Gyd. odontologė Aurelija KIAUŠAITĖ, gyd. odontologė Monika RYLIŠKYTĖ,

recenzavo KMUK Veido ir žandikaulių klinikos burnos chirurgas gyd. Tomas JANELIŪNAS.

 

ĮVADAS

 

Vaikų dantų priežiūra yra ypač svarbi vaikystėje. Tačiau gydytojai odontologai, šeimos gydytojai ir patys tėvai turi stebėti ne tik bendrą dantų būklę, bet ir sąkandžio formavimąsi. Sąkandžio anomalijų atsiradimo priežastys yra įgimtos ir įgytos. Svarbu laiku pastebėti esamą ar gresiančią problemą ir tai lemiančius veiksnius bei laiku pradėti gydymą. Aktyviai besiformuojant žandikauliams, papildomai veikiančios jėgos gali lemti netaisyklingą žandikaulių išsivystymą.

Normaliai dantis ir supantį apydantį veikia liežuvio, lūpų ir skruostų spaudimas. Jėgų pusiausvyra pradeda keistis kramtymo, rijimo metu. Esant viršutinių ir apatinių dantų kontaktui, keičiasi minkštųjų audinių spaudimas, tačiau tai netaisyklingo sąkandžio formavimuisi didelės įtakos neturi, nes susidariusi didelė jėga veikia tik trumpą laiką (1).

Jėgų pusiausvyros sutrikimas gali lemti pokyčius stomatognatinėje sistemoje. Tam įtakos turi vaikų žalingi įpročiai: piršto čiulpimas, lūpos kramtymas ir čiulpimas, nagų ir kitų daiktų kramtymas, bruksizmas, savęs žalojimas, kvėpavimas pro burną, dažnas liežuvio kaišiojimas.

Šiuolaikinėje literatūroje apie tai jau galime rasti informacijos: kad ir kaip keistai atrodytų, netgi ydinga laikysena priskiriama prie žalingų įpročių, kurie gali lemti sąkandžio formavimąsi. Piršto čiulpimas vaikams ir kūdikiams asocijuojasi su mamos krūtimi. Tai yra normalus reiškinys, nes suteikia saugumo ir pasitenkinimo jausmą. Manoma, kad šie įpročiai lieka, jei vaikas dažnai patiria emocinį stresą, psichologinį diskomfortą, nesijaučia saugus (2).

Esant žalingam įpročiui iki 3–6 metų, dentoalveoliariniai pokyčiai dažniausiai būna grįžtami. Bet vėliau netinkamas vaiko įprotis gali pakeisti nuolatinių dantų kryptį, lemti dantų lankų pločio pakitimus, kuriems jau reikia specialaus gydymo. Žalingų įpročių sukelti padariniai priklauso nuo intensyvumo, laiko ir dažnumo. Kartojant atitinkamą veiksmą 4–6 valandas per parą, atsiras pokyčių dantų lanke (1, 3).

 

PIRŠTO ČIULPIMAS IR KITI ĮPROČIAI

 

Piršto čiulpimas, kai pradeda dygti nuolatiniai dantys, gali sukelti sąkandžio anomalijas, nes pirštas burnoje apatinius kandžius stumia į liežuvio pusę, o viršutinius – į lūpų pusę. Taip susiformuoja patologinis atviras sąkandis. Smarkiai ir dažnai čiulpiant pirštą, vaiko dantų vainikai po truputį gali būti įstumti į alveolę. Tai gali lemti ir šoninių dantų pailgėjimą, tad

atviras sąkandis dar daugiau padidėja. Sutrikus minkštųjų audinių vystymuisi, sąnario kapsulės funkcijai, padidėja spaudimas į dantis iš skruosto pusės. Todėl labiau

spaudžiamas viršutinis dantų lankas siaurėja, o tai gali lemti ir kryžminį dantų sąkandį. Itin ryškūs netaisyklingo sąkandžio požymiai pastebimi vaikams, kurie miega su nykščiu burnoje (1, 4).

