Ar tikrai berniukams tinka tik melsva, mergaitėms - rožinė spalva?

Užsukau į svečius pas ką tik pagimdžiusią draugę. Jos mažėlis saldžiai parpė, o ji man pasakojo apie tai, kad gydytojai padarė klaidą nustatydami lytį. Pasakė, kad bus mergaitė, o gimė berniukas. Ir dabar visi drabužėliai - rožiniai. Močiutės susiėmusios už galvų: „Kaip taip galima?" Berniukas turi vilkėti melsvus drabužėlius. Ar tai labai svarbu? Patirtimi dalijasi mamos.

Inga, dviejų vaikų - 3,5 m. Estelos ir 1 mėn. Gabrieliaus mama

„Aš esu visu 100 proc. už tai, kad mergaitei tinkamesni rožiniai, o berniukui - melsvi tonai. Taip priimta nuo seno ir neverta laužyti tradicijų. Sakykite, o kaip kitaip, kol vaikutis naujagimis, atskirti, ar mama vežimėlyje sūpuoja berniuką, ar mergaitę? Estelos vežimėlis buvo rožinių tonų su juodomis juostelėmis. Vyras siūlė kito nepirkti, juk šis beveik naujas. Aš paprieštaravau šiai jo minčiai. Norėjau, kad mano berniuko vežimėlis būtų melsvas. Kai tokio neradome, įsigijome labai modernų baltą odinį. Manau, kiekvienos mamytės svajonė mergaitę papuošti kaspinėliais, raukinėliais. Pirkdama drabužėlius Estelai neapsiriboju vien rožine, ją derinu su baltais, gelsvais tonais. Kad nepabostų vien melsvi, Gabrieliui esu nupirkusi ir baltų drabužėlių. Man pačiai labai patinka pasteliniai tonai: rožiniai, šviesūs violetiniai, balti, gelsvi. Savo vaikus taip pat noriu rengti šviesiai. Tačiau pastebėjau, kad parduotuvių lentynose berniukams siūlomi labai paprasti gana tamsių atspalvių drabužėliai. Galbūt taip yra dėl praktinių sumetimų - berniukai judrūs, šviesius drabužėlius greičiau ištepa, juos sunkiau prižiūrėti. Bet ar mes taip jų nenuskriaudžiame? Mergaites puošiame, o berniukus tarsi pamirštame. Gerą vaiko skonį reikia ugdyti nuo vaikystės. Į gimdymo namus važiavau su didžiuliu lagaminu, daugiausia vietos jame užėmė mažojo Gabrielio drabužėliai."

Irena, 4 m. Dominyko mama

„Kai susilaukiau berniuko, išties buvo melsvos spalvos manija. Viskas - nuo vežimėlio iki šliaužtukų buvo melsva. Bet laikui bėgant ši spalva pabodo. Tada parduotuvių lentynose ėmiau dairytis smėlio spalvos drabužėlių, paskui buvo „raudonas" periodas. Būdavo, kad praeiviai mano sūnų, aprengtą raudonai, pavadina mergaite. Mano vyrui tai nepatiko. Tuomet vėl buvome grįžę prie melsvos spalvos. Mano nuostabai, sūnus, aprengtas melsvai, tik nusišypsodavo praeiviams, tuoj išgirsdavau: „Kokia graži mergaitė." Tuomet supratau, kad ne spalva, o galbūt veido bruožai išduoda berniuką. Nuo to laiko ėmiau nekreipti dėmesio į spalvas. Svarbiausia, kad drabužis vaikui tiktų ir patiktų. Vis dėlto buvo labai netikėta, kad nesulaukęs nė dvejų jis ėmė prašyti rožinių spalvų drabužėlių, žaislų ir t. t. Ypač jam patiko kaimynės mergaitės rožinis vežimėlis. Ėmė prašyti, kad tokį ir jam nupirkčiau. Mano vyras negalėjo tuo patikėti. Net ėmė mane kaltinti, kad aš visą gyvenimą svajojau apie mergaitę, tai dabar berniukui perku rožinius drabužėlius. Tik tada, kai užsukęs į parduotuvę sūnui dovanos išgirdo prašymą nupirkti kaip tik rožinės spalvos žaislą, suprato, kad aš čia nieko dėta. Sūnus buvo nepaprastai laimingas, kai anyta padovanojo rožinį arkliuką. Nors šalia stovėjo ir baltas, ir rudas, bedė pirštu kaip tik į rožinį. Kalėdų proga mano tėvai, nemeluosiu, po ilgų diskusijų vieninteliam anūkėliui nutarė nupirkti rožinį staliuką. Lemiamą akimirką juos atkalbėjo pardavėja. Juk berniuko staliukas turi būti mėlynos spalvos! Tėvai, neatlaikę aplinkinių spaudimo, tokį ir nupirko. Sūnus jį pirmiausia kruopščiai apdengia rožiniu rankšluosčiu ir tik tada prisėda. Tikras nesusipratimas buvo, kai krikšto dukteriai dovanų nupirkau rožinę žaislų dėžę. Sūnus ją apsikabino: „Tai mano!" Palikome jam. Jo patalėliai - ir tie rožiniai. Iš pradžių buvo keista, kodėl mano berniukas taip pamėgo rožinę spalvą. Tik neseniai išskaičiau, jog ji simbolizuoja meilę visam pasauliui ir siekį, kad pasaulis atsilieptų tuo pačiu. Rožinė spalva padeda pritraukti aplinkinių dėmesį, vaikams jo reikia nuolat. Manau, vaikystė tokia trumpa ir laikui bėgant vaikas išaugs savo „rožinį" periodą. Mūsų visuomenėje labai daug stereotipų. Tik mergaitę galima rengti rožine spalva, jei taip aprengsi berniuką, gali sulaukti praeivių nesupratimo, net apkalbų. Parduotuvių lentynose berniukams siūlomi tik pilkų arba tamsių tonų drabužėliai. Ypač madinga tamsi violetinė. Tačiau ar ji tinka mūsų vaikams? Vaikai nori džiaugtis ryškiomis spalvomis, vaikyste, ar ne per greit mes norime, kad jie užaugtų? Tegu mada seka suaugusieji, o vaikams palikime spalvotą vaikystę."

