Kaunietis griauna mitą apie medikų papirkinėjimą

Kasmet, pristatinėjant korupcijos situaciją šalyje, nepamirštama paminėti, esą medicina - kone skaudžiausia šios temos vieta. Dalyje visuomenės vis dar vyrauja nuomonė, esą nemokamo gydymo Lietuvoje nėra, o už žmogišką gydytojo rūpestį, privalu pamokėti jam į kišenę. Tačiau su mūsų redakcija susisiekęs kaunietis Andrius Buteikis sako norintis paneigti tokias nuostatas. Jis sutiko pasidalinti skaudžiomis šeimos istorijomis, kurios leido įsitikinti, kad vokelis jau seniai nebėra geresnio gydymo garantas.

 

Andrius savo istorija nusprendė pasidalyti, norėdamas parodyti, kokie profesionalūs yra Lietuvos medikai ir norėdamas padėkoti kiekvienam iš jų, kurie sudėtingą valandą buvo ne tik medikais, bet ir žmonėmis. „Tai savotiška padėka ne tik specialistams, su kuriais susidūrė mūsų šeima, bet ir visiems Lietuvos medikams. Noriu visiems jiems garsiai ir viešai ištarti „Ačiū“. Deja, dažniausiai mes viešojoje erdvėje girdime atgarsius apie skandalus ir neigiamas patirtis gydymo įstaigose. Ir nepelnytai užmarštin nugrimzta tai, kas čia įvyksta gero. Kiekvieną dieną gydytojai gelbsti gyvybes ir dirba tam, kad mūsų tėvai, mamos, broliai, seserys, močiutės, pusbroliai, artimieji ar kaimynai galėtų džiaugtis dar viena diena. Noriu, kad medikai žinotų, jog mes to nepamirštame ir esame už tai dėkingi“, - sako Andrius, neseniai amžiams atsisveikinęs su savo tėčiu ir močiute.

 

Andriaus tėtis Rimantas vėžiu sirgo nuo 2012 m., o į paskutinę kelionę iškeliavo šiemet. Likus mėnesiui iki Rimanto mirties, pasaulį paliko ir Andriaus močiutė. Abu šie žmonės paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais buvo sudėtingi ligoniai. Kai du artimi šeimos nariai yra ligoniai, dažnai lankytis gydymo įstaigose tenka ir kitiems šeimos nariams. Andriaus šeima rūpinosi Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja Rima Kumžaitė. Šiai medikei kaunietis sako esantis labai dėkingas: „Profesionali, nuoširdi, rūpestinga ir atjaučianti gydytoja. Niekada neatsisakydavo padėti ir maloniai patardavo net ir paskambinus telefonu. Esu dėkingas jai už visus patarimus, kurių ji nestokojo.“

 

Andriaus tėčiui buvo nustatyta melanomos - odos vėžio - diagnozė. Vienas iš pirmųjų gydytojų su kuriuo teko susidurti „vėžio kelionėje“ - Kauno onkologijos ligoninės chirurgas Rytis Markelis. „Kai pirmą kartą susidūriau su šiuo mediku ir sužinojau apie tėčio laukiančią operaciją, man buvo 28-eri. Iki tol neturėjau daug patirties su medikais. Tačiau, kaip ir daugelis, iš aplinkinių buvau susidaręs nuomonę, esą medikams būtinai reikia „primokėti“. Duoti pinigų - tarsi nusistovėjęs standartas. Už tai geriau išoperuos ar bent jau labiau prižiūrės ligonį po operacijos. Bet mano tėtis buvo iš tų žmonių, kurie neduoda kyšių. Todėl lyg ir man reikėjo tuo pasirūpinti. Ieškojau situacijų, kaip tai reikėtų padaryti, tačiau R.Markelis tuojau pat mane sudrausmino ir patikino, kad medikai padarys viską, kas įmanoma, be jokių kyšių. Pirmą kartą pagalvojau, kad pasirinkau netinkamą situaciją, todėl bandžiau dar kartą. Tačiau mediko atsakymas buvo toks pats. Žinote, kai kažkas rimto nutinka tavo artimam žmogui, esi pasiruošęs sumokėti tiek, kiek reikės, kad tik rezultatas būtų kuo geresnis. Tačiau galiausiai turėjau susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje gydymo paslaugos iš tiesų yra nemokamos.

 

Iki šios dienos prisimenu susitikimą su gydytoju R.Markeliu po tėčio operacijos ir atlikto histologinio tyrimo. Tą kartą jis pasakė mano tėčiui: „Rimantai, jūs turite daugiau šansų numirti ant galvos nukritus plytai, nei nuo vėžio metastazių.“ Nežinau, kiek tą kartą šie šmaikštūs gydytojo žodžiai nuramino tėtį, bet man tikrai palengvėjo. Ir visus ketverius metus po tos dienos gydytojas buvo teisus - tėtis gyveno puikų gyvenimą. Mes su tėčiu buvome net davę pravardę šiam medikui - Mėsininkas. Šiek tiek dėl jo sudėjimo, tačiau daugiau dėl to, kad operacijos metu jis išpjovė didelį gabalą odos iš peties nugarinės dalies“, - prisimena Andrius.

