Lėtinė migrena: epidemiologija, ligos padariniai, diagnostika ir gydymo galimybės

Migrena yra dažna neurologinė liga, pasireiškianti stipriu galvos skausmu ir galinti itin apriboti asmens kasdienę veiklą [1, 2]. Migreninis galvos skausmas dažniausiai yra vienpusis, pasižymintis pulsuojančiu pobūdžiu, sustiprėjantis nuo fizinės veiklos bei lydimas jautrumo šviesai, garsui, taip pat pykinimo bei vėmimo [3].

Migrena siejama su gerokai pablogėjusia sergančiojo gyvenimo kokybe ir didele ekonomine našta [4]. JAV ir Europoje atliktais epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad dalį migrena sergančių pacientų vargina lėtinė migrena [5, 6]. Tarptautinėje galvos skausmo klasifikacijoje (trečiasis leidimas (ICHD-3)) lėtinė migrena apibrėžiama kaip ≥15 dienų per mėnesį ir ≥3 mėnesius varginantys galvos skausmai, kurių ≥8 dienos per mėnesį atitinka migreninio galvos skausmo kriterijus su ar be auros arba palengvėja pavartojus vaistų, skirtų migrenai gydyti [1]. Migrenos pobūdis gali kisti, tad ligos pradžioje varginę epizodiniai galvos skausmo priepuoliai gali pereiti į lėtinę migreną. Pacientus, sergančius lėtine migrena, dažniau vargina abipusis galvos skausmas, o migreninį galvos skausmą lydintys kiti simptomai šiems ligoniams yra mažiau išreikšti nei tiems, kurie serga epizodine migrena [7].

Neseniai JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tarp pacientų, kurie atitinka lėtinės migrenos diagnostikos kriterijus, liga tinkamai diagnozuojama tik 20 proc. atvejų [8]. Teisingai nustačius diagnozę, galima skirti efektyvias gydymo priemones [9]. Nustatęs teisingą diagnozę, gydytojas gali patarti, kaip išvengti ligos paūmėjimų provokuojančių veiksnių, optimizuoti gydymą. Šios priemonės veiksmingai mažina bendrą lėtinės migrenos sukeliamą naštą [10, 11].

Lėtinės migrenos optimalaus gydymo rekomendacijos yra nesudėtingos. Atsitiktinės imties kontroliuojamaisiais tyrimais pavyko įrodyti tik keleto medikamentų efektyvumą gydant šią ligą. Nors epizodinės migrenos priepuolių profilaktikai vartojami medikamentai kartais gali padėti sergantiesiems lėtine migrena, jų rutininis vartojimas sergant lėtine migrena yra mažai pagrįstas. Atsitiktinės imties, placebu kontroliuojamaisiais tyrimais įrodyta, kad topiramatas ir onabotulino toksinas A (Botox®) yra veiksmingi vaistiniai preparatai lėtinės migrenos paūmėjimų profilaktikai [9]. Šios dvi naujos prevencijos priemonės gali padėti lėtine migrena sergantiems pacientams.

Dauguma pirmą kartą migrenos priepuolį patyrusių pacientų dėl šios problemos kreipsis į savo šeimos gydytoją. Pastarasis turėtų nustatyti tinkamą diagnozę, paneigti antrinio galvos skausmo priežastis, paskirti priepuolio gydymą ir, esant reikalui, parinkti profilaktikos priemones. Epizodinę migreną galima efektyviai gydyti prižiūrint šeimos gydytojui. Vis dėlto pacientus, sergančius gydymui atspariu ir lėtiniu galvos skausmu, derėtų nukreipti galvos skausmo specialistui, kuris patikslins diagnozę ir, esant reikalui, paskirs lėtinės migrenos gydymą. Norint diagnozuoti lėtinę migreną, reikia:

  • atmesti antrinio galvos skausmo galimas priežastis;
  • diagnozuoti pirminį galvos skausmą, kurio pasikartojimo dažnis ir trukmė atitinka lėtinės migrenos apibrėžimą [12].

Didelė dalis lėtine migrena sergančiųjų serga ir depresija, nerimo sutrikimu, kitais lėtinio skausmo sindromais bei neretai piktnaudžiauja medikamentais [13, 14]. Šiuos veiksnius privalu nustatyti laiku ir visapusiškai koreguoti.