Vita, trijų vaikų - Danielos (8 m.), Bernardo (6,5 m.) ir Leonardo (7 mėn.) mama

„Iš tiesų drabužėlių spalvoms skiriu labai daug dėmesio. Tačiau turiu savitą požiūrį. Labai mėgstu savo vaikus iki pusės metų rengti tik baltai. Angelo baltumo spalva man asocijuojasi su nekaltumu, švara, tyrumu. Iki pusės metų mano vaikai dėvi ne tik baltus drabužėlius, bet ir jų patalynė sniego baltumo. O štai nuo pusės metų vaiko gyvenime įvyksta lūžis. Jis pradeda sėdėti, atsisėda ant puoduko, tampa aktyvesnis... Kažkodėl man atrodo, kad dabar pats metas vaikus rengti raudonai. Juk ši spalva simbolizuoja jėgą, drąsą, stiprybę, ypač svarbu, kad ji skatina aktyvumą. Kodėl vaikui nepadėti būti aktyviam rengiant raudonais drabužėliais? Tuo labiau kad spalvų terapija nėra iš piršto laužtas mokslas. Jau pati išmąsčiau, kad raudona spalva gali puikiai vaikus saugoti nuo „blogos akies", nes atitraukia dėmesį. O tokio amžiaus vaikai ypač pažeidžiami. Be to, juk mūsų, lietuvių, tauta esame žydraakių blondinų tauta. Nesame „ryškūs". Kai vaikas aprengiamas ryškiais raudonais drabužėliais, tai veidukas akyse pagyvėja. Vaikas net švyti. Aš taip rengiau ir dukterį, ir sūnų, ir mažėliui parinkdama drabužėlius laikausi tos pačios tradicijos. Tiesa, mano viena draugė buvo iš tiesų nustebusi, kaip galiu berniuką rengti raudonai. Tačiau juk vaikas iki vienų metų pats negali pasirinkti drabužėlių, už jį sprendžia mama. O man ši spalva be galo graži. Tai kodėl nepaklausyti savo širdies ir rengti vaiką, kaip norisi? Sulaukusi pusantrų mano dukrytė ėmė rinktis rožinę spalvą, aš jos norui neprieštaravau. Tik neseniai ji ėmė dairytis į kitas spalvas. Tikiu, kad ne tik spalva, bet ir patys drabužėliai turi savo energetiką. Todėl vaikų drabužėlius iki pusės metų ypač stropiai saugau. Su tais pačiais augo mano vyresnėlė, vidurinėlis, o dabar mažėlis. Visi vaikai auga tame pačiame šviesiame pilkų tonų vežime. Nors vyras mažėliui norėjo naujo, aš kaip kokia pantera šokau jo ginti. Tas pats ir dėl žaisliukų: nukramtyti, nutąsyti, bet jie buvo sesės ir brolio - vadinasi, per juos mažėlis gali perimti vyresnėlių patirtį. Kad neprarastų savo baltumo, kaip galima ilgiau nenusidėvėtų, drabužėlius skalbiu rankomis muilu - taip, kaip kažkada manuosius skalbė mano mama. Tada juos dailiai išrikiuoju ant rankšluosčių ir džiovinu. Atrodo, kad jie kvepia mano rankomis. Tokį baltą pūkinį apklotėlį kiekvieną kartą pašukuoju, kad būtų švelnesnis, minkštesnis, mielesnis mano mažiukui. Šiuos mano ritualus kasdieną stebi dukrytė, tikiuosi, kad perims juos iš manęs. Pirmuosius vaikų drabužėlius žadu išsaugoti jos vaikams. Balti, nėriniuoti, aksominiai, jie turi sukaupę tiek daug mano vaikų energijos, kad būtų gaila kam nors atiduoti. Svajonėse jau regiu tą dieną, kai juos, kaip didžiausią šeimos relikviją, perduosiu savo vyresnėlei. Jai turėtų būti labai smagu. Aš tai verkčiau gavusi tokią dovaną."

