja jo kompetencija rūpintis vaikais. Rekomenduota teikti šeimai psichologines konsultacijas ir į problemą orientuotą terapiją, o vaikui – lankyti ilgalaikę psichoterapiją.

 

Antrasis atvejis

8 metų berniukas. Mama atvyko į konsultaciją skusdamasi epizodine agresija prieš mažesnį brolį, ypač grįžus iš atskirai skyrium gyvenančio tėvo, pasidarė itin dirglus, pradėjo graužti nagus. Skyrybos įvyko prieš maždaug mėnesį dėl sutuoktinio fizinio smurto. Vaikas su tėvu susitinka, tačiau berniuką susitikimai erzina, nes, anot berniuko, per juos tėvas visuomet kalba apie santykius su motina, bando išsiaiškinti, ar motina turi naujus romantinius santykius. Tęsiamos konsultacijos Psichikos sveikatos centre.

 

Trečiasis atvejis

12 metų mergaitė. Tėvai išsiskyrė prieš maždaug 11 metų, motinai laukiantis dukros. Iš pradžių tėvystės vyras nenorėjo pripažinti. Nustatyta, kad ši mergaitė – jo dukra. 10 metų tėvas vengė bendrauti su dukra. Pastaruoju metu kontakto siekia, tačiau mergaitę gąsdinančiu būdu: ateina į mokyklą ir bando išsivesti jėga; jei kur nors kartu nusiveda, palieka pavojingose gyvybei situacijose.

Vyksta teismo procesas dėl tėvo valdžios apribojimo. Mergaitė nurodo jo bijanti, nenorinti su juo bendrauti. Kliniškai mergaitei pasireiškė miego sutrikimai, sunkumai susikaupti ir mokytis, dažni pilvo ir galvos skausmai. Mergaitė lanko psichologo konsultacijas, vyksta šeimos terapija.

 

Klinikinių atvejų apibendrinimas

 

Visuose klinikinių atvejų pavyzdžiuose stebimi emocijų sutrikimų požymiai, palaikomi tėvų konfliktinės situacijos, ilgai besitęsiantys ir darantys žalą vaiko sveikam psichologiniam vystymuisi. Psichikos sveikatos centro specialistų teikiama kompleksinė pagalba dirbant ir su vaiku, ir su tėvais veikia kaip apsauginis veiksnys, sumažina ilgalaikių padarinių tikimybę.

 

Apibendrinimas

 

Klinikinėje praktikoje susiduriant su vaikais įvairiose jų gyvenimo situacijose, svarbu pastebėti jų emocinės ir fizinės būklės galimą ryšį su jų šeimos išgyvenimais. Pastebėjus funkcionavimo sutrikimus, vaikams būtina suteikti specializuotą pagalbq.

 

Pagalbos principai

 