 

Lėtinės migrenos diagnostika

Tiksliai ir laiku diagnozuoti lėtinę migreną yra labai svarbi, o prievolę teisingai nustatyti ligą įgyja pirmasis pacientą konsultuojantis gydytojas. Naujausiose ICHD-3 rekomendacijose lėtinė migrena apibrėžiama kaip galvos skausmas, besitęsiantis daugiau kaip 15 dienų per mėnesį ir trunkantis bent 3 mėnesius. Pažymėtina, kad lėtinės migrenos atveju bent 8 dienas per mėnesį galvos skausmo pobūdis atitinka migreniniam galvos skausmui su arba be auros būdingą charakteristiką arba simptomus palengvina specifiniai vaistai migrenai gydyti [1]. Diagnozuojant lėtinę migreną, svarbu paneigti antrines galvos skausmo priežastis [3, 15]. Diferencinė diagnostika apima šias pirmines galvos skausmo priežastis: lėtinis įtampos tipo galvos skausmas, hemicrania continua ir naujai atsiradęs bei išliekantis galvos skausmas (angl. New Daily Persistent Headache) [15]. Siekiant paneigti antrines galvos skausmo priežastis, rekomenduojama kruopščiai surinkti anamnezę, atlikti detalų paciento fizinį ištyrimą, o prireikus – ir specifinius diagnostinius tyrimus, tokius kaip smegenų magnetinio rezonanso tomografiją ir nugaros smegenų kanalo punkciją [16, 17].

Naujausioje Tarptautinės galvos skausmo draugijos (TGSD) parengtoje galvos skausmo klasifikacijoje (ICHD-3) pabrėžiama, kad tas pats pacientas gali sirgti tiek per dažno analgetikų vartojimo sukeltu galvos skausmu, tiek ir lėtine migrena [1]. Kasdienėje klinikinėje praktikoje svarbu taikyti lengvai suprantamus ir tikslius diagnostinius įrankius, siekiant nustatyti lėtine migrena sergančius pacientus, kuriems galima taikyti paūmėjimų prevencijos priemones [8, 18]. 1 lentelėje pateikti modifikuoti lėtinės migrenos diagnostikos kriterijai turėtų palengvinti ligos diagnostiką kasdienėje klinikinėje praktikoje [3].

Visus dėl galvos skausmo tiriamus pacientus reikia įvertinti dėl galimos migrenos ar lėtinės migrenos. Dažniausiai pacientai nepamena, kiek dienų per mėnesį juos vargino galvos skausmas, todėl gydytojas pacientui turėtų pasiūlyti vesti galvos skausmo dienyną, kuriame pacientas pažymėtų dienas, kai jautė galvos skausmą, bei laiką, kiek truko simptomai. Jei pacientas negali įvardyti, kiek dienų per mėnesį jį vargino galvos skausmas, prasminga pasiteirauti, kiek dienų per mėnesį pacientas galvos skausmo nejautė. Taip pat gali pagelbėti klausimas: Kaip manote, ar praeitą mėnesį dienų, kai jautėte galvos skausmą, buvo daugiau nei tų, kai galvos skausmo nejautėte [12]. Naudingos informacijos gali suteikti ir pasiteiravimas, ar pacientas apskritai pamena tokių mėnesio dienų, kai visai nejautė galvos skausmo. Esant teigiamam atsakymui, paciento reikėtų paklausti, kiek tokių dienų buvo per mėnesį. Gydytojas pacientui turėtų rekomenduoti vesti galvos skausmo dienyną, kuriame pacientas pažymėtų, kaip dažnai jį vargina galvos skausmas, koks skausmo intensyvumas (svarbu įtraukti net ir lengvą galvos skausmą), kiek skausmas trunka, ar yra kitų simptomų, pasireiškiančių su galvos skausmu, kaip dažnai tenka vartoti vaistus ūminiam skausmui malšinti [19]. Galvos skausmo dienoraštyje turėtų būti atskiros grafos skausmo intensyvumui įvertinti ir dienoms, kai galvos skausmas nevargino, pažymėti.

