+6
-0
+6
Ar tikrai žinote, kokius vaistus perkate? Etiniai ir generiniai vaistai. Atskleista visa tiesa.

Nei JAV Maisto produktų ir Vaistų Administracija, nei Europos Vaistų agentūra nereikalauja, kad etinių ir generinių vaistų sudėtis būtų ta pati: svarbiausia, kad būtų tokios pačios cheminės formulės veiklioji medžiaga. Apie veikliąją medžiagą kiek vėliau.

Taigi, pagalbinės (dabar jos vadinamos „kitomis“) medžiagos gali ir dažniausiai skiriasi. Į klausimą „kodėl“ yra paprastas atsakymas: generinė kompanija siekia naudoti paprasčiausias ir pigiausias kitas medžiagas. Prisiminkime, kad generiniai vaistai konkuruoja tarp sąvęs pirmiausia kaina.

Ar minimos „pagalbinės“ medžiagos nėra svarbios? Nuo sovietinių laikų mes pripratę manyti, kad tai cukrus, pieno cukrus, krakmolas, talkas, kakavos sviestas ir kt. „Tempora mutantur“ (lot.) – laikai pasikeitė, „et nos mutamur in ilis“ – ir mes (t.y. jos, medžiagos) su jais pasikeitėme.

Paprastas pavyzdys: jeigu turime pailginto veikimo vaistinį preparatą, tai suprantama, kad ir jo, ir analogiško trumpo veikimo vaisto veiklioji medžiaga ta pati. Taigi, šiuolaikinių vaistų formų (SR – „slow release“ /ilgo veikimo/, MR – „modified release“ /modifikuoto atsipalaidavimo/, GITS – „gastrointestinal therapeutic system“ /gastrointestinė terapinė sistema/, OCAS – „oral controlled adsorption system“ /kontroliuojama rezorbcijos sistema/) gamyboje vartojamos naujos, visai kitokios “pagalbinės“ medžiagos, ir tik jų dėka vaistai veikia ilgiau, veiklioji medžiaga rezorbuojasi į kraują tik žarnyne, o rezorbcija pasiskirsto tolygiai, pvz., paros bėgyje, ir t.t.

Jeigu etinio ir generinio vaisto sudėtis nevienoda, tai logiška manyti, kad ir šalutiniai (pvz., alerginiai) reiškiniai gali skirtis. Gai būti, kad dėl skirtingos sudėties generinis vaistas jautriam pacientui gali sukelti alerginę reakciją ir vice versa.

Kaip seka iš vaistų formų įvairovės pavyzdžio, „pagalbinės“ medžiagos gali turėti (ir turi) įtakos vaistų veikimo greičiui, trukmei ir kt. Todėl generinis vaistas, lyginant su etiniu, gali veikti „kiek kitaip“: šiek tiek greičiau (arba lėčiau), šiek tiek stipriau (arba silpniau), šiek tiek ilgiau (arba trumpiau).

Dabar apie veikliąją medžiagą.

Ta pati veikliosios medžiagos, esančios etiniame ir generiniame preparate, cheminė formulė dar nereiškia, kad šios medžiagos yra identiškos (apie jų terapinį poveikį vėliau). Tūlas skaitytojas gali pasipiktinti: kas čia per nesąmonės! Pabandykime prisiminti, kas yra stereoizomerai. Kai jūs žiūrite į veidrodį, tai matote savo stereoizomerą, t.y. atvirkštinį veidrodinį vaizdą.

Reikalas tas, kad daugelis bent kiek sudėtingesnės struktūros vaistinių medžiagų yra racematai, t.y.dviejų (kairiojo ir dešiniojo) stereoizomerų mišiniai santykiu 1:1. Iš tų dviejų stereoizomerų tiktai vienas yra veiklus, o kitas vaidina (geriausiu atveju) nereikalingo balasto vaidmenį. Kodėl taip yra? Mat, racematai susidaro dėl cheminių technologinių procesų ypatumų (aukšta temperatūra, slėgis, katalizatoriai ir pan.). Mūsų organizme nėra jokių racematų, o tik veiklieji izomerai. Pvz., skydliaukė gamina tiktai veiklų hormoną l(levo)-tiroksiną ir negamina neveiklaus d(dekstro)-tiroksino. Gamta protingesnė už žmogų.

Abiejų tiroksino stereoizometų cheminė formulė YRA TA PATI, bet jų aktyvumas ir savybės LABAI SKIRIASI. Kitas pavyzdys: gerai žinomas saldiklis aspartamas yra 160 kartų saldesnis už cukrų, bet jo stereoizomeras yra kartus (!). Suprantama, kad vaistai, kurių sudėtyje yra tik veikliojo izomero, veikia bent du kartus stipriau ir yra saugesni.

Ir dar viena svarbi pastaba.

Originalaus ir generinio vaisto biologinis preinamumas arba įsisavinimas (vaisto kiekis, kuris pateko į bendrąją kraujotaką) „turi teisę“ skirtis. Jeigu originalaus vaisto biologinį prieinamumą prilygintume 100%, tai generinio vaisto jis gali svyruoti 80-125% ribose. Vadinasi, pakeitus originalų vaistą generiniu (arba atvirkščiai), faktinė vaisto dozė ir poveikis gali skirtis.

Atvejis iš praktikos.

Pacientui baigėsi vaistai hipertenzijai gydyti (jis vartojo generinį preparatą). Gydytojas išrašė vaistą bendriniu (tarptautiniu) pavadinimu. Pacientas vaistinėje teisingai reikalauja pigiausio generinio varianto. Sakykime, pigiausio vaisto šiuo metu nėra, todėl pacientui siūloma arba palaukti, kol vaistinė gaus paties pigiausio, arba siūlomas antras pagal kainą. Pacientas nenori laukti ir nusiperka kiek brangesnį generinį vaistą. Paaiškėja, kad įsigytasis vaistas veikia pastebimai stipriau (gali būti ir atvirkštinis variantas). Kas ir kodėl taip atsitiko?

Pacientas vartojo generinį vaistą, kurio biologinis prieinamumas buvo, pvz., 80%. Naujojo generinio vaisto biologinis prieinamumas pasirodė esąs didesnis - 125%. Priminsime, kad leidžiami svyravimai ir yra 80-125. Jeigu tai būtų buvę cukraus kiekį mažinantys vaistai, atvejis būtų buvęs daug rimtesnis: pastebimai didesnė dozė sukeltų pavojingą hipoglikemiją. Tolesnė įvykių seka galėtų būti tokia. Nepatenkintas pacientas kreipiasi į gydytoją. Gydytojas apžiūri pacientą, gaištą laiką (kuris kainuoja), tuomet skiria papildomus tyrimus (kurie kainuoja). Galų gale pacientas grįžta prie buvusio vaisto.

Kas išlošė iš šio atvejo? Atsakymas – niekas. Kas pralošė? Atsakymas - visi, įskaitant ir valstybės finansus. Taigi, jeigu gydytojas ir pacientas yra patenkinti esamu gydymu, jo keisti nerekomenduojama. Blogiausias variantas gali pasitaikyti, kai vienas generinis vaistas keičiamas kitu generiniu. IR TAI GALI ATSITIKTI VAISTINĖJE. Todėl vaistininkas atėjusio į vaistinę paciento tiesiog PRIVALO paklausti: „o kokio gamintojo vaistus jūs vartojote“?

Ištikimybė turi savo kainą...

Autorius: doc.V.Lapinskas