5 „raguotos“ scenos

Būna akimirkų, kai pajunti, kad tuoj tuoj mažojo žmogučio pyktis, agresija ar netikėtas poelgis išmuša iš vėžių tave, tavo kantrybę ir visas turimas auklėjimo žinias. Kaip elgtis sunkiomis minutėmis?

Konsultuoja psichologė Inna Kusakovskaja, Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centras

PAVYDUOLIS

„Dukrytė pyksta, kai vyras mane apkabina, priglaudžia. Na, o jei pasibučiuojame, mažoji ima rėkti, puola mus mušti. Su vyru nebeturime jokio intymumo.“
Kadangi santykis su mama ypatingas, vaikui sunkiau ją priimti kaip kitą žmogų. Vaikas mamytę supranta kaip dalį savęs. Ir kai kas nutinka, ji visada atskuba į pagalbą. Taigi mažylis jaučia turįs jai valdžią. O kai kas nors pradeda į ją kėsintis, nori apkabinti, vaikučiui kyla pyktis. Net jei tai daro tėtis, kurį mažylis labai myli. Pyktį gali lydėti ir mušimas. Tai natūrali vaiko reakcija, tad svarbu į ją reaguoti ramiai. Mažylis yra impulsyvus (smegenų kaktinė sritis, atsakinga už savikontrolę, dar neišsivysčiusi), išmoks labiau save kontroliuoti apie 3–4 metus. Iškilus pavydo scenai galima vaikutį pakviesti atsisėsti tarp mamos ir tėčio, kartu pabūti, apsikabinti, pasibučiuoti, pasimyluoti, paskaityti knygutę, pažaisti. Jei mažylis pradeda muštis, reikia ramiai, bet tvirtai parodyti, kad tai nepatinka, pasakyti, kad skauda, nukelti jo rankas. Svarbu, kad jūsų kūno kalba, veido mimika atitiktų sakomus žodžius. Paprastai 3–4 metų vaikas pradeda atsiskirti nuo mamos.

PIKČIURNA

„Kai negavusi kokio nors daikto 1,5 m. Gabija supyksta, pradeda rėkti, parpuola ant žemės ir galva daužo grindis. Užsigavusi pravirksta, prašosi nuraminama. Kaip vaiką atpratinti nuo tokių dalykų? Duktė nemažai laiko praleidžia su močiutėmis, kurios pildo kiekvieną užgaidą.“
Išmokęs vaikščioti mažylis pasijunta visagalis, nes gali užlipti, paimti, pasiekti, atidaryti ir kai neleidžiama tenkinti natūralaus jo smalsumo, pyksta. Tačiau toks mažylio elgesys natūralus. Mažylis negali savo jausmų išreikšti žodžiais, jis mąsto egocentriškai: „Jeigu noriu, turiu gauti.“ O negavęs ko nori supyksta. Kalbėkite su vaiku, pasiūlykite alternatyvą: „Suprantu, kad nori atidaryti spintą, bet čia uždaryta. Gal nori pasižiūrėti pro langą ar kartu padžiauti skalbinius?“ Jei padaužęs galvytę vaikas užsigavo ir lekia pas mamą nusiraminti, galima priglausti, jei dar mažutis. Tačiau jis labai greitai supras, kad supykęs, pasispardęs gavo dėmesio. Jei vaikas didesnis, galima išeiti į kitą kambarį – paprastai, kai nebėra žiūrovų, greičiau nurimsta.
Viešose vietose sunkiau suvaldyti padėtį, nes yra stebėtojų, komentuojančių, koks vargšas vaikelis, ar kaip jam reikia griežto žodžio... Beje, vaikui, kai kažkas iš pašalės rodo dėmesį, dar sunkiau nusiraminti. Tokiomis aplinkybėmis svarbiausia išlikti ramiems ir nekreipti dėmesio, laukti, kol nusiramins. Ar pirkti žaislą, kurį mažylis nusitvėrė parduotuvėje ir rėkdamas nepaleidžia? Jei tėvai pasakė „ne“, svarbu išlaikyti nustatytą ribą. Jei tėveliai nusileis ir nupirks, vaikas supras, kad jų veiksmai ir žodžiai nesutampa, o nepastovumas kelia nesaugumo jausmą. Tad nenusileiskite. Galbūt dar ir kitą kartą vaikas pyks, ožiuosis, tačiau pykčio protrūkiai bus retesni.
O kai šeimoje yra daug vaiką prižiūrinčių žmonių, svarbu visiems pasikalbėti ir bendrai sutarti, kas jam leidžiama, o kas ne. Nereikėtų daug neleisti, bet jau kas neleidžiama, tas neleidžiama. Juk jei vakar mama nedraudė lipti ant stalo, o šiandien sako „ne“, mažylis nebežino, kaip elgtis. Todėl supyksta.