Analizuojant lėtine migrena sergančių pacientų anamnezę, dažniausiai nustatoma, kad šie pacientai anksčiau jautė epizodinės migrenos priepuolius bei neretai piktnaudžiavo vaistais nuo skausmo [20–22]. Moksliniais tyrimais nustatyti keli rizikos veiksniai, kuriems esant didėja tikimybė, kad epizodinė migrena ilgainiui transformuosis į lėtinę migreną. Šiems rizikos veiksniams priklauso nutukimas, depresija bei nerimo sutrikimai, dažni galvos skausmo priepuoliai (>1 per savaitę), didelis kofeino ir medikamentų, tokių kaip vaistai nuo skausmo, triptanai, dihidroergotaminas ar ergotaminas, suvartojimas [16, 21, 23]. Lėtinės migrenos rizika ypač didelė, jei pacientas nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) bei dihidroergotamino ar ergotamino vartoja dažniau nei 15 dienų per mėnesį, taip pat tuomet, kai triptanai vartojami dažniau nei 10 kartų per mėnesį [14]. Labai svarbus gydytojo vaidmuo gydant migrena sergančius pacientus yra lėtinės migrenos išsivystymo rizikos įvertinimas ir laiku suteikta intervencija. Diagnozavus lėtinę migreną, reikia sudaryti tolesnį paciento ištyrimo ir gydymo planą. Šie pacientai turėtų būti nukreipiami konsultuotis su galvos skausmo specialistu, numatomas pakartotinis vizitas. Šiame straipsnyje apžvelgsime ir gydymo rekomendacijos.

 

Lėtinės migrenos epidemiologija ir žala

Apie 12 proc. žmonių pasaulyje serga migrena [24]. Šia liga dažniau serga moterys nei vyrai [24]. Lėtinė migrena nustatoma gerokai rečiau nei epizodinė migrena, šios ligos formos dažnis bendroje populiacijoje – 0,9–2,2 proc. [5, 25]. Vis dėlto tarp galvos skausmo centruose besilankančių pacientų lėtinė migrena nustatoma gana dažnai. Iki 45 proc. šiuose specializuotose sveikatos centruose besilankančių žmonių galvos skausmą jaučia kasdien arba beveik kasdien [26–33]. Dėl šių priežasčių lėtinę migreną derėtų vertinti kaip prastai diagnozuotą, neefektyviai gydomą, tačiau labai luošinančią ligą [8]. Nustatant ligos sukeltą naštą, svarbu vertinti pacientų gyvenimo kokybės rodiklius [34]. Tam sukurti net keli skirtingi klausimynai [35, 36]. Tiek epizodinės, tiek lėtinės migrenos įtakos paciento kasdienei veiklai vertinti galima pasitelkti MIDAS (angl. Migraine Disability Assessment) bei HIT-6 (angl. Headache Impact Test-6) testus [37, 38]. Abu įrankius patogu taikyti gydytojo kabinete, jie išversti į daugybę kalbų ir naudingi ligos sukeltai naštai bei gydymo efektyvumui įvertinti. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad lėtinė migrena sukelia reikšmingai didesnę negalią (MIDAS IV laipsnio) nei epizodinė migrena (78 proc. vs. 23 proc., p=0,001) [4].

Tarptautinio migrenos naštos tyrimo (IBMS) rezultatai atskleidė, kad pacientų, sergančių lėtine migrena, gyvenimo kokybė gerokai blogesnė nei tų, kuriuos vargina epizodinė migrena [4]. Lėtine migrena sergantiesiems taip pat nustatomas didesnis neįgalumo laipsnis, pavyzdžiui, jie negali normaliai dirbti, gyventi aktyvaus socialinio gyvenimo bei atlikti kasdienių darbų [4]. Amerikos migrenos paplitimo ir prevencijos tyrimo duomenimis, lėtine migrena sergantieji dėl galvos skausmo negali dalyvauti šeimos susibūrimuose 3 kartus dažniau, palyginti su sergančiaisiais epizodine migrena [8]. Apie 60 proc. lėtine migrena sergančiųjų nurodo, kad 5 ar daugiau dienų per 3 mėnesius dėl galvos skausmo jie nesugebėjo tinkamai atlikti namų ruošos darbų [8]. Apie 75 proc. lėtine migrena sergančių asmenų teigia, kad galvos skausmas neigiamai veikia jų darbo kokybę. Pažymėtina ir tai, kad šie asmenys dėl galvos skausmo gerokai daugiau dienų per metus negali dirbti arba dirba neefektyviai, palyginti su sergančiaisiais epizodine migrena [39]. Dėl šių priežasčių lėtinė migrena sukelia milžinišką socialinę ir ekonominę neštą [40–41]. Įrodyta, kad pacientai, kenčiantys nuo lėtinės migrenos, 2 kartus dažniau apsilanko pas šeimos gydytoją nei tie, kuriems diagnozuota epizodinė migrena (48 proc. vs. 26,4 proc.) [4, 40, 41]. Šie ligoniai taip pat dažniau patenka ir į ligoninių Skubiosios pagalbos skyrius [4, 40, 41]. 5 Europos valstybėse (Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje) atliktame tyrime, kuriuo siekta įvertinti lėtinės ir epizodinės migrenos sukeliamą naštą sveikatos apsaugos sektoriui, nustatyta, kad lėtine migrena sergantiesiems nustatomas didesnis neįgalumo laipsnis bei dažniau diagnozuojami psichikos sutrikimai [42]. Lėtine migrena sergantys asmenys dažniau lankėsi pas sveikatos priežiūros specialistus, jiems dažniau buvo teikiama pagalba Skubiosios pagalbos skyriuje, atliekama daugiau diagnostinių tyrimų, jie taip pat dažniau buvo gydomi ligoninių stacionaruose. Nustatyta, kad lėtine migrena sergančių pacientų ištyrimui ir gydymui buvo išleidžiama 3 kartus daugiau pinigų nei epizodine migrena sergančiųjų medicinos paslaugoms apmokėti [42]. Vadinasi, lėtinė migrena sukelia didelę finansinę naštą sveikatos apsaugos sektoriui.