 

Tačiau galiausiai metastazės pasirodė. Sudėtingame onkologiniame kelyje niūrioje Kauno onkologinėje ligoninėje šviesą pacientams neša pagarbos verti gydytojai. Andrius sako norintis padėkoti ir čia dirbančiai medikei Ilonai Padvelskienei, su kuria teko bendrauti, kai tėčiui jau pasireiškė metastazės. Andrius įsitikinęs, kad tai laiko neskaičiuojanti medikė, kovojanti už kiekvieną jos rankose atsidūrusią gyvybę: „Kartą ji geras dvi valandas po savo darbo laiko pildė dokumentus, kurie buvo reikalingi, kad tėčiui kuo skubiau būtų pradėta eksperimentinė biologinė terapija. Tai ji galėjo padaryti ir kitą ar dar kitą savo darbo dieną. Tačiau ji aukojo savo asmeninį laiką. Viena savaite anksčiau pradėtas gydymo ciklas gali reikšti dar mėnesį, o atskirais atvejais ir papildomus metus komfortiško gyvenimo.“

 

Kaunietis sako, kad ir vėliau su tėčiu dirbę medikai pasirodė kaip tikri profesionalai: Kauno klinikų neurochirurgas Paulius Čikotas, kuris atliko Andriaus tėčiui sudėtingą galvos operaciją po to, kai būklei blogėjant staiga į smegenis įsiliejo kraujas; slaugytoja Rasa Kairienė, kuri rūpinosi Kūčių išvakarėse paguldytu pacientu kaip artimu žmogumi. „Po Kalėdų turėjau dviem savaitėm išvykti į komandiruotę, todėl labai jaudinausi dėl tėčio. Ką tik iškentėta smegenų operacija, mokymasis vaikščioti, pirmoji pažintis su suaugusiųjų sauskelnėmis. Prieš išvykdamas paprašiau slaugytojos R.Kairienės, kad ji prižiūrėtų tėtį. Be jokio vokelio ar dovanėlės, tiesiog paprašiau. Ji patikino, kad tėčiu bus pasirūpinta. Taip ir buvo. Kasdienių pokalbių telefonu metu tėtis nuolat sakydavo, kad jaučiasi ne kaip ligoninėje gulintis ligonis, o kaip poilsiautojas, kuris vieši penkių žvaigždučių viešbutyje. Iš jo pasakojimų buvo galima jausti, kad slaugytoja ne tik atlieka savo darbą, bet į kiekvieną minutę su pacientais ji įdeda dalį savo širdies. Esame už tai labai dėkingi“, - sako Andrius.

 

Tuo pačiu metu stipriai pablogėjo ir Andrius močiutės sveikata. Kaip pasakoja Andrius, jo močiutei daugiau kaip prieš 20 metų paralyžiavo pusę kūno, o prieš 4-erius metus teko amputuoti abi kojas. Kiekvieną dieną ja rūpinosi galiausiai ir pats sveikata pasigirti negalėjęs Andriaus tėtis Rimantas. „Gal simboliška tai, kad močiutė išėjo likus mėnesiui iki tėčio mirties. Tarsi abu vienas kitą paleido“, - šiandien sako Andrius. Ir priduria: „Esame dėkingi medikams, kurie prisidėjo prie močiutės gydymo. Ją prižiūrėjusi gydytoja Daina Sušinskienė dirbo ne tik medikės darbą, bet ir nuoširdžiai rūpinosi močiute, stengdamasi padėti dėl kiekvieno artimųjų prašymo.

 

Padėką norėčiau išsakyti ir jaunai Kauno onkologinės ligoninės radiologei Eglei Žilienei, pas ją trijų savaičių vizitui papuolėme išleisti iš galvos chirurgijos skyriaus. Ji visą laiką buvo dėmesinga, o išleisdama mus į namus ne tik detaliai surašė visas instrukcijas, davė patarimų, bet ir užrašė savo mobilaus telefono numerį. Ji pasakė, kad galime skambinti bet kuriuo metu, jeigu pateksime į situaciją, kurioje nežinosime, kaip pasielgti.“

 

Tokia patirtis Andrių privertė pakeisti mąstymą. Šiandien jis sako galintis ginčytis su bet kuriuo tikinančiu, neva Lietuvoje visi medikai - kyšininkai, o norint gauti profesionalias paslaugas, reikia turėti vokelį: „Tai tik kelios pavardės medikų, su kuriais susipažinome šiuo sudėtingu mūsų šeimai laikotarpiu. Esu dėkingas kiekvienam asmeniškai ir visai Lietuvos medikų bendruomenei. Neabejoju, kad visoje Lietuvoje tokių šviesulių yra daugybė ir jie kiekvieną dieną daro stebuklus. Tik mes ne visada juos įvertiname. Noriu bent šį kartą nenutylėti ir garsiai padėkoti kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu: nesvarbu, tai būtų priimamojo darbuotojas, greitosios pagalbos medikas, slaugytojas ar chirurgas - visi Jūs esate mūsų pasididžiavimas. Ačiū Jums už kiekvieną Jūsų darbo naktį, dieną, valandą ar minutę!“