Lūpos čiulpimas taip pat gali sukelti įvairių problemų. Dažniausiai vaikai kramto ar čiulpia apatinę lūpą, užkišdami ją už priekinių kandžių. Todėl viršutiniai kandžiai lenkiasi į lūpos pusę, o apatiniai – į liežuvio. Taip padidėja vertikali kandžių perdanga (5). Dažnai raumenys m. mentalis ir m. orbicularis oris yra padidėjusio tonuso (6). Lūpos čiulpimas gali būti susijęs ir su vaiko psichologine būsena.

Liežuvio čiulpimo ir kramtymo įprotis taip pat gali lemti netaisyklingą dantų padėtį. Jei liežuvis ydingai kišamas tarp dantų arba ryjant ir kramtant nespaudžiamas prie gomurio, tai gali turėti įtakos ir dantų pozicijai: priekiniai dantys gali palinkti į lūpos pusę. Toks rijimas vadinamas infantilišku. Literatūroje rašoma, kad kramtant ir ryjant kišamas tarp dantų liežuvis neturėtų sukelti sąkandžio pokyčių, jei tai nėra patologinis veiksmas, kartojamas daugybę kartų. Per dieną nuryjama daugiausiai iki 1000 kartų. Vadinasi, liežuvis kišamas tik kelias minutes per dieną – per tokį trumpą laikotarpį liežuvio jėga neturi įtakos sąkandžio formavimuisi (1, 2).

Gana sunku pastebėti liežuvio kaišiojimą, nes vaikas gali būti susičiaupęs. Šį judesį galima pastebėti tik iš įsitempusių raumenų. Vienoje literatūroje teigiama, kad liežuvio kaišiojimas gali sukelti sąkandžio pokyčių (7), kitoje – kad negali (8). Tiksliai apibrėžtų iškišimų skaičiaus, kuris lemtų sąkandžio patologijos formavimąsi, nenurodoma. Tokie įpročiai, kaip nagų, pieštukų, tušinukų kramtymas, įtakos turi daugiau dantų morfologiniams pokyčiams. Tačiau nereiktų pamiršti, kad daug kas priklauso nuo veiksmų dažnio, intensyvumo ir nuo įpročio kartojimo skaičiaus. Kietų daiktų kramtymas gali pažeisti danties viršūnės struktūrą – emalį (7–10).

 

KVĖPAVIMO ĮTAKA

 

Kvėpavimas pro burną, o ne pro nosį gali lemti netaisyklingą galvos, kaklo ir liežuvio padėtį. Tai gali būti ilgo veido susiformavimo priežastis. Esant atvirai burnai, gali pailgėti šoniniai dantys, apatinis žandikaulis rotuoti žemyn ir atgal, o tai lemia atviro sąkandžio susiformavimą. Toks veidas vadinamas adenoidiniu veidu (1).

Žmogaus organizmas yra prisitaikęs kvėpuoti pro nosį, bet jeigu ji užsikimšusi, kvėpuojama pro burną. Esant lėtiniam uždegimui, nosies gleivinė ilgesnį laiką būna paburkusi – tam įtakos gali turėti alergija, lėtinė infekcija. Vaikų ryklės tonzilės ir adenoidai itin padidėja, todėl vaikai dėl uždegimo kvėpuoja pro burną. Bet ir uždegimui praėjus jie toliau kvėpuoja pro burną, kol tai tampa žalingu įpročiu (9, 10). Be to, kvėpuojant pro burną keičiasi ir galvos padėtis: kaklo slankstelių padėtis gali pasikeisti maždaug 5 laipsniais (1), todėl galva palinksta žemyn. Kai išnyksta nosies obstrukcija, galvos padėtis grįžta į normalią padėtį. Jeigu tokie uždegimai labai dažni, galbūt vaikui reikia atlikti tonzilektomiją ir adenoidektomiją. 1990 m. Behlfeltas įrodė, kad padidėjusios tonzilės lemia kaukolės ir kaklo kampą. Pašalinus patologiją, jis tapo keturiais aštuoniais laipsniais tiesesnis (9).