MAŽASIS MONSTRAS


„Sodyboje 3 m. Tadas pagavo drugelį. Paprašiau išnešti ir paleisti jį laukan, kad galėtų gyventi ir skraidyti, tačiau griebė bei suplėšė į skutelius. Kitą kartą pievelėje radome sraigę. Nespėjus papasakoti, koks tai padarėlis, mažylis jį sutrypė. Čia pasaulio pažinimas ar auginu mažąjį monstriuką?“
Agresija būdinga visiems – mažiems ir dideliems. Dažnai tai galima pamatyti iš to, kai vaikutis bando išardyti mašinytę ar nulaužti lėlei koją. Juk jam įdomu, smalsu. Agresija gali būti dvejopa – kaip protestas, kai dėl tam tikrų priežasčių supykstama, ir kaip pasaulio pažinimas. Manyčiau, kad dažniausiai taip, kaip čia mama nupasakojo, vaikas tenkina smalsumą. Juk įdomu, kaip tie drugelio sparneliai plasnoja, smalsu, kas nutiks sutrypus sraigę. Mažylis nesupranta savo elgesio padarinių. Antra vertus, kartais vaikui gali būti sunku nunešti ir paleisti drugelį, norisi su juo dar pažaisti. Todėl galima padėti: kartu nueiti, paleisti. Ir vaiko nereikia barti, tiesiog pasakyti, kad sraigei skauda, parodyti, ką reikia daryti.

KEIKŪNAS

„4,5 m. sūnus darželį lanko nuo metukų. Atrodo, jame vaikai iš kultūringų šeimų, tačiau vieną dieną pareina mano atžala ir sako: „Mamyte, Matas sakė eik n... Ką tai reiškia?“ Buvau priblokšta tokio vaiko elgesio, bet nežinojau, ką atsakyti, tik pasakiau, kad taip kalbėti negalima ir negražu. Vėliau pasitaikydavo ir, švelniai tariant, įdomesniu žodžių.“
Išgirdę nederamą žodį reaguokite ramiai, galite vaiko paklausti: „O kaip tu manai, ką tai reiškia? Kaip manai, ką Matas norėjo tuo pasakyti?“ Beje, prašydamas paaiškinti „ką tai reiškia“ ne visada vaikas nori tai sužinoti. Pokalbis neturi būti ilgas, vaizdingas, išsamus. Paaiškinti mažyliui galima keliais žodžiais: „Tai keiksmažodis, jis nevartojamas. Man nepatinka tokie žodžiai.“ Vaikams svarbu žinoti, kad tėvams tai nepriimtina. Pasakykite ir tai, kad tavo draugas (dėdė ar teta) nėra blogas, dėl to, kad taip kalba, negeri tie žodžiai. Vaikams gali patikti pačių tėvų išprovokuota reakcija, todėl ir kitą kartą gali mestelti panašių žodelių. Geriausia, kai vaikas pradeda keiktis, nekreipti į tai dėmesio. Ir pamažu tai nurims. Jei vis dėlto kartojasi, galima taikyti priemones: „Jei taip sakysi, teks nueiti į kambarį ir ramiai pasėdėti ant sofos“ arba „Aš nueisiu į kitą kambarį ir pabūsiu viena, nes man nepatinka, kaip tu kalbi.“

