Ši frazė tapo akivaizdžia tiesa: reikia tik patikėti, kad esi graži – ir
aplinkiniai pradės manyti lygiai taip pat. Tačiau kaip tuo įtikinti save ir kaip
priversti kitus įžvelgti jumyse žavingą moterį?
Pradžiai – pasakojimas. Psichologai pasamdė aktorę: dvi dienas iš eilės ji
apsirengusi tais pačiais rūbais stovėjo greitkelio šalikelėje prie sugedusio
automobilio ir stabdė pravažiuojančias mašinas. Pirmą dieną pro šalį važiavę
vyrai puldavo jai į pagalbą, dažnai netgi rizikuodami gyvybe, o antrą –
užsispyrę pravažiuodavo pro šalį. Kodėl? Pirmame epizode aktorė šypsojosi, su
vairuotojais „pagaudavo“ akių kontaktą, atstatydavo krūtinę ir apskritai atrodė
pasitikinti savimi, graži ir laiminga. O antrą dieną ji atrodė nelaiminga,
apgailėtina ir negraži.
Grožis – ne objektyvus vertinimo kriterijus, tikina žurnalas „Zdorovje“. Tai yra
pojūtis, įspūdis, savotiškas nuogo karaliaus drabužis, kurį vaidina
užhipnotizuota svita. Tikriausiai daugeliui iš mūsų teko susidurti su tokiu
reiškiniu: staiga apie kokią nors moterį pradeda kalbėti, kad jos grožis yra
retas, neįprastas. Ir net jei anksčiau ji mums atrodė baidyklė, po kurio laiko
mes iš tikrųjų pradedame manyti, kad ji yra kažkuo pikantiška. Šį efektą
sumaniai sukuria kai kurios aktorės, sugebančios suvaidinti ir gražuoles, ir
baisuokles. Taigi, bendra taisyklė: mylėk save! O kaip?
Štai čia ir prasideda įdomiausi dalykai. Kaip žinia, kiek bekartotumėte
„chalva“, burnoje saldžiau nepasidarys. Moteris nesugebės įtikinti savęs, kad ji
yra graži, vien pažvelgusi į veidrodį ir bandydama įteigti sau šią mintį,
prieštaraujančią akivaizdiems dalykams. Pamilti save po ilgo priešiškumo savo
išvaizdai ir asmenybei nėra paprasta. Bet įmanoma.
Kaip pamilti save?
Pirma – uždrausti sau peikti save.
Mes mėgstame save kritikuoti, nuo vaikystės mokame savyje atrasti įvairiausių
trūkumų. Ir jei kas nors mus giria, mes stengiamės tučtuojau atmesti
komplimentą. „Kaip tu gražiai atrodai!“ – „Na kad ne, aš tik plaukus
išsiploviau…“
Bet žodis yra materialus dalykas – tai įrodyta mokslu. O jei dar patikinate: „Aš
negraži, sena, stora, manęs niekas nepamils“ (ir nesvarbu ar tikite tuo, ar ne),
tai atitinkamo rezultato ir susilauksite. Ir prisikursite sau problemų. Viena iš
jų – anoreksija.
Taip kad nesakykite apie save nieko blogo – kad ir kokios bebūtų aplinkybės.
Antra – nuolat girti save.
Girkite savo išvaizdą, kai tik tam pasitaikys proga. Šiandien išsimiegojote ir
jūsų veido spalva yra graži. Ryte plaukai atrodo taip, kaip jums patinka. Vakar
pavyko pasidaryti puikų makiažą…
Vienas garsus vizažistas prisipažino, kad jam atsibodo standartiniai
top-modeliai: kuo moteris negražesnė, tuo įdomiau dirbti su jos išvaizda.
Svarbiausias triukas – atrasti kabliuką, jį išskirti ir aplink jį kurti įvaizdį.
Tapkite tokia vizažiste sau.
Net jei jūs apie savo išvaizdą niekada negalvojote nieko gero, nuostabus
ypatumas gali būti neįprasta kaklo linija, galvos pasukimas, netipiška nosies ar
akių forma.
Savo išvaizdoje nuolat ieškokite patrauklių pusių.
Trečia – išgyvendinti pavydą ir įprotį lyginti save su kitomis.
Sakoma, kad Dievas neturi numylėtinių ir atstumtųjų. Pasaulyje vienodai
reikalingos ir sepijos, ir nuostabios panteros. Faktas, kad kitam būdinga tai,
ko neturime mes, gali sukelti ir susižavėjimą, ir pavydą. Jei jaučiate
susižavėjimą, tampate gražesnė: prisiminkite, pavyzdžiui, savo veidą po jus
sukrėtusio filmo arba spektaklio. Kai pavydite („Kodėl vienoms viskas, o kitoms
nieko?“), išvaizda tampa neharmoninga.
Atpraskite nuo noro lyginti save su kuo nors kitu ir kaskart grįžkite prie
tvirtinimo, kad esate įdomi būtent tuo, kas suteikia jums unikalumo.
Ketvirta – liautis ieškoti ne tik savo, bet ir kitų žmonių trūkumų.
Neabejotinai esate susidūrusi su situacija, kuomet draugės sėdi ant suoliuko ir
kritikuoja praeivius: „Ot kokia stora kvailė, visai be kompleksų – į baltas
kelnes įsigrūdo!“ Tokia reakcija išduoda dideles savęs vertinimo problemas – tai
yra savotiška savigyna: „Na, taip, aš negraži, bet jūs tik pasižiūrėkite į
save!“ Atrodo, kad tokiu būdu kritikuotojos bando susilpninti įtampą, bet iš
tikrųjų gaunasi priešingai: kuo daugiau trūkumų atrandate kituose žmonėse, tuo
akivaizdesni tampa jūsų trūkumai. Juk akis nusiteikia ieškoti būtent
nepatrauklių bruožų.
Jei jau jums norisi vertinti aplinkinių žmonių išvaizdą, darykite tai kaip garsi
vizažistė.
Pastebėjusi trūkumą, tučtuojau pagalvokite, kaip tą trūkumą paversti privalumu.