Lėtine migrena sergantiems pacientams dažnai diagnozuojami ir kiti sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, nutukimas, išeminis insultas, širdies ir kraujagyslių ligos, miego sutrikimai, lėtinio skausmo sindromai, astma, alerginis rinitas ir apatinės nugaros dalies skausmas [18, 43–46]. Šios ligos taip pat gali turėti įtakos migrenos eigai, prognozei, gydymo galimybėms ir išeitims [18, 47]. Lėtine migrena sergančių asmenų gretose dažniau nei epizodine migrena sergantiesiems nustatoma depresija, nerimo sutrikimai, potrauminio streso sindromas [48–51]. Pažymėtina ir tai, kad tarp dienų, kai pacientas jautė galvos skausmą, skaičiaus ir depresijos bei nerimo lygio, nustatyto įvairiais klausimynais, egzistuoja tiesinė priklausomybė. Galvos skausmo dažniui pasiekus lėtinei migrenai būdingą pasireiškimo dažnį, tiesinė priklausomybė išnyksta, tuomet nustatomas psichikos sveikatos sutrikdymas [52].

 

Gydymo galimybės

Dauguma gydytojų lėtinės migrenos paūmėjimo prevencijai tradiciškai skiria medikamentus, patvirtintus epizodinei migrenai gydyti, pavyzdžiui, beta blokatorius [53]. Vis dėlto šiandien galima taikyti naujus gydymo metodus, galinčius pagerinti pacientų gyvenimo kokybę [9]. Dažnai pasikartojantiems migrenos priepuoliams gydyti reikia taikyti prevencines priemones [19].

Tyrimais įrodyta, kad dauguma migrenai gydyti skirtų vaistų veiksmingai gydo tik epizodinę migreną (2 lentelė) [54–66]. Vis dėlto atsitiktinės imties, dvigubai aklais, placebu kontroliuojamaisiais tyrimais įrodyta, kad topiramatas yra veiksminga prevencinė lėtinės migrenos priemonė, kurios teigiamas poveikis stebimas net ir pacientų, vartojančių didelius kiekius medikamentų, gretose. Topiramatu gydant lėtine migrena sergančius pacientus, statistiškai reikšmingai sumažėjo galvos skausmo priepuolių dažnis (pacientai mažiau dienų per mėnesį jautė galvos skausmą, palyginti su placebo grupe) [63, 64]. MIDAS klausimynu taip pat nustatyta pagerėjusi šių ligonių gyvenimo kokybė [63]. Onabotulino toksinas A (Botox®) yra vienintelis specialiai lėtine migrena sergančių pacientų galvos skausmo profilaktikai patvirtintas medikamentas [61, 62, 67, 68]. Ši indikacija suteikta remiantis PREEMPT klinikinių tyrimų duomenimis, kurie įrodė, kad onabotulino toksinas A veiksmingai sumažina galvos skausmo epizodų bei dienų, kai juntamas galvos skausmas, skaičių, migrenos priepuolių dažnį, palengvina simptomus bei sutrumpina valandų, kai juntamas galvos skausmas, trukmę [61, 62, 68]. Pažymėtina ir tai, kad onabotulino toksinas A statistiškai reikšmingai sumažino galvos skausmo sukelto neįgalumo lygį, pagerino kasdienio funkcionavimo galimybes ir gyvenimo kokybę [69]. Kliniškai reikšmingai sumažėjęs neįgalumo lygis buvo nustatytas HIT-6 testu. MSQ (angl. MIgraine-Specific Quality of Life) klausimynas taip pat buvo pasitelktas onabotulino toksino A poveikio pacientų gyvenimo kokybei įvertinti ir atskleidė, kad gydymas šiuo vaistiniu preparatu reikšmingai pagerino lėtine migrena sergančių pacientų gyvenimo kokybę [69].

