Torazemidas – diuretikas, kurį verta rinktis lėtiniu širdies nepakankamumu sergantiems pacientams

 Įvadas

Išsivysčiusiose šalyse net 1–2 proc. suaugusių­jų populiacijos serga lėtiniu širdies nepakankamu­mu (LŠN), o per 70 metų asmenų sergamumas vir­šija 10 proc. (1). Dažniausia LŠN priežastis – iše­minė širdies liga (IŠL), tačiau ne mažiau svarbios hipertenzija, kardiomiopatijos, širdies vožtuvų ligos, aritmijos, miokarditai, toksinių medžiagų poveikis, chemoterapija, kai kurios genetinės priežastys (2). LŠN lemia gyvenimo kokybės blogėjimą, funkcinio pajėgumo mažėjimą, o dekompensacijos epizodai – hospitalizavimą. Tai susiję su didelėmis sveikatos apsaugos išlaidomis ir padidėjusia mirštamumo ri­zika, mirtis dažniausiai ištinka dėl širdies siurblio nepakankamumo ar skilvelinių aritmijų.

Kilpiniai diuretikai yra LŠN simptominio gydy­mo pagrindas. Jie greitai ir reikšmingai sumažina LŠN simptomus, pagerina paciento fizinio krūvio toleravimą. Dažniausiai klinikinėje praktikoje ski­riami kilpiniai diuretikai yra furozemidas ir toraze­midas. Jie abu priklauso tai pačiai grupei, tačiau esa­ma svarių jų farmakologinio poveikio skirtumų. Ke­liuose tyrimuose analizuota, ar geresnės torazemido farmakokinetinės savybės, palyginti su furozemidu, lemia geresnes pacientų klinikines išeitis. Nustatyta, kad torazemidas, palyginti su furozemidu, sumaži­na tiek su LŠN susijusių hospitalizacijų dažnį, tiek ir jų trukmę, o tyrimas TORIC (angl. The Toraze­mide in Congestive Heart Failure) parodė, kad to­razemidas ne tik sumažina LŠN sergančių pacientų NYHA funkcinę klasę, bet ir 51,5 proc. sumažina šių pacientų mirštamumą, palyginti su furozemidu ar kitu diuretiku (3).

Taigi farmakologiniai furozemido ir torazemido skirtumai turi reikšmingos įtakos klinikiniams gy­dymo rezultatams, tai iškelia torazemidą į lyderio poziciją gydant LŠN.

 

Širdies nepakankamumo klinika

Pirminės stadijos LŠN sunku diagnozuoti, nes liga turi daug simptomų, kurių vieni labai specifi­niai, kiti – mažiau (1 lentelė), bet sergant lengvu LŠN, specifiškesnių simptomų (dusulys, paroksiz­minis naktinis dusulys) pasitaiko rečiau (4–8). Dau­guma simptomų susiję su druskų ir vandens susilai­kymu, todėl nėra specifiniai, periferinės edemos – taip pat. Sunkiau nustatyti specifiškesnius simpto­mus, pavyzdžiui, padidėjusį jungo venų spaudimą.