Vyresnio amžiaus šlapimo nelaikančių pacientų odos priežiūra

Įvadas

Oda (lot. cutis) – didžiausias žmogaus organas, dengian­tis visą kūną, saugantis jį nuo išorinės aplinkos ir atliekantis daug kitų funkcijų. Bendras žmogaus odos paviršiaus plo­tas – 1,6 m², svoris – apie 5 proc. viso kūno svorio. Atskiros jos dalys atlieka įvairias funkcijas, todėl odos išvaizda, jos storis ir savybės įvairiose kūno dalyse yra skirtingos. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų srityse) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose (padų srityje) storesnė – apie 3 mm. Vi­dutiniškai oda yra 1,5 mm storio. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis.

Atskirose odos vietose prakaito liaukų, nervų galūnių ir net gerųjų bakterijų kiekis yra skirtingas. Atsižvelgiant į įvairialypę odos struktūrą, skirtingoms kūno dalims rei­kalinga atitinkama priežiūra. Be to, yra keli odos tipai – sausa, riebi, mišri. Prižiūrint odą, reikia atsižvelgti į visus šiuos aspektus.

Pagrindinės odos funkcijos

Oda, tai organas, atliekantis keletą funkcijų:

  • organizmo apsauga – viena svarbiausių funkcijų. Oda saugo mus nuo išorės mechaninių, cheminių ir biologi­nių veiksnių, patogeninių mikroorganizmų, grybelių, virusų, ultravioletinių saulės spindulių;
  • termoreguliacija – kai šalta, susitraukia odos krauja­gyslės, pasišiaušia odą dengiantys plaukeliai. Kai karš­ta, kraujagyslės išsiplečia, suaktyvėjusios prakaito liau­kos išskiria prakaitą, kuris vėsina kūną;
  • ekskrecinė funkcija – manoma, kad per odos poras žmo­gaus organizmas pašalina net 3,5 karto daugiau toksi­nių medžiagų nei per inkstus ar žarnyną. Per odą vyks­ta vandens ir elektrolitų apykaita;
  • sensorinė funkcija – išorinių prisilietimo, skausmo, tem­peratūrinių, spaudimo impulsų priėmimas;
  • imuninė funkcija – didelis odos plotas kontaktuoja su įvairiais antigenais. Joje esančios putliosios ląstelės, iš granulių išskirdamos histaminą, hepariną, hialuroną, pa­skatina ir moduliuoja imuninius procesus. Langerhanso ląstelės funkcionuoja kaip epiderminiai makrofagai;
  • metabolinė funkcija – odoje vyksta vitamino D3, kera­tino, melanino, odos riebalų, prakaito sintezė. Joje kau­piasi vanduo (70 proc., poodyje – 10 proc.), cukrus (50– 75 proc.), neutralūs riebalai, angliavandenius skaidan­tys fermentai, druskos, mikroelementai. Sergant diabe­tu, odoje daugiau nei kraujyje susikaupia cukraus, išsi­vysto dermatozės – furunkulai, dilgėlinė;
  • rezorbcinė funkcija – įvairios medžiagos, pavyzdžiui, vaistai, į organizmą patenka per plaukų maišelius ir rie­balinių liaukų angas, tarpląstelinius tarpus. Odos rezorb­cinės savybės labai priklauso nuo epidermio drėgmės, kraujotakos, kontakto su medžiaga trukmės, preparato molekulinės masės, pH, koncentracijos. Medžiagų re­zorbciją galima pagerinti panaudojant elektroforezę ar ultragarsą;
  • estetinė funkcija – odos būklė lemia žmogaus išvaizdą, neretai ir savijautą, pasitikėjimą savimi.