PREEMPT klinikiniai tyrimai sukritikuoti dėl to, kad į juos buvo įtraukiami pacientai, kenčiantys nuo piktnaudžiavimo medikamentais sukelto galvos skausmo. Neseniai pakeitus galvos skausmo klasifikaciją, piktnaudžiavimo medikamentais ir lėtinės migrenos diagnozes galima nustatyti kartu, jei pacientas atitinka abiem būklėms būdingus diagnostinius kriterijus [1]. Pažymėtina ir tai, kad PREEMPT klinikiniuose tyrimuose nustatytas, o vėliau ir klinikinėje praktikoje patvirtintas onabotulino toksino A veiksmingumas gydant nuo piktnaudžiavimo medikamentais kenčiančius pacientus yra ne menkesnis, nei gydant lėtine migrena sergančiuosius [70]. Nors skirtumas tarp onabotulino toksiną A vartojusių bei placebo grupės PREEMPT tyrimo pabaigoje buvo saikus, tolesnis tiriamųjų stebėjimas atskleidė, kad ilgiau vartojant preparatą jo efektyvumas didėja [71]. Svarbus veiksnys yra tai, kad daugumai onabotulino toksinu A gydytų pacientų pirmos eilės medikamentinė profilaktika buvo neefektyvi. Taigi, atsižvelgiant į onabotulino toksinu A gydomų pacientų būklės sudėtingumą, gydymo rezultatai atrodo įspūdingai.

Visai neseniai kasdienės klinikinės praktikos sąlygomis atlikta prospektyvi studija, į kurią įtraukti 254 lėtine migrena sergantys suaugę tiriamieji, kuriems pagal PREEMPT protokolą sušvirkšta onabotulino toksino A. Tyrėjai nustatė, kad gydymas onabotulino toksinu A statistiškai reikšmingai sumažino dienų, kai pacientai jautė galvos skausmą bei migrenai būdingus simptomus, skaičių, padidėjo dienų, kai pacientai visiškai nejautė galvos skausmo, skaičius bei pagerėjo tiriamųjų gyvenimo kokybė. Šio trečiojo lygio galvos skausmo centre atlikto tyrimo duomenys pagrindžia PREEMT klinikinių tyrimų rezultatus kasdienėje klinikinėje praktikoje [72].

Lėtine migrena sergančius pacientus turėtų gydyti galvos skausmo specialistas arba neurologas, turintis patirties skirti onabotulino toksiną A. Parenkant medikamentinį gydymą (onabotulino toksinas A, topiramatas ar kitas ligos prevencijai skirtas vaistais, 2 lentelė), derėtų atsižvelgti į gretutines ligas.

 

Praktiniai pacientų gydymo apsektai: šeimos gydytojo ir stacionaro specialisto vaidmuo

Dauguma sergančiųjų lėtine migrena (87,6 proc.) yra kreipęsi į sveikatos priežiūros specialistą [8]. Didelė dalis (73,6 proc.) per pastaruosius metus konsultavosi su gydytoju. Daugumą tų, kurie apsilankė pas gydytoją, pirmiausia pagalbos kreipėsi į šeimos gydytoją (80,1 proc.). Neurologo konsultacija buvo suteikta 41,6 proc. lėtine migrena sergančiųjų, iš jų 26,9 proc. apsilankė pas galvos skausmo arba skausmo specialistą [8]. Šeimos ir stacionaro gydytojai yra specialistai, kurie pradeda teikti pagalbą galvos skausmu besiskundžiančiam pacientui. Beje, ši pagalba neturėtų nutrūkti.  

