Ar moteris privalo savo problemas spręsti pati?

Dar visai neseniai buvau įsitikinusi, kad esu beveik ideali protinga ir savarankiška moteris. Aš didžiuodamasi pasakodavau kolegėms ir draugėms, kad pati  susirenku baldus, pasitaisau sugedusią laidynę, netgi laminatą išsiklojau... Atrodė, kad ir vyrams turėjau būti pati geidžiamiausia moteris. Deja, su jais man nesisekė... Dabar jau galiu nurodyti  savo nesėkmingos patirties su vyrais priežastis.

Viena mano  svarbiausių klaidų – nenoras iškilusiais rūpesčiais dalytis su mylimaisiais. Apie juos mano draugas sužinodavo tik tada, kai  jau jie būdavo praeityje – savo problemas jau būdavau išsprendusi pati.
 
            Nuo pat paauglystės pasąmonėje didžiavausi gebėjimu padėti kitam, pati nereikalaudama jokios pagalbos. Prisimenu, kokia jausdavausi laiminga duodama suolo draugui Tomui nusirašyti namų darbus, nusiųsdama špargalą per kontrolinius... Bet   už tai  nė karto nesugavau meilesnio Tomo žvilgsnio, neišgirdau švelnesnio žodžio. Po daugelio metų klasės susitikime netekau  žado išgirdusi , kaip Tomas  prisiminė  mane kaip pilką pelytę...
 
         Studijų metais gana greitai išsiskyriau  su Andriumi. To iniciatoriumi buvo jis. Nutraukė ryšius motyvuodamas, kad aš nuolat užimta, nuolat galvojanti apie savo darbą... Iš  tikrųjų aš stengiausi už abu – susiradau darbą, kad turėtume atliekamų pinigų, kad padėčiau mylimajam, kuriam visos sesijos buvo nesėkmingos...
 
        Nepasisekė man ir su Vytu. O, atrodo, buvau jo ir valytoja, ir skalbėja, ir virėja...Net verkti norisi, prisiminus savo naivumą: rytą guli mano Vytelis skaudančia galva po užsitęsusio vakarėlio, o aš - ,,vargšeli, išgerk kavos, aspirino. O gal norėtum buljono?“ Ir nešu, bėgu – jo geroji, mylimoji.
       Kiek žinau, dabar Vytas gyvena su  antrąja žmona, materialiai apsirūpinęs...O gal ne jis, o jo žmona?
 
       Paanalizavusi savo santykius su buvusiais  mylimaisiais atrandu  dar vieną savo klaidą – aš visada stengdavausi juos pateisinti. Piktindavausi jų poelgiais, bet teisindavau... O savo  problemas spręsdavau pati. Nepasakodavau jiems, kaip bijau eiti pas odontologą, neprašydavau pagalbos, kai reikėdavo patraukti spintą į kitą vietą. Apie visus mano širdies sopulius draugužiai sužinodavo post factum.
 
       Tačiau vienas įvykis atvėrė man akis. Tada mes šventėme Vlado tėvo jubiliejų. Šventė ėjo į pabaigą, man būtinai reikėjo grįžti namo. Deja, Vladas nepasisiūlė palydėti... Kaip tik tada kelyje išgyvenau didžiausią šoką – susidūriau su užpuoliku. Laimei, laiku išsitraukiau dujų balionėlį...Kai apie šį įvykį papasakojau savo sesei, ji sušuko: ,,Tavo Vladas tikras niekšas! Kaip jis galėjo išleisti vieną merginą  naktį  eiti namo?!“ Aš sustingau nuo šitos  balsu pasakytos tiesos. Akimirksniu mano galvoje tarsi suktukas  susisuko vaizdai; jie keitėsi, bet  visur ir visada  buvau tarsi užfiksuota  tik aš viena. Kur mano širdies riteriai?  Deja, jų nebūdavo šalia, kai man jie buvo reikalingi. Mano širdies  draugai arba užmiršdavo mano prašymą, arba pavėluodavo... Juk jiems visiems buvo aišku – aš gebėsiu ir pati su viskuo susitvarkyti, aš pajėgi viską atlikti pati...
 
      Jau kelerius metus aš gyvenu kitaip. Pasinėrusi į savianalizę, supratau: nors ir pati pajėgiu daug ką savarankiškai atlikti, vyriškus darbus paliksiu kitiems, juk vyrams taip malonu nors retkarčiais matyti už save silpnesnę moterį ir stengtis jai padėti. Tada jie jaučiasi tikri vyrai – mūsų šeimos ramsčiai. O aš tuo tarpu nueisiu į kirpyklą...
       
Parengė Marija Eitmantienė