  • Rekomenduotina, kad tėvai apie skyrybas praneštų tada, kai tvirtai apsisprendžia skirtis. Svarbu vaikus informuoti apie pokyčius iš anksto, ypač jei keičiama gyvenamoji vieta, darželis ar mokykla. Tai pranešti ir aptarti turėtų abu tėvai. Abu tėvai vaikui suprantama kalba turėtų paaiškinti, kokios priežastys lėmė jų sprendimą. Leisti vaikui klausti ir išsakyti savo nerimą, pagal galimybes atsakyti į vaiko klausimus. Ir tėvas, ir motina turi patvirtinti, kad skyrybos yra galutinis sprendimas, tačiau patikinti, kad, nors tėvai ir skiriasi, jie vaiką myli kaip ir anksčiau. Vaiko tėvams žinotina, kad jokiu būdu neleistina vaiko įtraukti į konfliktą ir kito sutuoktinio kaltinimą. Tokiu atveju vaiko psichologinė būklė labai pablogėja [11].
  • Skatinti, kad vaikui būtų sudarytos sąlygos aiškiems periodiniams susitikimams su tėvu, su kuriuo negyvenama nuolat. Vaiko psichinei sveikatai nepakeičiamą įtaką turi bendravimas su abiem tėvais, išskyrus išskirtines situacijas, tokias kaip įrodytas fizinis ar seksualinis smurtas. Abiem tėvams reikėtų vengti nepalankiai ar įžeidžiančiai atsiliepti apie buvusį sutuoktinį. Susitikimai turėtų būti organizuojami reguliariai, visoms pusėms žinomu metu. Vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, rutina yra saugumą teikiantis dalykas [11].
  • Grupių išsiskyrusiems tėvams lankymas, terapinių grupių vaikams ir paaugliams lankymas skyrybų krizei įveikti. Skyrybų streso įveikos tikslai galėtų būti: priimti skyrybų faktą, liautis kaltinus save, priimti skyrybų baigtinumą, realiai planuoti ateitį [5].
  • Prireikus – individuali palaikomoji psichoterapija.
  • Sveikos emocijų raidos stiprinimo galimybės: žaidimai, tinkami pagal amžiaus tarpsnio ypatumus, piešimas, pasakos, įvairios knygos, knygos, susijusios su patiriama situacija (čia būtų galima rekomenduoti Berger M., Gravillon I. Mano tėvai skiriasi, aš jaučiuosi sutrikęs, 2010), auklėjimo taktika, kalbėjimasis su vaiku [14].

 

Patarimai vaikams ir tėvams

 

Kai tėvai skiriasi, vaikams visuomet skauda dvasiškai, emociškai. Išsiskyrusių tėvų vaikams reikia prisitaikyti prie daugybės gyvenimo pokyčių. Vieniems tai pavyksta lengviau, kitiems – sunkiau. S. Lesinskienė (2011) aprašė keletą pagrindinių dalykų, kuriuos vaikams reikėtų žinoti apie tėvų skyrybas:

  • kurti šeimą ir gyventi kartu nusprendžia tėvai. Kai mato, kad nebegali, ar nebemoka, jie nusprendžia skirtis ir nebegyventi kartu. Tai tėvų sprendimas, ne vaiko;
  • išsiskirdami tėvai praranda vienas kitą kaip mylimuosius, kaip žmoną ir vyrą. Bet vaikas su tėvais nesiskiria. Vaikas visą savo gyvenimą turi tėtį ir mamą, tik išsiskyrę jie jau gyvena atskirai;
  • būtų gerai, jei tėvai po skyrybų sugebėtų kalbėtis ir tartis dėl vaikų reikalų. Jeigu mamai ir tėčiui pavyksta atleisti vienas kitam dėl nesutarimų ir sukelto skausmo, jie, nors ir nebėra vyras ir žmona, tačiau gali ir turėtų bendrauti kaip tėtis ir mama, nes jie visą gyvenimą yra ir bus savo vaikų tėvais. Kaip moteris ir vyras jie yra laisvi, bet kaip vaikų tėvai jie išlieka visuomet susiję. Tačiau kartais jie taip pyksta vienas ant kito ir nepaleidžia susikaupusių nuoskaudų, kad visai nebegali bendrauti. Tai emociškai labai apsunkina visų buvusios šeimos narių gyvenimą. Vaikams reikėtų pasistengti neįsitraukti ir neleisti būti įtrauktiems į tėvų tarpusavio besitęsiančius konfliktus;
  • išsiskyrusių tėvų vaikams sunku prisitaikyti prie pokyčių, tenka gyventi su vienu iš tėvų, o kitą matyti rečiau. Ką nors įprasto ir malonaus namų aplinkoje jie visuomet praranda. Iš pradžių to labai trūksta, tačiau visuomet ateina ir kažkas naujo, gero, smagaus. Jei dar neatėjo – ateis;
  • vaikui reikėtų pasistengti susitaikyti su pokyčiais išsiskyrus tėvams. Vaikui svarbu ir pabūti vienam, pamėginti suprasti, kas vyksta, ir kalbėtis apie tai su artimais žmonėmis, ir leisti sau išpykti, išverkti, išliūdėti, kad nereikėtų susikaupusių jausmų nešiotis savo mintyse ir kūne, gyventi toliau;
  • vaikai dažnai nori pakeisti tėvų elgesį ar sprendimus. Yra dalykų, kurių vaikas negali pakeisti: tai tėvų sprendimai ir atsakomybė. Bet padėti vienas kitam – kai liūdna, kai skauda, kai sunku – galime visada. Stenkimės būti jautresni, supratingesni ir atidesni sau ir draugams, jų nuotaikoms, išgyvenimams [16].