Sergančiam lėtine migrena pacientui galvos skausmo specialistas patvirtins diagnozę ir paskirs tinkamą gydymą. Kiekvienam pacientą gydančiam gydytojui svarbu suprasti paskirto gydymo strategiją. Suvokdamas kiekvieno medikamento poveikį ir indikacijas, gydytojas galės tinkamai įvertinti gydymo efektyvumą. Pacientą, gydantis gydytojas, privalo pakartotinai vertinti ligos nulemtą paciento gyvenimo kokybę (1 pav.). Svarbu pacientui suteikti informaciją apie gydymo rezultatus ir pabrėžti, kad naujų medikamentų geriausias poveikis pasireiškia ilgainiui vartojant galvos skausmo specialisto paskirtą vaistą, bei paminėti, jog greito poveikio nederėtų tikėtis [17]. Migrenos prevencijai skiriamų medikamentų poveikis gali prasidėti tik po 6 ar 8 savaičių vartojimo, o stipriausio poveikio galima tikėtis net po 6 mėnesių nuo vaistų vartojimo pradžios [17]. Vartojantieji onabotulino toksiną A turėtų pildyti galvos skausmo dienyną. Gydytojas turėtų rekomenduoti pacientui mažiausiai 2 gydymo onabotulino toksinu A kursus prieš nusprendžiant, kad medikamentas nėra efektyvus. PREEMPT klinikinio tyrimo duomenys atskleidė, kad kai kuriems pacientams teigiamas poveikis pasireiškė po 5 onabotulino toksino A injekcijų [73].

Migrena sergantieji turėtų vengti galvos skausmą provokuojančių veiksnių [74–76]. Nutukimas ir piktnaudžiavimas medikamentais yra medicininiai ir koreguojami migrenos rizikos veiksniai. Svarbu atkreipti dėmesį į kitų paciento vartojamų vaistų sąrašą ir įvertinti galimas sąveikas. Kiekvieno vizito pas šeimos gydytoją metu derėtų pakartotinai vertinti paciento vartojamų medikamentų sąrašą, nes net 73 proc. lėtine migrena sergančių pacientų piktnaudžiauja ūminiam skausmui malšinti skirtais medikamentais [20, 22]. NVNU neturėtų būti vartojami dažniau kaip 15 dienų per mėnesį, o triptanai – ne dažniau kaip 10 dienų per mėnesį. Pacientai, patiriantys dažnus galvos skausmo priepuolius, jei įmanoma, turėtų vengti dihidroergotamino, ergotamino ir barbitūratų. Gydantis gydytojas taip pat turėtų padėti ligoniui atrasti metodus, padėsiančius kovoti su kasdieniu stresu, prisidedančiu prie skausmo priepuolių pasikartojimų [7]. Reguliari fizinė veikla, reguliarūs mitybos įpročiai, darbo ir poilsio rėžimo laikymasis bei kofeino turinčių maisto produktų vengimas taip pat gali pagerinti paciento savijautą [16]. Svarbu tinkamai gydyti ir kitas ligas, kuriomis serga pacientas [9], ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas depresijai, nerimo ir miego sutrikimams gydyti [16]. Dėl šių priežasčių gydant lėtine migrena sergančiuosius ypač svarbus yra multidisciplininis požiūris į ligonį ir jo ligas. 3 lentelėje pateikiami pagrindiniai lėtinės migrenos gydymo aspektai.

 

Apibendrinimas

Palyginti su epizodine migrena, lėtinė migrena sukelia gerokai didesnę naštą sergančiajam ir visuomenei, ja sergantiesiems dažniau nustatomi psichikos sutrikimai, jos gydymui sunaudojami didesni sveikatos priežiūros ištekliai. Dėl šių priežasčių būtina tiksli ligos diagnostika ir optimalus gydymas. Gydytojai, gydantys lėtine migrena sergančius pacientus, turėtų naudoti ligos naštos bei gydymo efekto vertinimo įrankius, tokius kaip MIDAS bei HIT-6 klausimynai. Gydymo strategija turėtų apimti ne tik migrenos, bet ir kitų ligų, įskaitant psichikos sutrikimus, gydymą. Reikalingos detalesnės mokslinės studijos, kuriomis būtų įvertintas ne tik gydymo priemonių poveikis, bet ir sergančiųjų gyvenimo kokybės kitimai, psichikos ir elgesio sutrikimų eiga bei finansiniai, ekonominiai ligos padariniai.

Straipsnio autorius – Gyd. Justas Simonavičius. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos 

Parengta pagal Diener HC, Solbach K, Holle D, Gaul C.