Ar „apsimoka“ registruoti santuoką Lietuvoje?

Ar „apsimoka“ registruoti santuoką Lietuvoje?


Vieną dieną redakciją pasiekė laiškas. „Miela redakcija, esu moteris, auginanti du vaikus su savo vaikų tėvu, bet už jo nesu ištekėjusi. Man labai skaudu, kad net mano draugės už akių mane vadina „merga su vaikais“. Tačiau noriu apginti šeimas, kurios gyvena „susimetusios“. Gerbiamieji, ar žinote tokį dalyką, kad Lietuvoje registruoti santuokos „nebeapsimoka“. Gyvendama „susimetusi“ su savo vaikų tėvų aš turiu daug daugiau įvairių lengvatų. Tarkime, už savo vaikus darželyje būdama „vieniša“ mama aš moku daug mažesnį mokestį. Kai kilo grėsmė, kad mane atleis iš darbo, aš taip pat galėjau pasinaudoti savo, kaip „vienišos“ mamos, statusu. Pagal šalies norminius teisės aktus vienišos mamos, auginančios du mažamečius vaikus, darbdavys negali taip paprastai išmesti į gatvę. Kadangi mano pajamos nėra didelės, esu „apsidraudusi“ net tuo atveju, jei sunkmečiu gyvenimo partneris, mano vaikų tėvas, netektų darbo. Tuomet aš, būdama vieniša mama, galėčiau kreiptis į savivaldybę dėl socialinės pašalpos. Kai nepriskaičiuojamos vyro pajamos, lengviau tapti socialiai remtina. Nors mano tėvai ir seneliai spaudžia, tačiau artimiausiu metu santuokos nežadu registruoti. Nervina tik tai, kad kiekvienam turiu įrodinėti, jog ne vyras nenori manęs vesti, tačiau aš pati nenoriu už jo tekėti. Nes man, kartoju, NEAPSIMOKA.“

Šis laiškas mamas paskatino diskusijai.

Jolita, 2 vaikų – 4 m. Igno ir 2 m. Domanto mama

„Keistas požiūris. Mes su vyru tuokėmės prieš daug metų, tikrai negalvojome, ar santuoka „apsimoka“. Aš baigiau mokslus, įvyko vestuvės. Gyvybei buvome atviri nuo pat santuokos pradžios. Tačiau tai užtruko. Buvo du persileidimai, nemažai išgyvenimų. Kai pagaliau pasibeldė gyvybė, apie jokias lengvatas tikrai negalvojome. Džiaugėmės, kad turėsime vaikelį.“
Ulla, 2 vaikų – 18 m. Monos ir 7 mėn. Jogundės mama

„Man aišku viena: Lietuvoje auginti vaikus yra blogai, ar moteris viena augina vaikus, ar yra ištekėjusi. Mano atvejis neįprastas. Esu ištekėjusi, dirbau vertėja pagal darbo sutartį. Kai išėjau auginti vaiko, mano pajamos sumažėjo penktadaliu. Mano vyro pajamos sumažėjo dėl sunkmečio. Dabar vos galą suduriame su galu. Nežinau, kas būtų, jei mano vyrą atleistų iš darbo. Taip, santuoka man išėjo į minusą. Jei dabar su vyru gyventume „susimetę“, aš tikrai galėčiau pretenduoti į socialiai remtinus asmenis. Tačiau bėda, kad toks statusas manęs netenkina. Esu pratusi pragyvenimui užsidirbti pati. Tokiomis aplinkybėmis vis dažniau pagalvoju apie tai, kad garbingiau būtų emigruoti.
Vis dėlto nesigailiu, kad ištekėjau už savo vyro, Jogundės tėčio, nes su šituo žmogumi noriu nugyventi visą savo gyvenimą. Su pirmu savo gyvenimo draugu, Monos tėčiu, gyvenome „susimetę“. Kaip tik dėl to, kad tekėti „neapsimokėjo“. Gyvenimas parodė, kad ne pinigai svarbiausia.
Nepykstu ant tų moterų, kurios tarsi apgaudinėja valstybę: gyvena su vaiko tėčiu, kuris drauge rūpinasi šeimos gerove, tačiau naudojasi visomis mamai, kuri augina vaikus viena, priklausančiomis lengvatomis. Piniginis skirtumas labai nedidelis – plius minus 50-100 Lt. Argi šiais laikais, kai šitaip išaugusios kainos, tai pinigai? Žmonės Lietuvoje nebegali pragyventi, todėl ir sukasi kas kaip išmano.“
Valė, 16 m. Margaritos ir 5 m. Luko mama

