Kai gimtoji kalba - ne lietuvių...

Kai gimtoji kalba - ne lietuvių...

Tėveliams, kurie su savo vaikais kalba ne lietuvių arba ne tik lietuvių kalba, renkantis būsimam pirmokėliui mokyklą reikia išspręsti dar vieną specifinę problemą: kokia kalba turi mokytis jų atžalėlė.
Iš vienos pusės, gyvendami Lietuvoje, vis daugiau tėvų supranta, kad pasirinkdami mokymą su valstybine lietuvių kalba tarsi ir suteikia daugiau perspektyvų vaikui. Geriau žinos kalbą, tradicijas, kultūrą, lengviau išlaikys lietuvių kalbos egzaminą, įstos, studijuos, įsidarbins, pritaps visuomenėje ir t.t. Iš kitos – brangindami savo kilmę jie nuogąstauja, kad vaikas pernelyg ,,sulietuvės“, neišmoks deramai gimtosios kalbos, neperims tėvų ir senelių tradicijų, papročių.
Rinkdamiesi mokyklą, kurioje mokoma gimtoji lenkų, rusų ar baltarusių mokyklą, tėvai gali nerimauti, ar vaikas pakankamai išmoks valstybinę kalbą, ar šių žinių trūkumas netaps kliuviniu ateityje. Tai, kad galimybė mokyti gimtosios kalbos labai svarbi rodo ir tyrimų duomenys. Maždaug pusė renkasi net ir toliau esančias, tačiau gimtąja kalba mokančias mokyklas.
Na o tiems tautinių mažumų atstovams, kurių Lietuvoje gyvena vos keli tūkstančiai ar net keliasdešimt, norint mokyti vaikus gimtosios kalbos dažniausiai tenka aukoti savaitgalį, mat kaip ir daugelis lietuvių užsienyje, savo kalbą, papročius ir tradicijas jie puoselėja vesdami vaikus į sekmadienines mokyklėles.
Ir tik visai nedaug tėvų žino, kad Lietuvoje jau keletą metų yra galimybė gimtosios kalbos vaikus mokyti mokyklose su lietuvių dėstomąją kalba. Žinoma, mokykloms tai papildomas rūpestis, tačiau tie kas pabandė, tarkim, Eitminiškių, Abraomo Kulviečio mokyklos, tokia patirtimi nuoširdžiai džiaugiasi.
Vienas pirmųjų lenkų kalbos mokymą savo mokykloje iniciavo tuometis Eitminiškių mokyklos direktorius Giedrius Krasauskas, beje dabar sėkmingai vadovaujantis Prezidento kanceliarijai. Lėšų šiam mokymui mokykla tuomet gavo pateikusi projektą Atviros Lietuvos fondo konkursui.
,,Įsigijome labai neblogą lenkiškų knygų vaikams biblioteką, kuri sėkmingai lankoma ir dabar, pradėjo veikti lenkų kalbos būrelis, pradinėse klasėse atsirado viena lenkų kalbos pamokėlė to pageidaujantiems vaikams, mokykloje buvo vykdomi įvairūs projektėliai, renginiai. Ir visai netrukus pajutome, kad tėvai tai priima labai šiltai, palaiko, noriai leidžia vaikus į mūsų mokyklą. Juk jiems tai puiki galimybė ir valstybinės lietuvių kalbos vaikus išmokyti ir gimtosios neleisti užmiršti. Kitais mokslo metais net ženkliai padaugėjo mokinių – tėvai norėjo, kad vaikai mokytųsi būtent mūsų mokykloje. O ir pasibaigus projektui, mokykloje liko ne tik knygos, bet ir tradicijos, kurios yra palaikomos, puoselėjamos iki šiol“ – dalinasi savo įspūdžiais G. Krasauskas.
Tad kaip toks mokymas turi vykti? Pirmiausia mokykloje turi susidaryti bent penkių mokinių, pageidaujančių mokytis kokią nors gimtąją kalbą, grupė. Kalba nesvarbu – gali būti ir gana dažnos rusų, lenkų ir visai mums neįprastos – graikų, armėnų ar vengrų. Todėl jei tautinė bendruomenė nedidelė, gal verta susisiekti su kitų bendruomenės moksleivių tėvais ir aptarti mokyklos pasirinkimą? Juk jei vaikai po kelis bus išsibarstę per keletą gretimų mokyklų – gimtosios kalbos pamokų nebus kaip organizuoti. Atsižvelgiant į galimas problemas, grupę leidžiama sudaryti ir iš skirtingo amžiaus vaikų. Svarbu ir tai, kad šis mokymas gali prasidėti jau pradinėse klasėse, tuomet kai vaikas imliausias ir kalbą išmokti ir suvokti savo tautiškumą
Antras rūpestėlis – kalbos mokytojas. Vėlgi, lenkų ir rusų kalbos mokytoją rasti bus žymiai lengviau nei, tarkim, totorių ar bulgarų, tad ir čia tautinės mažumos bendruomenė gali labai pasitarnauti siūlydamos mokykloms savo kandidatus.
Mokytojui Švietimo ir mokslo ministerija paliko gana didelę kūrybinę laisvę, nes bent jau kol nėra sukurtų atitinkamų mokymo programų. Jis turįs pats nuspręsti, koks turi būti rezultatas pasibaigus trimestrui ar mokslo metam, kaip jo pasiekti, kokiais vadovėliais ar kitomis priemonėmis pasinaudoti. Todėl reikia pripažinti, kad mokytojui tenka pakankamai didelė atsakomybė ir darbo krūvis.
Žinoma, net ir įvertinus, kad tokia galimybė tautinių mažumų vaikams turi daug pliusų, negalima vienareikšmiai tvirtinti, kad tai visiems geriausias ir tinkamiausias pasirinkimas. Sprendimas, kokią mokyklą ir kokią mokomąją kalbą rinktis priklauso tėvams, juk šioje atsakingoje situacijoje jie kartais vadovaujasi labai asmeniškais ir subtiliais motyvais. Tačiau juk verta žinoti apie visas galimybes, ar ne?