 

YDINGA VAIKO LAIKYSENA

 

Įvairioje literatūroje ieškoma ryšio tarp Angle klasių ir ortopedinių duomenų. Daugelyje tyrimų fiksuojamas ryšys tarp skoliozės ir Angle II klasės, taip pat tarp silpnos kūno laikysenos ir Angle II klasės sąkandžio sutrikimų. Robinas 1902 m. pateikė hipotezę – kūno padėties įtaka žandikaulio pozicijai. Miuleris ir Vachendorfas ištyrė 1200 vaikų ir užfiksavo, kad veido ir žandikaulių malkliuzijų padaugėja esant netaisyklingai, „silpnai“, laikysenai bei jos patologijoms. Prageris manė – kad yra ryšiui tarp fizinės asimetrijos ir vienpusio kryžminio sąkandžio (11).

Apatinis žandikaulis susijęs su nugaros raumenimis. Tai susiję su glaudžiu fascijų bei nervų (sensoriniu ir motoriniu) ryšiu ir anatomija. Buvo prieita prie išvados, kad reikia stebėti vaikus nuo jaunystės, kaip vystosi žandikauliai, kokia yra laikysena (12). Kūnas ir jo dalys palaikomi raumenų ir dėl jų tonuso sukuriama kūno harmonija bei pusiausvyra. Kūno padėtis ir laikysena priklauso nuo kūno svorio, sensomotorinio komplekso, vidinės ausies labirinto, Pacini kūnelių, Goldi aparato, sąnarių ir pėdų plokščiųjų paviršių. Svarbu nustatyti ryšį tarp kaukolės padėties ir veido morfologijos ir žinoti kūno padėties natūralų reguliavimo mechanizmą. Visas organizmas veikia darniai, o kurios nors jo dalies sutrikimas gali paveikti ne vieną organų sistemą (13). Organizmas – vientisa sistema, todėl korekcija turėtų būti sisteminė.

Literatūroje prie vaiko žalingų įpročių gali būti priskirtas miegojimas ant pilvo ir nuolatinis skruosto parėmimas delnu. Jei vaikas nuolatos taip miega, jo skruostas yra veikiamas 2–4 kilogramų natūralios kūno jėgos. Dėl šių veiksnių gali formuotis veido asimetrija, vienpusis kryžminis sąkandis.

Krepšio nešiojimas ant vieno peties neigiamai veikia žandikaulius: vienas petys pakyla, bet pakyla ir galva, nes reikia išlyginti kūno balansą, o kaklo raumenys, palaikantys galvą, veikia ir dentoalveoliarinį kompleksą. Tai irgi gali lemti apatinio žandikaulio deformaciją, asimetriją (14).

 

APIBENDRINIMAS

 

Žalingi įpročiai ir bloga laikysena gali lemti sąkandžio patologiją. Norint išvengti žalingų įpročių, svarbiausia bendradarbiauti su vaiku. Galima pasirinkti kelis gydymo būdus. Vaikui reikia nuolat priminti apie jo veiksmą, paskatinti jį atsisakyti žalingo įpročio. Dažnai čiulpiančiam pirštą vaikui galima naudoti pleistrą, kuris nuolat primintų, kad to daryti negalima. Toks gydymas neturi būti suprastas kaip bausmė, o apdovanojimas už gerą elgesį turėtų vaiką motyvuoti atsisakyti įpročio. Tačiau, jeigu šie metodai nepadeda, reikia gaminti specialų

ortodontinį aparatą. Jis sudarytų nepatogumų kalbant, valgant ar miegant, tačiau tai būtų pagalba vaikui ateityje išvengti sudėtingų sąkandžio korekcijų ar net chirurginės intervencijos.

Dažniausiai tokiais aparatais gydoma pusę metų. Jie gali būti išimami ir fiksuoti (15, 16).

Taip pat reikia išsiaiškinti psichologinę bei emocinę vaiko būklę, sužinoti, kas jam kelia nerimą – tam gali prireikti psichologo pagalbos.

Esant kvėpavimo sutrikimams, gydymą parenka LOR specialistas, atliekami alergologiniai mėginiai, stengiamasi vengti nosies gleivinės paburkimą lemiančių veiksnių. Vaikas pats turi norėti bendradarbiauti ir būti motyvuotas atsisakyti įpročio.

 

Žurnalas „Internistas“