 

Rekomendacijos vaikų gydytojams

 

  • Supažindinti besiskiriančius tėvus su galimu poveikiu jų vaikams ir pagalbos galimybėmis skiriantis.
  • Svarbu įvertinti vaiko būklę. Pastebėjus emocinių sutrikimų požymius, vaiką ar paauglį reikėtų siųsti konsultuotis su psichologu ar vaikų ir paauglių psichiatru.
  • Šeimos terapijos galimybė.
  • Vaikų pagal skirtingas amžiaus grupes terapinės ar savitarpio pagalbos grupės, išsiskyrusiųjų savitarpio pagalbos grupės (pvz., Bendrakeleiviai). Socialinė ir teisinė pagalba pagal gyvenamąją vietą. Teisinės mediacijos galimybė.

 

 Loreta Jackevičienė*, Virginija Karalienė** Sigita Lesinskienė*** Sofja Vasiliauskienė*

*Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

** Karoliniškių poliklinikos Psichikos sveikatos centras

*** Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Psichiatrijos klinika

Literatūra

  1. http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Marriage_and_divorce_statistics.
  2. Amato RP. Research on Divorce: continuig trends and new developments. Journal of Marriage and Family, 2010;72:650-666.
  3. Amato RP. The consequences of divorce for adults and children. Journal of Marriage and Family, 2000;62:1269-1287.
  4. Amato RP, Sobolewski MJ. The effects of divorce and martial discord on adult children's psychological well-being. American sociological review, 2001; 66 (december), 900-921.
  5. Dovydaitienė M. Aštuonerių–dešimties metų vaikų požiūris į tėvų skyrybas. Psichologija. 2001;23:20-36.
  6. Dovydaitienė M. Skyrybų poveikio vaikui problema psichologijoje. Psichologija. 1994; 13:30-45.
  7. Fischer RL. Children in changing families: result of a pilot study of a program for children of separation and divorce, Family court review, 2005;37:240-256.
  8. Girdzijauskienė S., Lesinskienė S., ir kt. Pradinių klasių moksleivių psichikos sveikatos sutrikimų rizikos ir gerovės veiksniai. Visuomenės sveikata. 2007;4(39):27-33.
  9. Kiburtaitė G., Lesinskienė S. Potrauminio streso sutrikimo ypatumai skirtingais vaiko raidos periodais. Pediatrija. 2016;1(73):75-80.
  10. Kobus du Plooy, et al. Young adults perseption of coping with parental divorce: a retrospective study, Journal of divorce and remarriage, 2015;56:490-512.
  11. Moses ME. Helping children endure divorce. Tennessee Bar Journal. 2013;1:34-38.
  12. Rutter M, et al. Psychosocial Adversity and Resilience. Rutter's child and Adolescent psychiatry (fifth edition) 2008;25 chapter:377-387.
  13. Berger M, Gravillon I. Mano tėvai skiriasi, aš jaučiuosi sutrikęs. 2010.
  14. Lesinskienė S., Karalienė V. Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi. 2008. ŠMM, SPPC.
  15. Lesinskienė S. Teisės ir pareigos šeimoje. Patarimai psichologiniais klausimais. 2011; http://www.drasinkimeateiti.lt/: Mano teisės ir pareigos kasdieniniame gyvenime.