„Neseniai svečiavausi pas draugus Rusijoje. Mane gerąja prasme nustebino valstybės politika darnių šeimų atžvilgiu. Eini miestu ir visur kabo plakatai, kuriuose reiškiama pagarba darniai šeimai. Draugė pasakojo, kad jei ten pagimdai antrą, trečią ar daugiau vaikų, gauni iš valstybės gan nemažą sumą pinigų. Juos gali skirti vaiko mokslams, gali pasigerinti gyvenimo sąlygas, tuos pinigus moteris, kuri rūpinasi savo šeima, augina vaikus namie, gali kaupti pensijai ir t. t.
O pas mus gerbiamos tik tos namų šeimininkės, kurių vyrai turtuoliai, jos lankosi grožio salonuose ir veria karoliukus... Aš būdama paprasta namų šeimininkė jau šešiolika metų jaučiuosi lyg nevykėlė. Pirmas žmonių klausimas būna: kur dirbi? kuo dirbi? kiek uždirbi? Tarsi tik tai garantuotų žmogaus gyvenimo kokybę. Kaip nebus toks žmonių požiūris, jei valstybė į paprastą namų šeimininkę žiūri kaip į nevykėlę. Jeigu paskiri visą savo gyvenimą vaikams, šeimai, išėjusi į pensiją, neturėsi praktiškai jokių pajamų. Nors, mano požiūriu, mamos darbas yra labai sunkus. Vyresnėlę Margaritą daug metų vežiojau į būrelius: 3 k. per savaitę į muzikos mokyklą, 2 k. per savaitę – į baseiną. Ji auga intelektualus žmogus. Prieš daug metų apsisprendžiau likti namuose ir rūpintis šeima, vaikais, nes išeiti į darbą tiesiog neapsimokėjo – mano atlyginimo nebūtų užtekę net auklės paslaugoms apmokėti.
Mūsų valstybėje pirmiausia pasigendu teigiamo požiūrio į paprastą moterį – mamą. Tegu ji bus ištekėjusi ar viena, auginanti savo vaikus.“
Julija, 5 m. Apolinarijos Ijos mama

„Neduokdie, susilaukti vaiko mūsų valstybėje. Kai pastojau, sužinojau, kad aš ir įsčiose myluojamas mažylis gyvensime ir versimės vieni. Prieš pastodama dirbau už minimalų atlyginimą ir studijavau. Išėjusiai į „dekretą“ teko pasiimti akademines atostogas, po kurių nei po metų, nei po kitų taip ir neteko grįžti prie mokslų, nes reikėjo dirbti – išlaikyti save ir dukrytę.
Valstybė mamos, kuri viena augina vaikus, neremia. Man, pavyzdžiui, buvo pasiūlyta kreiptis į teismą ir jeigu būtų buvusi nustatyta tėvystė, tuomet būtų reikėję paduoti į teismą tėvą dėl alimentų. Tačiau teismo procesas ir išlaidos man atrodė nepakeliama našta. Pirmus metus gyvenome iš „dekretinių“: 70 proc. minimalaus tų metų atlyginimo, tai ~340 Lt ir 97 Lt „vaiko“ pinigų (kuriuos valstybė mokėdavo šeimoms už kiekvieną vaiką). Kai mažutei suėjo vieni, neliko ir tų 340 Lt. Mudvi su dukrele turėjome išgyventi už 97 Lt per mėnesį. Pradėjau dirbti pagal verslo liudijimą. Kaip vienai mamai, auginančiai mažametį vaiką, verslo liudijimui buvo pritaikyta 50 proc. lengvata. Pusę kainos mokėjome už darželį. „Sutaupėme“ apie 140 Lt, bet ir tai pinigai.
Nuo šių metų sausio nebeliko kompensacijos už verslo liudijimą, o darželis pabrango perpus.
Pažįstu ne vieną šeimą, kai žmonės gyvena „susimetę“ ir naudojasi tam tikromis lengvatomis, kurios lyg nepriklausytų. Valstybė gerai žino, kad jos piliečiai jomis piktnaudžiauja, bet užuot pasirūpinusi piktnaudžiautojų tramdymo prevencija panaikina nors šiokią tokią paramą tiems žmonėms, kuriems ji gyvybiškai svarbi.“
Specialisto komentaras

Tatjana Knyzienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos piniginės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja:
„Šeima – ne piniginis vienetas“
„Išmokas ir paramą reguliuojantys teisės aktai nesusituokusius asmenis apibrėžia kaip bendrai gyvenančius asmenis. Skiriant paramą šeima laikoma tiek susituokę, tiek bendrai gyvenantys asmenys ir jų vaikai. Todėl skirtumo norint gauti išmokas ar pašalpą dabar galiojančioje socialinėje paramos sistemoje tarp susituokusių ir bendrai gyvenančių asmenų nėra.
Ko gero, šeima – ne piniginis vienetas. Ekonominis šeimos kūrimo pagrįstumas, t. y. kurti ar ne šeimą dėl galimų išmokų ar paramos, nėra svarbiausias veiksnys, dėl kurio tuokiamasi. Santuoka yra labiau pačių asmenų, atsakingų už save, už šalia esantį, už savo vaikų ateitį, reikalas.
Vis dėlto sunkmečiu, kai parama šeimai, t. y. išmokos vaikui ir motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas vaikus auginančioms šeimoms buvo apribotas, santuokų daugėjo, gimstamumas Lietuvoje ne mažėjo, o išaugo (palyginti 2009 m. su 2008 m., padidėjo 1,6 tūkst. per metus – ).
Kartu akivaizdu, kad valstybė negali likti nuošalyje ir nepuoselėti tradicinės šeimos.
Todėl šiuo metu rengiamas Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas, kuriame bus nustatytas valstybės įsipareigojimas puoselėti tradicinę šeimą.“