Specialisto komentaras

„Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad kažkada buvo kaip tik priešingai. Berniukus mamos rengdavo rožiniais, o mergaites - melsvais drabužėliais. Jei neklystu, ir dabar kai kuriose užsienio šalyse taip yra. Taigi spalva - jokia tradicija. Vaikui pačiam, manau, mažiausiai iki pusės metukų drabužėlio spalva nėra svarbi. Jo poreikiai labai nedideli, svarbiausia, kad būtų laiku pamaitintas, kad būtų šilta, švelnu, jauku. Nuo pusės metukų galbūt jis jau ima reaguoti į spalvas. Tačiau nėra jokių duomenų, kad vaiko raidai turėtų kokios nors įtakos drabužėlių spalva. Ką reiškia raudona? Raudona gali ir varginti, nes vaikas nuolat aktyvinamas. Galbūt, priešingai, jam tuomet reikia kaip tik ramybės ir poilsio. Būdamas vaikų psichiatras, galiu pasakyti, kad vaikams jo ypač reikia.

Paprastai patys tėveliai suformuoja vaiko požiūrį į pasaulį. Jei jam nuolat kalama į galvą, kad turi rengtis melsvai, tai ir rinksis šią spalvą. Juk vaikui labai svarbu įtikti tėveliams. Tačiau nepatarčiau sutelkti dėmesio į vieną spalvą. Jeigu vaikas nuolat bus rengiamas tik melsvais pasteliniais tonais, ypač paauglystėje gali imti protestuoti ir pradėti teikti pirmenybę tamsioms spalvoms. Bendravimas su vaiku formuoja jo asmenybę, o ne spalvos. Kuo įvairesnėmis spalvomis rengsime vaiką, tuo bus geriau. Pagaliau jis turi jas pažinti. Nežinau, kodėl mamos bijo tamsių atspalvių. Jei visi drabužėliai bus juodi, tai gal ir galime vaiką pastūmėti į liūdesį. Bet jei bus tik vienas tarp daugelio kitų, spalvotų, kas čia bloga? Galbūt nepraktiška. Juodą, kaip ir baltą, drabužėlį sunkiau prižiūrėti. Vaikui tinka ir geltonas, ir rudas, ir žalias, ir mėlynas drabužėlis. Na, ir kas kad berniukas pamėgo rožinę? Nemanau, kad tai galėtų kaip nors paveikti jo vyriškumą. Mes gyvename tokioje šalyje, kurioje labai mažai saulės, tai galbūt iš tikrųjų rožinis drabužėlis ar žaislas gali pagerinti ne tik vaiko, bet ir mamos ar praeivio nuotaiką. Dar manau, kad mamos jaučia „kaifą" vaikščiodamos per parduotuves ir rinkdamos vaikams drabužėlius. Jei didžiausias rūpestis mamai - vaiko drabužėlių spalva, vadinasi, viskas labai gerai. Mama daugiau rūpesčių kaip ir neturi. Jos vaikas auga sveikas: nesloguoja, nekarščiuoja... Ir ji pati, būdama mama, jaučiasi puikiai. Spalvos vaiko raidai įtakos kaip ir neturi, tačiau jei jų paieška padeda šeimai gražiai bendrauti, tai tegul mama ieško spalvų. O vaikai visada rinksis ryškius atspalvius, kurie labiau traukia dėmesį. Su ryškia spalva greičiau pasiekiamas rezultatas. Padėkime du flomasterius. Vieną - ryškų, o kitą - ne. Aišku, kad vaikas čiups ryškų, nes brėžiant liniją prireikia minimalių pastangų, ji net ir nespaudžiant flomasterio išeina „riebi". Beje, pasaulis jau seniai suvokė, kad spalvos - žmonių susitarimo reikalas, vyrams irgi siūlo rožines spalvas. Jei vyrui nekenkia, manau, kad ir berniukui ji nepakenks."