Odos struktūra

Odą sudaro 3 sluoksniai – epidermis, tikroji oda (der­ma) ir poodis (hipoderma) (1 pav.). Oda atsinaujina per 3–4 savaites. Epidermis – išorinis sluoksnis, atliekantis apsauginę funkciją. Bėgant laikui, epidermio ląstelės apmiršta, pleis­kanojasi ir jas pakeičia naujos ląstelės. Epidermyje nėra kraujagyslių, jį maitina limfa, tekanti pro pamatinę mem­braną. Epidermis sudarytas iš 5 sluoksnių:

  • raginis sluoksnis, apie 0,03 mm (lot. stratum corneum) – 5–6 eilės suplokštėjusių, negyvų nebranduolių keratinu užpildytų ląstelių. Jos saugo organizmą nuo neigiamų aplinkos veiksnių ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Pažeis­tas raginis sluoksnis atsinaujina per 5 dienas. Apsaugi­nė odos plėvelė yra rūgšti (pH 4,8–5,8), bet dažnai va­lant spiritu, pH pasislenka į šarminę pusę, taip susilpnė­ja odos apsauginė funkcija;
  • blizgusis sluoksnis (lot. stratum lucidum) – sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas;
  • grūdėtasis sluoksnis (lot. stratum granulosum) – šiame sluoksnyje ląstelės pradeda ragėti;
  • dygliuotasis sluoksnis (lot. stratum spinosum) – suside­da iš 5–10 eilių, daugiakampės formos ląstelių su bran­duoliais. Šiame ir pamatiniame sluoksniuose yra Lan­gerhanso ląstelių, kurios gali fagocituoti imuninius kom­pleksus, antigenus;
  • pamatinis ląstelių sluoksnis (lot. stratum basale) – jame vyksta nuolatinis ląstelių dauginimasis. Tai vienintelis epidermyje gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis. Bė­gant metams, vykstant hormonų pokyčiams, patologi­niams procesams, dalijimasis lėtėja. Oda palaipsniui praranda gebėjimą atsinaujinti ir suplonėja. Todėl 60 metų moters epidermis triskart plonesnis už dvi­dešimtmetės. Šiame sluoksnyje yra melanino, kuris nulemia odos atspalvį.

Tikroji oda – sluoksnis, kuriame yra receptoriai, krau­jagyslės, nervai bei plaukų šaknys. Derma maitina epider­mį, nes pastarasis neturi kraujo indų. Poodinis audinys – tai jungiamojo audinio tinklas, pro kurį praeina kraujagyslės, nervai, o tarpai užpildyti rieba­linėmis ląstelėmis. Įvairiose kūno vietose jis yra nevienodo storio. Vokų, lūpų, ausų srityje jo nėra. Riebalinis sluoks­nis atlieka šilumos reguliavimo funkcijas, yra maisto me­džiagų sandėlis.

Odos struktūrą gali pažeisti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Vidiniai – tai organizmo senėjimas, vandens ir elektrolitų apykaitos sutrikimai, išoriniai – nepalankios oro sąlygos (vėjas, šaltis, ultravioletiniai saulės spinduliai), imo­bilizacija, epidermio nutrynimai dėl netinkamo apatinio tri­kotažo, kitų drabužių, šlapimas, išmatos, prakaitas, vanduo, prausimosi medžiagos ir pan.

Vyresnio amžiaus šlapimo nelaikančių pacientų odos priežiūraIšmatų ir šlapimo nelaikymo sukeliami odos pažeidimai

Nelaikymą patiriančių ir sauskelnes dėvinčių asmenų oda nuolat kontaktuoja su odą dirginančiu šlapimu ir / ar išmatomis. Pacientai rizikuoja turėti odos problemų sė­dmenų, klubų, genitalijų ir tarpvietės srityse. Pertekli­nė drėgmė sukelia paraudimą, sudirgina odą, skatina jos lupimąsi, grybelines bei bakterines infekcijas. Jei žmogus išsekęs, jam taikoma spindulinė terapija, daug laiko pralei­džia vežimėlyje ar lovoje, gali vystytis pragulos. Pragulas gydyti yra sudėtinga, todėl visada geriau skirti lėšų ir laiko jų profilaktikai, naudojant specialias odos priežiūros prie­mones, nei gydymui. Sauskelnių ir kitų priemonių naudojimas, nors apsaugo patalynę ir drabužius, gali pabloginti odos būklę, nes lei­džia šlapimui ir išmatoms kontaktuoti su oda. Tokiu atveju reikalinga speciali priežiūra. Dažniausios išmatų ar šlapimo nelaikančių pacientų odos problemos:

  • maceracija – per didelė drėgmė lemia odos maceraciją, ji tampa labai jautri. Bet koks spaudimas, trintis tampa pavojingas. Net švelnus sauskelnių, paklodžių trynima­sis gali pažeisti odą;
  • nelaikymo dermatitas – dažna odos būklė, susijusi su šlapimo / išmatų nelaikymu. Kitaip dar vadinamas vys­tyklų dermatitu. Ji paveikia visas amžiaus grupes nuo naujagimystės iki senatvės;
  • bakterinė infekcija – nelaikymas leidžia odos paviršiui kontaktuoti su šalinimo produktuose tarpstančiomis bak­terijomis. Tai ypač pavojinga vyresnio amžiaus pacien­tams, kurių oda išsausėjusi. Sausa oda gali skatinti bak­terijų augimą, nes mikroorganizmai į gilesnius sluoks­nius patenka per odos įtrūkimus. Tinkamomis sąlygo­mis bakterijos gali daugintis kas 20 min.;
  • kontaktas su ėdriomis / kaustinėmis medžiagomis – vie­na jų šlapime yra amoniakas. Jis didina odos pH ir lemia dirginimą. Amoniaku maitinasi ir bakterijos. Asmenys, nelaikantys ir išmatų, patenka į dar didesnę riziką;
  • grybelinės infekcijos – drėgna, šilta aplinka yra ideali patogeniniams grybams vešėti. Būdingas liepsnojančios raudonos spalvos niežtintis bėrimas, tuomet reikalingas antigrybelinis gydymas. Tokiu atveju galima naudoti an­tigrybelines pudras (nistatiną), jokiu būdu ne kūdikiams skirtą pudrą.

Kaip saugoti odą?

Odos priežiūros tikslas – palaikyti ją švarią, apsaugoti nuo išsausėjimo ir sudirginimo. Būtina prausti odą ir keisti prišlapintas sauskelnes ar iš karto po tuštinimosi. Odą reikia švelniai nusausinti rankš­luosčiu spaudžiant, bet jokiu būdu netrinti. Įprasti prausi­mo metodai gali išsausinti jautrią, lengvai pažeidžiamą odą. Palaikant tinkamą drėgmės lygį, oda tampa glotni ir elas­tinga, sustiprėja jos apsauginės funkcijos. Reikėtų naudo­ti odos nesausinančias, nedirginančias, be muilo priemo­nes, pritaikytas nelaikymą patiriantiems pacientams, kurios efektyviai pašalina nešvarumus minimaliai trinant. Daugu­mą prausiklių reikia nuplauti vandeniu, tačiau plaunamasis kremas TENA Wash Cream sukurtas specialiai prausimui lovoje, todėl nuskalauti jo nereikia. Reikėtų stengtis palai­kyti neutralų odos pH (tarp 4–7).

Rekomenduojama naudoti drėkinamuosius, barjerinę apsaugą nuo drėgmės, trynimosi, sausumo ir bakterijų bei grybelių kuriančius tepalus ar purškalus. Kremai efektyviai drėkina odą, tačiau mažai saugo nuo žalojančio drėgmės, šlapimo ir išmatų poveikio. Apsauginiai tepalai ar purška­lai yra specialiai sukurti padengti odą apsauginiu sluoksniu. Purškalų privalumas – jais odą galima padengti išvengiant trynimo. Reikėtų vengti produktų, kurių sudėtyje yra alko­holio. Jei taikoma spindulinė terapija, reikėtų išsiaiškinti, ar pažeistos odos srityje naudoti kremus, tepalus. Priemonės, turinčios cinko oksido, lanolino ar aliejaus, sukuria apsau­ginį barjerą. Naudojant šias priemones, odą vis tiek reikia plauti po kiekvieno pasituštinimo ar pasišlapinimo, o nu­sausinus tepti kremo. Geriausia odos apsauga – palaikyti ją sausą. Geros saus­kelnės pasižymi minkštu paviršiniu sluoksniu ir geru suge­riamumo laipsniu.

Gyd. Lina Simanaitienė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Žurnalo INTERNISTAS priedas GERIATRIJOS AKTUALIJOS 2016m.Nr.1