Nacionalinė vaistų prekybos asociacija pateikė siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kuriais siekia atkreipti farmacinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų kūrėjų dėmesį į šiuo metu diskusijose aptariamus vaistų kainodaros pokyčius, farmacijos rinkos dalyvių siekius ir svarbiausia – paciento interesus. Vaistai yra pirmo būtinumo prekė, kuri kraštutiniu atveju vienam žmogui gali išgelbėti gyvybę, kitam – palaiko stabilią sveikatos būklę, trečiam galbūt pagerina kasdienio gyvenimo kokybę. Todėl visuomenė labai jautriai reaguoja į pokyčius, kurie vyksta vaistų politikoje, ir turi būti garantuota, kad jokie pakeitimai nepablogins vaistų prieinamumo, teigia Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos direktorė Jūratė Kulberkienė.

Pacientas turi teisę pasirinkti
Sveikintinas pasiryžimas skatinti gydytojus skirti, o valstybę – kompensuoti pigesnius generinius, o ne brangesnius patentinius vaistus. Manoma, kad tai padės gerokai pataupyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas. Tik nereikėtų šio siūlymo suabsoliutinti. Svarbiausias vaidmuo šiuo atveju turėtų tekti racionaliam ir pamatuotam gydytojo sprendimui, kurį visų pirma lems paciento poreikiai, jo sveikatos būklė, anksčiau vartoti vaistai, jų toleravimas ir šalutiniai vaisto poveikiai. Ir ne visada šis sprendimas gali būti generinio vaisto naudai. Paciento pasirinkimas – taip pat neturėtų būti ignoruojamas. Kartais jį gali lemti gydytojo autoritetas, kitąkart gyvenimo sąlygos galbūt padiktuos kitokį sprendimą: taps svarbus kompensuojamojo vaisto priemokos dydis ar priemokai taikoma vaistinės nuolaida. Vaistininkas šioje grandinėje yra daugių daugiausia tik patariamasis balsas, kurio pareiga – informuoti pacientą apie visas pasirinkimo galimybes.

Kokie turi būti antkainiai?
Ne mažiau aktualus ir viešai svarstytinas klausimas, kam bus panaudotos dėl aktyvesnio generinių vaistų įtraukimo į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir jų skyrimo pacientams atsiradusios sutaupytos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos? Ar šiomis lėšomis galėsime pagerinti nemažėjančias gyventojų sveikatos priežiūros, socialines reikmes, ar tik padidinsime centralizuotiems vaistų pirkimams išleidžiamus milijonus?

Turime pripažinti, kad mūsų valstybės Kompensuojamųjų vaistų ir medicininės pagalbos priemonių sąraše tikrai netrūksta visų ligų grupių gydymui skirtų svarbiausių vaistų ir medicininės pagalbos priemonių, ir šis sąrašas netrumpėja. Be to, šių vaistų kainos yra valstybės reguliuojamos. Didžiąją kompensuojamojo vaisto kainos dalį sudaro gamintojo kaina, dėl bazinės kainos sumažinimo valstybė periodiškai derasi su gamintojais, didmeninės ir mažmeninės prekybos antkainiai taip pat yra nustatyti valstybės.

Galutinėje tiekimo grandyje – vaistinėje – kompensuojamojo vaisto kaina gali padidėti ne daugiau kaip 22 proc., todėl vaistinei kompensuojamųjų vaistų pardavimas nepadengtų net minimalių vaistinės veiklos kaštų, jei ne laisvai parduodami vaistai ir kitos vaistinės prekės.

Ar padės fiksuotos vaistų kainos?
Diskusijos, kylančios dėl antkainių laisvai parduodamiems – valstybės nekompensuojamiems vaistams, remiantis nepatikimų duomenų manipuliavimu, sukuria įspūdį, kad už vaistų kainų padidėjimą (neskaičiuojant 19 proc. pridėtinės vertės mokesčio) atsakingos tik didmeninės ir mažmeninės vaistų prekybos įmonės, ir nuo jų „savivalės“ vartotoją neva išgelbės fiksuotos vaistų kainos ir vaistinių siūlomų nuolaidų uždraudimas. Tik kuo remdamiesi nustatysime fiksuotas vaistų kainas vaistinėje? Šiuo metu bendras didmeninių ir mažmeninių vaistų prekybos įmonių užsidedamas antkainis dėl didelės vaistinių konkurencijos yra 27 proc., kompensuojamiesiems vaistams – iki 22 proc. Palyginkime: vidutinis kitų, ne farmacinės veiklos didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių Lietuvoje užsidedamas antkainis siekia 53 proc.

Ką laimėsime reguliuodami kainas?
Europos Sąjungos Tarybos atitinkama direktyva reikalauja, kad prekybiniai antkainiai šalies rinkoje turėtų būti ekonomiškai pagrįsti. Ar laimėtume, jei vaistinės, šiuo metu sugebančios išsilaikyti pačios ir konkuruojančios rinkoje kainomis, sugebėjimu racionaliai organizuoti savo veiklą, derėtis dėl mažesnės kainos su vaistų tiekėjais, mažinti veiklos kaštus, pritraukti vartotojus mažesnėmis nereceptinių vaistų kainomis ar kompensuojamųjų vaistų priemokomis, būtų priverstos pareikalauti iš valstybės ekonomiškai pagrįstų kompensuojamųjų vaistų antkainių, nesikeitusių nuo 2002 m.? Ar valstybė imsis atsakomybės garantuoti, kad imdamasi reguliuoti kainas, uždraudusi veikti rinkos dėsniams ir nubloškusi farmacijos rinką į planinės ekonomikos laikus, laimės stabilias vaistų kainas? Ar sutramdžiusi vaistų didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių norą gauti pelno, kuris dabar siekia apie 3,2 proc., sustabdys ir vaistų gamintojų apetitą turėti dar didesnį pelną (dabartinis siekia 14 proc.)? Galbūt tada turėtume grįžti prie valstybinių vaistinių, nors kažkada jų atsisakėme kaip nuostolingų valstybei...

Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuomone, „reguliuojant kainą bet kuriuo atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jei maksimalios kainos bus nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimas slopins konkurenciją ir skatins kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o jei bus nustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukurs deficitą. Šios pasekmės gali pasireikšti nevienodai. Maksimalių kainų nustatymas pirmiausia neigiamai paveiks rečiau perkamų vaistų rinką, šių vaistų vartotojus, taip pat vaistines, kuriose yra nedidelė apyvarta.“ Taigi, pirmiausia bankrutuos kaimo ir mažų miestelių vaistinėlės, kils teisėtas gyventojų nepasitenkinimas dėl mažėjančio vaistų prieinamumo. 
 

iMed