GOBŠUOLIS

„Dvimetis Karolis nieko niekam neduoda, nesidalija. Jei turi saldainių, nepavaišins nei tėčio, nei mamytės, nei sesutės. Tas pats ir dėl pieštukų, knygučių, žaislų.“
Dvimetis nelinkęs dalytis, nes savo žaislus supranta kaip dalį savęs, todėl sunku tą meškiuką ar mašinytę duoti kitam. Versti vaiką duoti nereikėtų. Kad išmoktų dalytis, vaikas iš pradžių turi suvokti, kas yra jo, o kas – ne. Dvejų metų mažutis džiaugiasi kitų vaikų kompanija, tačiau žaidžia atskirus žaidimus. O trimečiai jau nori žaisti kartu. Tada ir atsiranda noras dalytis. Yra vaikų, kurie linkę atimti kito žaislą. Kartais toks mažylis net nežino, kad galima paprašyti. Mokykite palaukti savo eilės: „Jis pažais ir paskui galės tau duoti“, paprašyti: „Ištiesk ranką ir lauk.“ Svarbi taisyklė –gerbti kitų nuosavybę. Todėl jei vaikas ir vėliau neduoda žaislo, sakykite: „Suprantu, kad tau liūdna, pikta, bet ką padarysi.“ Labai svarbus suaugusiųjų pavyzdys. Tarkim, mama valgo kukurūzus ir sako: „Nori – imk. Tėveli, imk.“ Kitą kartą galima paprašyti vaiko išdalyti mamos atneštus saldainius. Vaikai linkę mėgdžioti: dalijasi net pusantrų dvejų metukų pypliai, juk tai smagu. O suaugusiųjų šypsena juos paskatina.

MAMOS PATIRTIS

Elzė Masienė, 27 m. rinkodaros direktorė, 3 m. Elenos ir 1 m. 8 mėn. Jono mama:
„Auginu pametinukus, kurie ir dėl žaislo pešasi, ir kartkarčiais juos aplanko ožiai. Didieji Elenutės ožiai jau baigėsi, o Jonuko kaip tik prasideda. Su vyru stengiamės vadovautis viena taisykle: bandome visada išlikti nuoseklūs ir nepasiduoti. Kaip dabar prisimenu, kokį stresą kėlė parduotuvės. Atrodė, imk ir paduok visas į teismą dėl visų mažmožių prie kasų. Elena, kaip ir daugelis vaikų, norėdavo visų saldainių ir žaisliukų. Ji parpuldavo ant žemės ir pradėdavo rėkti, kad nori to ar ano. Iš pradžių bandėme raminti, nupirkti kokį menkniekį, o vieną sykį atsiskaitėme už prekes ir palikę rėkiančią su vyru nuėjome į šalį. Nuo to karto ašaros baigėsi. Dabar turime taisyklę, kad parduotuvėje galima išsirinkti vieną daiktelį, ja ir vadovaujamės.
Ko gero, sprendimo būdai yra du. Pirmasis – nukreipti vaiko dėmesį. Mums labai padeda frazė: „Žiūrėk, varnėnas atskrido.“ Gal pats žodis vaikui juokingas, o gal įdomi intonacija, kuria ištariame. Kartais lekiame žiūrėti, kur kaimynas eina, ar mojame skrendančiam lėktuvui. Antras būdas (nelabai malonus mamai) – pyktį įveikti griežtumu. Nunešame vaiką į kitą kambarį ir pasakome, kad kol nenurims, negalės išeiti.
Ne kartą buvo, kai supykusi dukrytė puldavo cypti, šaukti, trypti, muštis. Tuomet ją stipriai prisiglausdavome ir sakydavome, kad paleisime tada, kai nurims. Tai labai veiksminga.
Jei abu vaikai ima peštis dėl žaislo, bandome atkreipti dėmesį į kitą: jei vienas nori važinėtis mašinėle, tai kitam pasiūlome dviratuką. Kartais prašome Elenutės nusileisti, nes vyresnė, o kartais Jonukui sakome, kad nusileistų. Ir jei kuris nuskriaudžia kitą, abiem galioja ta pati taisyklė – atsiprašyti.“