Auginu vaiką viena. Kadangi jo tėvas nesirūpina savo atžala, stengiuosi
jam atstoti ir tėvą, ir motiną. Labai juo rūpinuosi, daug kur nusileidžiu.
Tačiau pastebėjau, kad jis kuo toliau, tuo mažiau manęs klauso, labai dažnai
nebesusišneku su juo, dažnai baramės. Kol buvo mažesnis, sutarėme gerai.
Patarkite, kaip susigrąžinti prarastą ramybę?
Birutė
Pedagogų profesinės raidos centro Socialinės raidos ir saviraiškos skyriaus
vedėja psichologė Irena Ramoškaitė:
– Vienai auginti vaiką tikrai nelengva, ypač norint užauginti visapusišką,
brandžią asmenybę. Neretai moteris širdyje jaučiasi kalta, kad nesugebėjo
išsaugoti šeimos, todėl jai tampa nepaprastai svarbu, kad vaikas nesijaustų
prastesnis už turinčius abu tėvus. Todėl daug ko atsisako pati, kad tik vaikas
turėtų viską, ko įsigeidžia: žaislų, kompiuterį, brangių drabužių. Tačiau jokios
materialinės gėrybės neatlygins tėvo trūkumo, o vaikas augs įsitikinęs, kad
motinos poreikiai – nesvarbūs ir su metais reikalavimai vis didės.
Įskaudintos vyro ir norėdamos jį nubausti, kai kurios moterys sąmoningai ar ne,
naudojasi vaikais. Pavyzdžiui, draudžia buvusiam sutuoktiniui susitikinėti su
jais, jiems girdint kaltina tėvą išardžius santuoką.
Tačiau būna ir taip, kad nieko blogo apie buvusį vyrą nesakydamos, savo elgesiu
verčia vaiką mąstyti, kokios jos nelaimingos.
Jei neleidžiama bendrauti su tėvu ar formuojamas neigiamas jo įvaizdis, sunku
augti visaverte asmenybe, nes tai trukdo vystytis vyriškosioms berniuko
charakterio savybėms, o mergaitę nuteikia prieš vyrus ir neleidžia suvokti jų
pasaulio.
Pasilikus vienai, pernelyg stipriai prisirišama prie vaiko, jį kontroliuojant,
už jį nudirbant visus darbus ir t.t. Blogiausia, kad padedamas tvarkyti vaiko
gyvenimą taip, kaip pati įsivaizduoja. Kai vaikas užauga ir ruošiasi palikti
namus, motina nesugeba susitaikyti su susilpnėjusiu ryšiu ir tokie santykiai
tampa slegiantys, juolab kad vaikas nėra mamos nuosavybė.
Likusi viena, moteris dažnai intensyviu darbu siekia įrodyti sau ir pasauliui,
kad puikiai su viskuo susitvarko. Tačiau tuomet nebelieka laiko apkabinti,
išklausyti, pasikalbėti su vaiku. Vaikas jaučiasi nemylimas, kaltas dėl
nesusiklosčiusio mamos gyvenimo. Su tokiu vaikystės “bagažu” jis tikrai nemokės
būti laimingas.
Kaip protingai mylėti:
* rūpestis atžala negali tapti vieninteliu gyvenimo tikslu, būtina turėti ir
kitų, teikiančių gyvenimo džiaugsmą, šaltinių,
* vaikui labiau reikia ne materialinių gėrybių, bet dėmesio ir švelnumo.
Liūdesys, abejonės ar nuogąstavimai – žmogiški, natūralūs jausmai, tad neprivalu
jų dengti po šaunumo kauke, tačiau nereikėtų ir persistengti, atskleidus savo
silpnumą ir baimę – mama turi būti vaikui ramstis,
* vaikas turi žinoti aiškią ir konkrečią informaciją apie namuose galiojančias
taisykles,
* vaikui girdint niekada neverta kalbėti blogai apie jo tėvą. Jis privalo
žinoti, kad tėtis jį myli, net jei kartu ir negyvena.